„Vatikano radijas“
Šv. Petro aikštėje vykusi trečiadienio bendroji audiencija buvo jau 100-oji per šį pontifikatą. Jos metu piligrimams popiežius kalbėjo apie maldos laiką pažymėdamas, kad krikščionys dažnai skundžiasi: „Turėčiau daugiau melstis; norėčiau tai daryti, tačiau dažnai trūksta laiko“.
„Tą girdime nuolat. Šis apgailestavimas nuoširdus, nes žmogaus širdis visuomet ieško maldos, net ir nesuvokdama to, o jei neranda, neturi ramybės. Kad atrastume, širdyje turime puoselėti karštą meilę Dievui. Gerai, kad tikime į Dievą visa širdimi, tikimės, kad jis padės mums sunkumuose, kad jaučiame pareigą jam dėkoti. Viskas teisingai. Tačiau ar mes bent kiek mylime Dievą? Ar mintis apie Jį mus jaudina, stebina, sušvelnina?“ – klausė popiežius.
Jis paragino pagalvoti apie Didžiojo Įsakymo, kuriuo remiasi visi kiti, formuluotę: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“. (Įst 6,5; plg. Mt 22,37). Čia kalbama apie stiprią meilę Dievui. Ir visų pirma čia gyvena maldos dvasia. Gyvena visą laiką, niekur nepasitraukdama. „Ar galvojame apie Dievą kaip švelnų paglostymą, kuris mus palaiko gyvenime, prieš kurį nieko nebuvo? Paglostymą, nuo kurio mūsų niekas, net mirtis, negali atskirti? Ar galvojame tik kaip apie Didžiąją Būtį, Visagalį, sukūrusį kiekvieną kūrinį, Teisėją, kuris kontroliuoja kiekvieną veiksmą? Tačiau tik tada, kai Dievas yra mūsų meilės šerdis, šių žodžių reikšmė įgyja pilnatvę“, – pabrėžė Šventasis Tėvas.
Pasak Popiežiaus Pranciškaus, mes tik tada jaučiamės laimingi, kartu ir truputį pasimetę – Jis galvoja apie mus ir mus myli! „Ar tai nėra įspūdinga? Kad Dievas mus paglosto su tėviška meile? Tai taip gražu. Juk Jis galėjo paprasčiausiai leistis būti pažįstamas kaip aukščiausioji Būtis, duoti įsakymus ir laukti rezultatų. Tačiau jis padarė – ir tebedaro – daug daugiau. Jis lydi mus mūsų gyvenimo kelyje, mus saugo, myli. Jei meilė Dievui neįžiebia ugnies, maldos dvasia nesušildo laiko. Galime padauginti žodžius, kaip kad pagonys, ar bandyti būti matomi, kaip kad fariziejai, kaip sako Jėzus (plg. Mt 6,5.7). Širdyje, kurioje gyvena meilė Dievui, malda tampa bežodė mintis ar atsidūsėjimas priešais šventą paveikslą, kaip ir bučinys, pasiųstas bažnyčios link. Šventoji Dvasia moka ypatingu būdu mūsų širdyse ištarti „Abba, Tėve“, ji mus moko sakyti „Tėve“ taip, kaip sakė Jėzus, taip, kaip patys niekada neišmoktume. Šeimoje išmokstame prašyti šios Dvasios dovanos ir ją vertinti. Jei to išmoksti taip pat spontaniškai kaip sakyti „tėti“, „mama“, vadinasi, išmokai visam laikui. Kai tai nutinka, visos šeimos gyvenimo laikas sukasi Dievo meilės įsčiose ir spontaniškai ieško laiko maldai“, – kalbėjo popiežius Pranciškus.
Jis tęsė: „Šeimos laikas, kaip gerai žinome, yra sudėtingas ir perpildytas, užimtas, pilnas rūpesčių. Jo vis trūksta, yra begalės dalykų, ką reikia nuveikti. Kas turi šeimą, greitai išmoksta išspręsti lygtį, kurios nei didieji matematikai nesugeba: kaip padvigubinti 24 valandas. Yra mamų ir tėčių, kurie dėl to galėtų laimėti Nobelio premiją, nes sugeba 24 valandas paversti 48“.
Popiežius pakvietė kasdien paskaityti Evangelijos ištrauką, nes malda kyla iš pasitikėjimo Dievo Žodžiu. Jis kvietė užduoti sau klausimus: Ar savo šeimoje pasitikime Dievo Žodžiu? Ar namuose turime Evangeliją, ar kartais ją atsiverčiame, kad kartu paskaitytume? Popiežius pabrėžė, kad skaitoma ir apmąstoma Evangelija šeimoje yra kaip geroji duona, maitinanti visų širdis. „Ryte ir vakare, kai susėdame prie stalo, išmokstame kartu melstis. Šeimos maldoje, svarbiais ir sunkiais momentais, esame patikėti vieni kitiems, nes šeimoje kiekvieną iš mūsų saugo Dievo meilė“, – kalbėjo popiežius.
Šventasis Tėvas pasveikino piligrimus atvykusius iš įvairių šalių. Popiežius priminė, kad ketvirtadienį Bažnyčia mini šv. Moniką – šv. Augustino motiną, ir pavedė šių šventųjų užtarimui jaunavedžius ir krikščionis tėvus, kad Monika juos įkvėptų savo pavyzdžiu ir malda už vaikų kelią. O ligonius, kuriems reikia užuojautos, ir dėmesio laukiantį jaunimą paragino sekti šv. Augustino pavyzdžiu, kuris žvilgsnį kreipė į Tiesos ir Meilės pilnatvę, kuri yra Kristus: „tik jis gali patenkinti giliausius žmogaus širdies poreikius“, – baigė trečiadienio katechezę popiežius.