Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį.
Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. Jis pasivedėjo jį nuošaliau nuo minios, įdėjo savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia.
Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė.
Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“. (Mk 7, 31–37)
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Jėzaus gydančio prisilietimo – kad išgydytų mūsų kurtumą ir nebylumą. Kad įsiklausę į Dievo Žodį pažintume Tiesą ir ją išpažintume liudydami savo gyvenimu.
Šv. Beda Garbingasis, † 735. Apie kurčią nebylį ir jo stebuklingą išgydymą
Tas kurčias nebylys, stebuklingai Viešpaties išgydytas, kaip ką tik girdėjome skaitydami Evangeliją, reiškia giminę žmonių, dieviškąja malone išvaduojamų iš paklydimo, į kurį jie buvo velnio melu įvilioti. Nes žmogus tapo kurčias gyvybės žodžiui po to, kai pasikėlęs puikybėn išgirdo prieš Dievą nukreiptus pragaištingus žalčio žodžius; nebylus tapo ir Kūrėjo šlovinti nebepajėgė dėl to, kad įžūliai apsisprendė kalbėtis su gundytoju.
Ir pelnytai uždarė ausis, kad negirdėtų, kaip angelai šlovina Kūrėją, nes tas pačias ausis neatsargiai atvėręs klausėsi, kaip patį Kūrėją savo kalbomis plūsta priešas; pelnytai užvėrė burną, kad ji negalėtų kartu su angelais skelbti Kūrėjo šlovę, nes tarsi norėdamas patobulinti paties Kūrėjo darbą neleistinai į ją prisikimšo uždrausto valgio.
Aiman, apgailėtinas tas žmonių giminės silpnumas; ji sudygo pagadinta jau iš šaknų, o dar ydingiau ėmė plėstis leisdama šakų atžalas, tad kai Viešpats atėjo žmogaus kūnu, kone visas pasaulis, išskyrus kelis Judėjos tikinčiuosius, klaidžiojo kurčias ir nebylys, nepajėgus nei pažinti, nei išpažinti tiesos. Bet „kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20).
Nes Viešpats atėjo prie Galilėjos ežero; žinojo ten sergant tą, kurį turėjo išgydyti. Savo gailestingumo malone pasiekė pasipūtusias, maištingas ir nepastovias pagonių širdis; žinojo jas priklausant tiems, kuriuos turėjo pasiekti jo malonė. Ir teisingai sakoma, jog jis atėjo ligonio išgydyti į Dekapolio krašto vidurį, prie Galilėjos ežero, nes jis atėjo pas svetimas tautas, idant, kaip Jonas sako, „suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 52).
Ir „atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką“ (Mk 7, 32). Negalėjo šis kurčiasis Gelbėtojo pažinti, nebylys – maldauti, todėl atveda jį draugai ir meldžia Viešpaties jį išgelbėti. Iš tikrųjų dvasinis gydymas šitaip reikalauja, jog jeigu kas nors žmogaus pastangomis nepajėgia atsiversti, kad išgirstų ir išpažintų tiesą, tada tebūnie jis parodytas dieviškojo gailestingumo žvilgsniui ir tebūnie prašoma, kad Dievo ranka padėtų jį išgydyti. Dangiškojo gydytojo gailestingumas neužtrunka, jei prašytojai uoliai maldauja, nedvejodami ir neprarasdami pasitikėjimo.
Šaltinis: Sekmadienių mišiolėlis „Gyvoji duona“
Palendrių šv. Benedikto vienuolynas
Johannes Broxtermann. Pro užsklęstas duris
Kas nėra to patyręs: uždarumo būsena. Niekas neįeina vidun. Niekas, tiesą sakant, nepasiekia mano sąmonės. Kitas man kažką pasakoja, aš rodau susidomėjusį veidą, pritariamai linkčioju, tačiau mintys ir širdis už tūkstančio mylių. Galbūt širdis perpildyta ar pavargusi, o gal sudirgusi. Bet kuriuo atveju: niekas į vidų neįeina ir niekas iš ten neišeina. Nėra prasmės kuo nors dalintis, palikit mane ramybėje! Žmogus tarsi izoliuojasi: tampa kurčias-aklas-nebylus: viskas viename. Vidinės antenos liaujasi veikusios, nustoja gaudyti visas bangas. Žaliuzės nuleistos, užuolaidos užtrauktos. Mes esame čia, tačiau vis dėlto mūsų nėra namuose. Kažkas paskambina į duris, tačiau mes to negirdime ir durų neatidarome. Didžiuliai ausų kištukai apkurtino ausis, o dar labiau sielą. Duris mes stropiai užrakinome visais įmanomais būdais, užsidarėme. Mes užsidarę. Joks žmogus pro tokias duris nepateks ir net pats Dievas. Taip užsidarius.
Evangelija pagal Morkų pasakoja apie visai kitokią situaciją. Jėzus pro tas duris patenka. Jis pasiveda kurčią nebylį į šalį, toliau nuo minios. Ji, žinoma, nusivylusi. Žmonės taip tikėjosi, buvo taip arti – tarsi televizijos kamera. Išgydymas visai šalia – tai bent dalykas! Tačiau Jėzus pasitraukia į nuošalę kartu su sergančiuoju. Minia lieka jiems už nugarų.
Kodėl Jėzus pasiveda žmogų į šalį? Kodėl neišgydo jo žmonių apsupty? Pagalvokime, kiek mūsų uždarumas, mūsų „kurčnebylumas“ yra susijęs su „minia“, su visuomene, su kitais? Kas mus susargdina? Tikriausiai jau vaikystėje pradėjo reikštis liga – patyčios smėlio dėžėje, nes vienas per storas, kitas per plonas, trečias dėvi akinius ar yra raudonplaukis, sportuodamas juda kaip šlapias maišas, nėra pakankamai „fainas“ arba negali sau leisti nešioti firminių rūbų. Nuolat auga jausmas: tu nieko nesugebi. Esi niekas. Nesi pakankamai geras. Tu nesugebėsi. Tai neatplėšiamai prilimpa. Ir mano „Aš“ pamažu tampa kurčias, nebylus, atsitraukia – nuo minios, nuo kitų.
Tad tolyn nuo minios, kuri gali susargdinti. Tai pirmasis žingsnis. Dabar dėmesio centre vien Jėzus ir sergantis žmogus! Ir Jėzus prieina arčiau, labai arti: jis įdeda savo pirštą į kurčias ausis, paliečia savo seilėmis jo liežuvį, pažvelgia į dangų, atsidūsta ir sako: Effata! Atsiverk! Nelabai higieniškas šis prisilietimas! Jis paliečia, gerokai priartėja, jo artumas labai konkretus, gal net „nuodėmingas“ – kūniškas. Abstraktumą jis palieka kitiems. Pirmiausia dirba rankos, paskui žodžiai. Jėzus susieja save su kurčnebylių, užsisklendusiųjų skausmu. Pažvelgia į dangų ir pasiima su savimi kitų vargą ten, į viršų, pas Tėvą, pas Dievą. Jis atsidūsta, įsiliedamas į „Tuštybei pavergtos kūrinijos dūsavimą“, atneša jį Dievo akivaizdon – ir tuomet iš to „žvilgsnio aukštyn“ kyla išlaisvinantis žodis: Effata. Atsiverk.
Evangelijoje jis parašytas Jėzaus gimtąja kalba – nedidelis svetimkūnis graikiškame autoriaus tekste. Tikriausiai šis aramėjiškas-hebrajiškas žodis dar ilgai skambėjo žmonių ausyse ir turėtų vis dar skambėti mums: Effata! Tai raktinis žodis: jis gali užsidariusius žmones – taip pat ir mane – atverti, jis gali atpalaiduoti liežuvį ir širdį gniaužiančius varžtus. Gali išlaisvinti gal ir iš slaptos baimės, jog tai kažkam nepatiks – juk atsiverti reiškia patirti riziką, pavojų.
Effata. „Jis viską gerai padarė“, – tąsyk sakė žmonės. Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba.
Viešpatie, ir man pasakyk: atsiverk!
Tu puikiai žinai, ką aš prastai girdžiu arba kai apsimetu kurčias. Tu gerai žinai, kada aš užsičiaupiu ir pristingu pasitikėjimo pasakyti, ką jaučiu ir kas man svarbu. Žinai, kur esu bežadis net prieš tave ir nustoju net melstis.
Viešpatie, pasakyk tai ir savo Bažnyčiai: Effata, atsiverk.
Atsiverk žmonėms, kuriems ir esi skirta. Atsiverk poreikiams ir vargams, kuriuos šiandien jie patiria. Atsiverk jų giliausiems troškimams ir siekiams, kurie neretai pasireiškia ir nuskamba visiškai kitaip, nei esi pratusi.
Ir atsiverk vis iš naujo, kad šis Balsas šiandien vėl kreiptųsi į mus – nesuskaitomų balsų ir dienos triukšmo lengvai užgožiamas – ir ištartų savąjį žodį: savo Evangeliją.
Iš joseph-und-medardus.de išvertė S. Žiugždaitė
Bernardinai.lt