„Atėjo fariziejų, kurie, spęsdami Jėzui pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną. Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“ Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti“. Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“.
Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją“. Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.“ (Mk 10, 2–16)
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Jėzaus Kristaus malonės, kad šiandien Vatikane prasidedanti Vyskupų sinodo asamblėja „Šeimų sielovados iššūkiai evangelizacijos kontekste“ priimtų tokius sprendimus, kurie taptų palaiminimu šeimoms ir apsaugotų jas nuo tos pasaulio dvasios, kuri kėsinasi į jos šventumą, kad surastų, kaip iš tikrųjų pagelbėti toms šeimoms, kurios sužeistos dvasiškai.
Raniero Cantalamessa OFM CAP. Šeima – Bažnyčios nugarkaulis
Pranešimas, perskaitytas 2014 m. gegužės pradžioje Norfolke, Virdžinijos valstijoje, vykusioje konferencijoje „Pabudimas: namų Bažnyčia“. Perspausdinta iš zenit.org.
Savo pranešimą suskirsčiau į tris dalis. Pirmoje aptarsiu pirminį Dievo planą santuokos bei šeimos atžvilgiu ir tai, kaip jis buvo įgyvendinamas Izraelio istorijoje. Antroje dalyje kalbėsiu apie Kristaus atliktą atnaujinimą ir kaip tai buvo aiškinama ir įgyvendinama Naujojo Testamento krikščionių bendruomenėje. Trečioje pamėginsiu pagvildenti, kuo biblinis Apreiškimas galėtų prisidėti prie santuokai bei šeimai šiandien iškilusių iššūkių įveikimo.
Pirma dalis. Santuoka ir šeima: dieviškasis planas ir žmogiškasis jo įgyvendinimas Senajame Testamente
Dieviškasis planas
Žinome, kad Pradžios knygoje apie žmonių poros sukūrimą pateikiami du skirtingi pasakojimai, kylantys iš dviejų skirtingų tradicijų – jahvistinės (X a. pr. Kr.) ir vėlesnės, „kunigiškosios“ (VI a. pr. Kr.). Pasak kunigiškosios tradicijos (Pr 1, 26–28), vyras ir moteris sukurti vienu metu, ne vienas po kito.
Buvimas vyru ir moterimi susijęs su buvimu Dievo paveikslu: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos.“ Pirminis vyro ir moters sąjungos tikslas – būti vaisingiems ir pripildyti žemę. Pasak jahvistinės tradicijos (Pr 2, 18–25), moteris buvo paimta iš vyro; dvi lytys sukurtos tam, kad žmogus nebūtų vienas: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.“
Susivienijimo aspektas pabrėžiamas labiau nei dauginimosi: vyras „glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“. Kiekvienas yra laisvas savo paties ir kito lytiškumo atžvilgiu: „Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos.“ Nė viename pasakojime neužsimenama apie moters pavaldumą vyrui iki nuodėmės: abu yra visiškai lygūs, nors, bent jau jahvistiniame pasakojime, vyras yra tas, kuris imasi iniciatyvos. Šį dieviškąjį lyčių skirtybės „išradimą“ man įtikinamiausiai paaiškino ne koks nors Biblijos žinovas, bet poetas – Paulis Claudelis:
„Kadangi buvo išdidus, nebuvo jokio kito būdo priversti jį suvokti savo artimą, kaip tik tą artimą pristatant kūno pavidalu. Nebuvo jokio kito būdo priversti jį suvokti priklausomybę, varganumą bei stygių, kaip tik per pavaldumą kitos, skirtingos būtybės dėsniui, tiesiog per tai, kad ji egzistuoja“ [1].
Atsiverti priešingai lyčiai yra pirmasis atsivėrimo kitiems, artimui ir Kitam, kuris yra Dievas, žingsnis. Santuoka gimsta lydima nusižeminimo ženklo; tai – priklausomybės ir todėl savojo kūriniškumo pripažinimas.
Pamilstant moterį ar vyrą atbaigiamas radikaliausias nusižeminimo aktas. Tai – tapimas elgeta ir sakymas kitam asmeniui: „Man savęs neužtenka, man reikia tavęs.“ Jei, pasak Schleiermacherio, religijos esmė yra priklausomybės nuo Dievo jausmas (Abhängigkeitsgefühl), tai žmogaus lytiškumas – pirmutinė religijos mokykla.
Ligi šiol gvildenome Dievo planą. Vis dėlto likusio Biblijos teksto neįmanoma paaiškinti neatsižvelgiant, be to, ir į pasakojimą apie nuopuolį, pirmiausia į tai, kas sakoma moteriai: „Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, – skausme gimdysi vaikus, – bet aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva“ (Pr 3, 16).
Vyro valdžia moteriai yra ne Dievo plano, bet žmogaus nuodėmės dalis; šiais žodžiais Dievas tai numato, bet tam nepritaria.
Įgyvendinimas istorijoje
Biblija – žmogiškoji ir dieviškoji knyga ne tik todėl, kad jos autoriai yra Dievas ir žmogus, bet ir dėl to, jog joje kalbama, visur įaudžiant tai į tekstą, apie Dievo ištikimybę ir žmogaus neištikimybę. Tai ypač akivaizdu, kai Dievo planą santuokos ir šeimos atžvilgiu lyginame su tai, kaip jis buvo įgyvendinamas išrinktosios tautos istorijoje.
Naudinga įsisąmoninti žmogaus trūkumus ir nukrypimus – tada mūsų per daug nestebins tai, kas aplink mus dedasi šiandien, ir tai rodo, kad santuoka ir šeima yra institucijos, kurios, bent praktikoje, laikui bėgant rutuliojasi, kaip ir bet kuris kitas socialinio ir religinio gyvenimo aspektas.
Anot Pradžios knygos, Kaino palikuonis Lamechas pažeidžia monogamijos įstatymą vesdamas dvi žmonas. Visuotiniame to meto sugedime Nojus su savo šeima atrodo tarsi išimtis. Patys protėviai Abraomas ir Jokūbas turėjo vaikų iš kelių moterų.
Mozė leidžia praktikuoti skyrybas, Dovydas ir Saliamonas laiko ištisus moterų haremus. Vis dėlto nukrypimų, kaip visada, dažniau pasitaiko aukštesniuose visuomenės sluoksniuose nei liaudyje, kur pradinė monogaminės santuokos idėja tikriausiai liko norma, o ne tapo išimtimi.
Norėdami pažinti santykius bei šeimos vertybes, kurių laikytasi ir kuriomis gyventa Izraelyje, žvilgsnį galime mesti į Išminties raštiją – Psalmyną, Patarlių ir Siracido knygas. Jos mums padeda labiau nei Istorinės knygos (kuriose kaip tik dominuoja vadovai). Jose pabrėžiama santuokinė ištikimybė, atžalų auklėjimas ir pagarba tėvams.
Pastaroji vertybė yra vienas iš Dešimties įsakymų: „Gerbk savo tėvą ir motiną.“ Nukrypimu nuo pradinės idėjos galima laikyti pamatinę santuokos sampratą Izraelyje labiau nei konkrečius individualius nusižengimus. Pagrindinė atžanga susijusi su dviem svarbiausiais momentais. Pirmas yra tai, kad santuoka iš tikslo virsta priemone.
Apskritai Senajame Testamente santuoka laikoma „patriarchaline valdžios struktūra, pirmiausia skirta klanui išsaugoti. Šia prasme turėtume suprasti levirato (Įst 25, 5–10), konkubinato (Pr 16) ir laikinos poligamijos institucijas“ [2]. Vyro ir moters gyvenimo bendrystės idealas, grįstas abipusiu bei asmenišku santykiu, ne užmirštamas, bet tampa mažiau svarbus už vaikų gėrį.
Antras didelis nukrypimas susijęs su moters būviu: ji nebėra lygiu kilnumu apdovanota vyro partnerė, bet tampa vis labiau pavaldi vyrui ir kaip funkcija tarnaujanti jam. Pranašai, pirmiausia Ozėjas, Izaijas ir Jeremijas, daug pasidarbavo atskleisdami pirminį Dievo planą santuokos atžvilgiu. Vyro ir moters sąjungą jie pateikė kaip Dievo ir jo tautos sandoros simbolį ir per tai vėl aikštėn iškėlė abipusės meilės, ištikimybės ir neišardomumo vertybes, būdingas Dievo meilei Izraeliui.
Šiuo atžvilgiu aprašomos ir pasitelkiamos visos sutuoktinių meilės pakopos ir kančios: meilės grožis ankstyvuoju sužadėtuvių laikotarpiu (plg. Jer 2, 2), džiaugsmo pilnatvė vestuvių dieną (plg. Iz 62, 5), persiskyrimo drama (plg. Oz 2, 4) ir galop – vilties kupinas senojo ryšio atgimimas (plg. Oz 2, 16; Iz 54, 8). Malachijas parodo pranašo žinios teigiamą poveikį žmogiškajai santuokai ir pirmiausia moters būviui.
Jis rašo: „Viešpats buvo liudininkas, kai tu tapai neištikimas savo jaunystės žmonai, nors ji yra tavo draugė ir per sandorą tavo žmona. Argi ne tas pats vienas Dievas ją sukūrė? Jo yra ir kūnas, ir dvasia. Ir ko tas pats vienas Dievas trokšta? Dievo duotų palikuonių. Taigi pažvelkite į save ir neleiskite nė vienam tapti neištikimam savo jaunystės žmonai“ (Mal 2, 14–15).
Šios pranašų tradicijos šviesoje perskaitykime Giesmių giesmę. Joje atgimsta santuokos kaip eroso, kaip vyro potraukio moteriai (šiuo atveju ir moters vyrui) vizija, būdinga seniausiam pasakojimui apie sukūrimą.
Antra dalis. Santuoka ir šeima Naujajame Testamente
Kristaus atnaujinta santuoka
Šv. Ireniejus aiškina Kristaus atliktą visa „iš naujo suvienijimą (anakephalaiosis)“ (plg. Ef 1, 10) kaip „sugrąžinimą į pradžią siekiant nuvesti į pilnatvę“. Ši sąvoka vienu metu apima ir tęstinumą, ir naujybę ir šia prasme tai pavyzdingai įgyvendinta Kristaus darbu santuokos atžvilgiu.
Tęstinumas
Šiems dviem atnaujinimo aspektams pailiustruoti užtenka vien šv. Mato evangelijos 19-ojo skyriaus. Pirmiausia pažiūrėkime, kaip Jėzus iš naujo grąžina dalykus į pradžią. „Tuomet pas jį atėjo fariziejų. Spęsdami pinkles, jie paklausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?“ Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį (Pr 1, 27) ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu (Pr 2, 24). Taigi jie jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 3–6).
Priešininkai laikosi ankštų atvejais grįsto samprotavimo, būdingo įvairioms mokykloms, ribų (kokiais atvejais leistina atleisti žmoną – bet kuriuo atveju ar esant ypatingam ir rimtam motyvui); Jėzus atsako imdamasis problemos iš pagrindų, grįždamas į pradžią. Atsakydamas Jėzus remiasi dviem pasakojimais apie santuokos įsteigimą, paima elementų iš abiejų, bet pirmiausia pabrėžia abiejuose pasakojimuose glūdinčius asmenų bendrystės aspektus.
Toliau tekste, tęsiant skyrybų problemą, irgi laikomasi tokios pačios krypties. Jis patvirtina, kad santuokinio ryšio ištikimybė ir neišardomumas yra net svarbiau nei vaikų teikiamas gėris, kuriuo anksčiau teisinti poligamija, leviratas ir skyrybos.
„Tada jie klausė: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą atleidžiant žmoną? Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, – jei ne dėl ištvirkavimo, – ir veda kitą, svetimauja“ (Mt 19, 7–9). Jėzaus atsakyme galime įžvelgti aiškiai neišreikštą sakramentinį santuokos pagrindą. Žodžiais: „Ką Dievas sujungė“ pasakoma, kad santuoka nėra grynai sekuliari tikrovė, žmogaus valios vaisius; santuokai būdingas sakralinis aspektas, kylantis iš dieviškosios valios. Todėl santuokos pakėlimas iki „sakramento“ statuso nesiremia vien Jėzaus dalyvavimu vestuvėse Kanoje, nei vien Ef 5 tekstu. Tam tikru būdu tai prasideda sulig žemiškuoju Jėzumi ir neatsiejama nuo visų dalykų grąžinimo į pradžią. Jonas Paulius II irgi pagrįstai santuoką apibrėžia kaip „seniausią sakramentą“ [3].
Naujybė
Ligi šiol dėmesį skyrėme tęstinumui. O kas nauja? Paradoksalu, bet tai yra santuokos padarymas reliatyvia. Paklausykime dar vieno Mato evangelijos teksto: „Tuomet mokiniai sakė: „Jei tokie vyro ir moters reikalai, tai neverta vesti.“ Jėzus atsakė: „Ne visi išmano tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota išmanyti. Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl Dangaus Karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano“ (Mt 19, 10–12). Šiais žodžiais Jėzus įsteigia antrą gyvenimo būvį, pagrįsdamas tai Dievo Karalystės atėjimu į žemę. Šitai nepanaikina kitos galimybės – santuokos, bet padaro ją reliatyvią.
Nutinka panašiai kaip su valstybės idėja politikos srityje: valstybė ne panaikinama, bet radikaliai apribojama apreiškimo apie Dievo Karalystės jau dabartinį buvimą istorijoje. Todėl valingu susilaikymu, kad jo galiojimas būtų pripažįstamas, nebūtina neigti ar niekinti santuokos. (Kai kurie senovės autoriai savo raštuose apie mergeliškumą darydavo tokią klaidą.) Negana to, susilaikymas šiuolaikiniu santuokos gerumo patvirtinimu kaip tik sureikšminamas. Celibato ir mergeliškumo dėl Dievo Karalystės įsteigimas sukilnina santuoką ta prasme, kad ji tampa pasirinkimu, pašaukimu ir nėra tiesiog moralinė pareiga, kuriai Izraelyje nebuvo įmanoma nepaklusti nesusilaukiant kaltinimo Dievo įsakymo laužymu.
Santuoka ir šeima apaštalų laikotarpio Bažnyčioje
Kaip ir Dievo pirminio plano, taip dabar ir Kristaus atlikto atnaujinimo atveju pažiūrėkime, kaip tai buvo priimta bei įgyvendinama Bažnyčios gyvenime ir katechezėje, apsiribodami kol kas apaštalų laikotarpio Bažnyčios tikrove. Pirmutinis informacijos šaltinis yra Paulius, aptaręs šią problemą kai kuriuose savo laiškuose, pirmiausia Pirmajame laiške korintiečiams.
Apaštalas skiria tai, kas tiesiogiai kyla iš Dievo, ir savo paties daromus sprendimus, atsižvelgdamas į kontekstą, kuriame jis skelbia Evangeliją. Santuokos neišardomumo patvirtinimas priklauso pirmajai kategorijai: „Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos“ (1 Kor 7, 10–11).
Gairės dėl tikinčiųjų ir netikinčiųjų santuokos bei nuostatai dėl celibato ir mergeliškumo priklauso antrajai apaštalo mokymo kategorijai: „Neturiu Dievo įsakymo, bet duodu patarimą“ (1 Kor 7, 10; 7, 25). Bažnyčiai Jėzus paliko, kaip matėme, ir naujovę, kuri yra įsteigtasis antras gyvenimo būvis – celibatas ir mergeliškumas dėl Karalystės. Tam Paulius, pats nevedęs, paskiria savo laiško 7-ojo skyriaus pabaigą. Remdamiesi eilute: „Aš norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie kaip aš. Bet kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas anokią“ (1 Kor 7, 7), kai kurie aiškintojai mano, kad apaštalas santuoką ir mergeliškumą laiko dviem charizmomis. Bet taip nėra; praktikuojantys mergeliškumą yra gavę mergeliškumo charizmą, susituokę žmonės turi kitų charizmų (savaime suprantama, ne mergeliškumo).
Reikšminga, kad Bažnyčios teologija mergeliškumą visada laikė charizma, bet ne sakramentu, o santuoką – sakramentu, bet ne charizma. Laiško efeziečiams tekstas smarkiai prisidės prie to, kad būtų pripažintas santuokos sakramentiškumas: „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis (lot. sacramentum) yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32).
Apaštališkai bendruomenei augant ir tvirtėjant, suklesti šeimos pastoracinė praktika ir dvasingumas. Reikšmingiausi tekstai šiuo atžvilgiu yra Laiškas kolosiečiams ir Laiškas efeziečiams. Abiejuose ryškūs du pamatiniai šeimą sudarantys santykiai – santykis tarp vyro ir žmonos bei santykis tarp tėvų ir vaikų. Pirmojo atžvilgiu apaštalas rašo: „…paklusdami vieni kitiems dėl Kristaus baimės. Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Ef 5, 21–26).
Paulius pataria vyrams „mylėti“ savo žmonas (ir tai mums atrodo normalu), bet paskui rekomenduoja moterims būti savo vyrams „klusnioms“, o tai mūsų visuomenėje, tvirtai (ir pagrįstai) įsisąmoninusioje lyčių lygybę, atrodo nepriimtina. Čia Paulius, bent iš dalies, yra sąlygotas savo laiko papročių. Kita vertus, sunkumas sumenksta skaitant šį tekstą nuo pradžios: „…paklusdami vieni kitiems dėl Kristaus baimės.“
Dėl tėvų ir vaikų santykių Paulius pabrėžia tradicinį patarimą iš Išminties knygų: „Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir motiną, – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje. Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 1–4).
Pastoraciniuose laiškuose, pirmiausia Laiške Titui, pateikiamos išsamios taisyklės kiekvienai asmenų kategorijai – moterims, sutuoktiniams, vyskupams ir kunigams, seniems ir jauniems žmonėms, našlėms, savininkams ir vergams (plg. Tit 2, 1–9). Anuo metu vergai irgi laikyti šeimos plačiąja prasme dalimi.
Ir ankstyvojoje Bažnyčioje Jėzaus pasiūlytas santuokos idealas buvo įgyvendinamas ne be šešėlių ir pasipriešinimo. Tai liudija ne tik incesto atvejis Korinte (plg. 1 Kor 8, 1), bet ir apaštalų poreikis primygtinai pabrėžti šį ankstyvųjų krikščionių gyvenimo aspektą. Tačiau apskritai krikščionys pateikė pasauliui naują šeimos modelį, tapusį vienu iš pagrindinių evangelizacijos veiksnių. II amžiaus Laiško Diognetui autorius teigia, kad krikščionys „kaip ir visi, tuokiasi ir turi vaikų, bet nepameta naujagimių; valgo už bendro stalo, bet nesidalija bendra lova“ (V, 6–7).
Savo Apologijoje Justinas pateikia argumentą, kurį dialoge su politine valdžia turėtume pasitelkti ir mes, šiandieniai krikščionys. Iš esmės jis sako štai ką: jūs, Romos imperatoriai, priimate vis daugiau įstatymų dėl šeimos, tačiau pasirodė, kad jie negeba sustabdyti jos irimo. Ateikite pažiūrėti mūsų šeimų ir įsitikinsite, kad krikščionys yra ne jūsų priešai, bet geriausi sąjungininkai reformuojant visuomenę. Galiausiai, žinia, po trijų amžių persekiojimo imperija pripažino krikščioniškąjį šeimos modelį savo įstatymais.
Trečia dalis. Ko šiandien mus moko Biblija
Iš naujo perskaitant Bibliją dabartiniame kontekste nevalia apsiriboti tiesiog to, kas žinoma iš Apreiškimo, priminimu – tai turi leisti suvokti šiandienes problemas. „Raštas, pasak šv. Grigaliaus, auga sykiu su tuo, kuris jį skaito“ (cum legentibus crescit). Jis atskleidžia naujas prasmes keliant naujus klausimus. O šiandien yra daug naujų ir susimąstyti verčiančių klausimų.
Biblinio idealo atmetimas
Susiduriame, regis, su globaliniu biblinio plano lytiškumo, santuokos ir šeimos atžvilgiu atmetimu. Kaip turėtume į šį reiškinį reaguoti? Pirmutinė vengtina klaida, mano nuomone, yra skirti visą laiką kovai su priešingomis teorijomis, galiausiai suteikiant joms daugiau svarbos nei jos vertos. Pseudodionizas Areopagitas jau kadaise atkreipė dėmesį, kad savo tiesos dėstymas visada sėkmingesnis nei kitų klaidų atmetinėjimas (Laiškas VI: PG 3, 1077). Kita klaida yra per didelis kliovimasis civiliniais įstatymais krikščioniškosioms vertybėms ginti. Pirmieji krikščionys, kaip minėjome, valstybės įstatymus pakeitė savo gyvensena. Šiandien negalime elgtis priešingai ir puoselėti viltį gyvenseną pakeisti valstybės įstatymais.
Susirinkimas atvėrė naują metodą – ne konfrontacijos, bet dialogo su pasauliu metodą, kuris neatmeta ir savikritikos. Viename iš Susirinkimo dokumentų pasakyta, kad Bažnyčiai gali būti naudinga net ją puolančiųjų kritika. Manau, jog šį metodą, sekdami Gaudium et spes, turėtume taikyti ir diskutuodami santuokos bei šeimos klausimais.
Taikyti šį dialogo metodą reiškia mėginti įžiūrėti, ar net už radikaliausių užsipuolimų neglūdi teigiamas reikalavimas, kurį turėtume sveikinti. Tai senas Pauliaus metodas – ištirti viską ir pasilaikyti tai, kas gera (plg. 1 Tes 5, 21).
Tradicinio santuokos ir šeimos modelio kritika, atvedusi prie dabartinių nepriimtinų dekonstrukcinių pasiūlymų, prasidėjo su Apšvietos ir Romantizmo epochomis. Nors ir vadovaudamiesi skirtingais motyvais, abu šie sąjūdžiai prieštaravo tradicinei santuokai: į ją žvelgta prieš akis turint vien objektyvius „tikslus“ – vaikus, visuomenę, Bažnyčią, per menkai vertinant ją pačią subjektyviu ir tarpasmeniniu matmeniu. Iš būsimų sutuoktinių prašyta visko, išskyrus vienas kitą mylėti ir vienam kitą laisvai pasirinkti. Tokiam modeliui prieštaravo pasiūlyta santuokos kaip sutarties (Apšvieta) ir meilės bendrystės (Romantizmas) samprata.
Bet tokia kritika atitinka pirminę Biblijos prasmę, o ne jai prieštarauja! Vatikano II Susirinkimas atsiliepė į tokį reikalavimą pripažinimu, kad ne mažiau esminis santuokos aspektas yra sutuoktinių abipusė meilė ir parama. Jonas Paulius II vienoje iš trečiadieninių katechezių pasakė: „Žmogaus kūnas su jo lytimi, vyriška ir moteriška, žvelgiant sukūrimo slėpinio šviesoje, yra ne tik vaisingumo ir prokreacijos šaltinis, kaip visoje gamtoje. Nuo pačios pradžios jam būdinga ir jungtuvinė savybė, t. y. gebėjimas išreikšti meilę, tokią meilę, kai asmuo tampa dovana ir – tos dovanos dėka – įgyvendina savo būties bei egzistencijos prasmę“ [4]. Enciklikoje Deus caritas est popiežius Benediktas XVI nužengė toliau pateikdamas gilių ir naujų minčių apie erosą santuokoje bei pačiame Dievo ir žmogaus santykyje. „Tas Biblijoje aptinkamas artimas ryšys tarp eroso ir santuokos beveik neturi jokių atitikmenų nebiblinėje literatūroje“ [5].
Toli gražu nesutinkame su išvadomis, kurias kai kas šiandien daro iš tokių prielaidų: pavyzdžiui, kad santuokai, net vienos lyties asmenų, sudaryti pakanka bet kurios eroso atmainos; tačiau toks nepritarimas tampa stipresnis ir įtikinamesnis, jei susiejamas su pripažinimu, kad toks reikalavimas iš esmės geras, ir sveika savikritika.
Dar vienas reikalavimas, į kurį mums privalu atsiliepti, yra moters orumo santuokoje reikalavimas. Kiek gebame įžvelgti, tas dalykas glūdi pačioje Dievo pirminio plano ir Kristaus minties šerdyje, tačiau beveik visada būdavo išleidžiamas iš akių. Dievo žodžiai Ievai: „Aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva“ istorijoje tragiškai išsipildė.
Tarp vadinamosios gender revoliucijos atstovų ta idėja davė pradžią beprotiškiems pasiūlymams, kaip antai, panaikinti skirtumą tarp lyčių, pakeičiant tai lankstesniu bei subjektyvesniu „lyčių“ (vyriškosios, moteriškosios, kintamosios) suskirstymu, arba išlaisvinti moteris iš motinystės vergijos, suteikiant kitų, žmogaus išrastų būdų vaikams gaminti. (Neaišku, ar pasiekus tokią stadiją kas nors dar bus suinteresuotas ir ar trokš turėti vaikų.)
Būtent dėl to, kad renkamės dialogą ir nevengiame savikritikos, turime teisę pasmerkti tokius projektus kaip „nežmoniškus“, kitaip tariant, kaip priešingus ne tik Dievo valiai, bet ir žmonijos gerovei. Dideliu mastu tapę visuotine praktika, jie padarytų nenuspėjamos žalos.
Galime tik viltis, kad šiems mėginimams pakeisti Dievą kelią užkirs žmonių sveikas protas, potraukis kitai lyčiai, Dievo į žmogaus prigimtį įrašytas motinystės ir tėvystės poreikis. Tokie mėginimai labiau kyla ne iš autentiškos pagarbos bei meilės moteriai, bet iš vyrų pavėluotų kaltės jausmų.
Iš naujo atrastinas idealas
Užduotis iš naujo atrasti biblinį santuokos ir šeimos idealą ir juo pilnatviškai gyventi krikščionims turėtų būti ne mažiau svarbi negu jį ginti. Tada vėl būtų galima jį pasiūlyti pasauliui labiau darbais, o ne žodžiais.
Pasakojimą apie vyro ir moters sukūrimą perskaitykime šiandien Trejybės apreiškimo šviesoje. Pasakymas: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ toje šviesoje pagaliau atskleidžia savo prasmę, tokią slėpiningą ir miglotą iki Kristaus. Koks ryšys gali būti tarp buvimo „Dievo paveikslu“ ir buvimo „vyru ir moterimi“? Biblijos Dievas neturi lytinių reikšmės atspalvių; jis nėra nei vyras, nei moteris.
Analogijos esmė štai tokia: Dievas yra meilė, o meilė reikalauja bendrystės, tarpasmeninių mainų; jai reikia turėti „aš“ ir „tu“. Nėra meilės be meilės kam nors. Kai tėra vienas subjektas, meilės būti negali, tik egoizmas ir narcisizmas. Dievą laikant Įstatymu ir absoliučia Galia, poreikio asmenų daugiui nereikia. (Galią galima įgyvendinti vienam!) Jėzaus Kristaus apreikštas Dievas – Meilė yra vienas ir vienatinis, bet ne vienišas; jis yra vienas ir trivienis. Jame sugyvena vienybė ir skirtybė: prigimties, valios, ketinimo vienybė ir savybių bei asmenų skirtybė.
Vienas kitą mylintys du žmonės, o vyro ir moters ryšys stipriausias santuokoje, atkartoja kažką, kas vyksta Trejybėje. Tenai du asmenys, Tėvas ir Sūnus, mylėdami vienas kitą, kuria („kvepia“) Dvasią, kuri yra juos jungianti meilė. Kažkas kadaise Šventąją Dvasią apibūdino kaip dieviškąjį „Mes“, tai yra ne kaip „Trejybės trečiąjį asmenį“, bet kaip pirmąjį daugiskaitos asmenį [6].
Kaip tik šiuo būdu žmonių pora yra Dievo paveikslas. Vyras ir žmona iš tikrųjų yra vienas kūnas, viena širdis, viena siela, net skirdamiesi lytimi ir būdami skirtingi asmenys. Poroje vienybė ir įvairovė tarp savęs sutaikinamos. Sutuoktiniai žvelgia vienas į kitą kaip „aš“ ir „tu“, o į likusį pasaulį, pradedant nuo jų pačių vaikų, kaip „mes“, kone kaip vienas asmuo, nebe vienaskaita, bet daugiskaita. „Mes“, kitaip tariant, „tavo motina ir aš“, „tavo tėvas ir aš“.
To šviesoje atrandame giliąją pranašų žinios apie žmogiškąją santuoką, kuri simbolizuoja ir atspindi kitą meilę, Dievo meilę savo tautai, prasmę. Šitai per daug neapsunkina grynai žmogiškosios tikrovės mistine prasme. Tai nėra tiesiog simbolizmo klausimas, bet, priešingai, atskleidžia vyro ir moters sukūrimo tikrąjį veidą ir galutinį tikslą – atsisakyti savo paties izoliacijos bei „egoizmo“, atsiverti kitam ir per žemišką kūniškojo susivienijimo ekstazę pakilti iki meilės ir laimės be pabaigos troškimo.
Kodėl lytinis susivienijimas santuokoje ir už jos ribų palieka neužbaigtumo ir nepasitenkinimo jausmą? Kodėl tas impulsas visada palieka nusivylimą ir tas begalybės bei amžinybės pažadas visada galiausiai lieka neišpildytas? Senovėje radosi šią tikrovę nusakantis posakis: Post coitum animal triste: lygiai kaip ir kiekvienas kitas gyvūnas, žmogus po kūniškojo susivienijimo liūdnas [7].
Ar, būdami krikščionys, trokštame kartą ir visiems laikams surasti šios pribloškiančios disfunkcijos paaiškinimą? Paaiškinimas yra tai, kad lytinis susivienijimas yra įgyvendinamas kitaip ir siekiant kitko, nei numatė Dievas. Tikrasis tikslas buvo tokia ekstaze ir meilės susiliejimu pakelti vyrą ir moterį iki amžinosios meilės troškimo, suteikiant jiems galimybę iš anksto jos paragauti. Tada jie atmintų, iš kur kilo ir kurlink eina.
Nuodėmė – pradedant Adomo ir Ievos nuodėme – šį planą sugriovė, šį veiksmą „subanalino“, kitaip tariant, atėmė iš jo religinę vertę, pavertė jį tikslu savyje, pasibaigiančiu savimi pačiu ir todėl „nepatenkinančiu“. Simbolis buvo atskirtas nuo tikrovės, kurią jis simbolizuoja, neteko savo vidinės dinamikos ir todėl liko suluošintas. Šiuo atžvilgiu kaip niekas kitas teisus Augustinas: „Viešpatie, tu mus sukūrei sau ir mūsų širdis nebus rami, kol nesuras atilsio tavyje.“
Dėl geismo bei pirmosios nuodėmės idėjos, tiek amžių sietos su šiuo aktu, net tikinčioms poroms nelengva atrasti šį lytinio susivienijimo pradinės prasmės turtingumą. Tik kai kurių porų, patyrusių atnaujinančią Šventąją Dvasią ir charizmiškai gyvenančių krikščioniškąjį gyvenimą, liudijime aptinkame šiek tiek to santuokinio akto pradinės prasmės. Draugams ar kunigams jie pasipasakoja, kad susivienija garsiai garbindami Dievą ir net giedodami kalbomis. Tai – tikra Dievo artumo patirtis.
Suprantama, kodėl šią santuokinio pašaukimo pilnatvę galima surasti tik Šventojoje Dvasioje. Santuokinio akto esmė yra savęs atidavimas vienas kitam, savo kūno (bibline kalba reiškiančio visą asmens savastį) dovanojimas sutuoktiniui. Kaip dovana, santuoka savo prigimtimi yra sakramentas, atviras Šventosios Dvasios – nepranokstamos Dovanos, veikimui arba, tiksliau, Tėvo ir Sūnaus dovanojimasis vienas kitam. Būtent pašventinamasis Dvasios artumas daro santuoką ne tik švenčiamu sakramentu, bet ir sakramentu, kuriuo gyvenama.
Prieiti prie šių krikščioniškosios meilės lobių sutuoktiniams įmanoma tik suteikiant savo gyvenime erdvės Kristui. Juk Šventoji Dvasia, visa daranti nauja, ateina iš jo. Tai pakartota šeštajame dešimtmetyje populiarios Fultono Sheeno knygos pavadinimu: „Santuokai reikia trijų“ [8]. Remdamasis gilesniu po- žiūriu, prie tokios pačios išvados priėjo ir Teilhard‘as de Chardinas: „Meilė yra trijų narių – vyro, moters ir Dievo – veikla“ [9].
Užbaigsiu žodžiais, vėl paimtais iš Claudelio pjesės „Atlasinis batelis“. Tai moters ir jos angelo sargo dialogas. Moteris grumiasi tarp baimės ir troškimo pasiduoti meilei: „Tai ta kūrinių meilė vienas kitam leidžiama? Dievas ne pavydus? Kaip galėtų Jis pavydėti to, ką pats sukūrė? Bet vyras moters glėbyje užmiršta Dievą… Argi gali jie Jį užmiršti būdami kartu su Juo, dalyvaudami Jo slėpiningame kuriamajame darbe?“ [10]
Nuorodos:
[1] P. Claudel. Le soulier de satin, a. III, sc. 8. Ed. La Pléiade, II, Paris 1956, p. 804.
[2] B. Wannenwetsch. Marriage. In: Dictionnaire Critique de Théologie. A cura di J.-Y. Lacoste, Parigi 1998, p. 700.
[3] Jonas Paulius II. Uomo e donna lo creò. Catechesi sull‘amore umano, Rome 1985, p. 365.
[4] Jonas Paulius II. Kalba 1980 m. sausio 16 d. bendrojoje audiencijoje: Inseganmenti di Giovanni Paolo II, Libreria Editrice Vaticana 1980, p. 148.
[5] Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est, 11.
[6] Plg. H. Mühlen. Der Heilige Geist als Person. Ich-DuWir. Muenster, in W. 1966.
[7] Lucretius. De rerum natura, IV, 2, eil. 1104–1107.
[8] F. Sheen. Three to Get Married. Appleton-CenturyCrofts 1951.
[9] P. Teilhard de Chardin. Esquisse d‘un Univers personnel. 1936.
[10] P. Claudel. Le soulier de satin, a. III, sc. 8. Ed. La Pléiade, II, Paris 1956, p. 804.