Iškeliaujant Jėzui su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“.
Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“. Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“. Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (Mk 10, 46–52)
Tikėjimas gydo. Tokia yra šio Evangelijos pasakojimo apie Bartimiejų Geroji Naujiena.
Melsdamiesi už Lietuvą tiesoje prašykime Jėzų sustiprinti mūsų tikėjimą ir suteikti drąsos Juo sekti – su pasitikėjimu ieškoti Jo išganingojo išgydymo: kad nebeliktume akli, kad galiausiai išvystume – ne savo tamsą, o Jo šviesą.
Jean Vanier. Ar nori praregėti?
Jėzus, atstumtasis, yra atidus kitam atstumtajam – neregiui elgetai. Jis išgydo jį.
Tačiau kai kurie fariziejai akli Jėzaus daromiems stebuklams.
Mes taip pat galime būti apakinti kokios nors ideologijos.
Ar akys atviros tiesai?
Presbiterijonų Bažnyčia turi nuostabų himną pagal viduramžiais rašytą Ričardo iš Čičesterio (Richard of Chichester) maldą:
Brangusis Viešpatie, meldžiu trijų dalykų:
kasdien
vis aiškiau Tave matyti,
vis labiau Tave mylėti,
vis ištikimiau Tave sekti.
Jono evangelijos skyriuje, pasakojant apie aklo elgetos išgydymą, kalbama ne tik apie prieš daugelį metų Jėzaus padarytą stebuklą, bet ir apie aiškesnį tikrovės matymą, Jėzaus pažinimą šiandien.
Ar norime, kad mūsų akys būtų atviros tiesai? Juk dažniausiai nenorime matyti mūsų pasaulio tiesos tokios, kokia ji yra, nenorime matyti visų neteisybių, smurto, neapykantos, silpnųjų ir mažumų priespaudos, skilimo tarp turtingųjų ir vargšų.
Nenorime matyti ir mūsų vidinės tikrovės, žaizdų ir baimių. Apsimetame, kad mums gerai, kad viskas mums gerai. Kodėl bijome tiesos? Gal manome, kad tikrovė tokia baisi, jog pažvelgę jai į akis, pulsime į neviltį?
Tačiau labiau įsigilinę, anapus savo trūkumų ir žaizdų pastebėsime savo širdies ir kiekvieno žmogaus širdies grožį: gebėjimą mylėti, teikti gyvybę, drauge su kitais atlikti savo užduotį pasaulyje ir tapti gyvybės bei vilties šaltiniu. Aiškiau regėdami, atvėrę tikėjimo akis, pastebėtume iš Jėzaus ateinančią begalinę viltį. Ši viltis veda į keitimąsi.
Tačiau dabar pažvelkime, kas atsitiko prie Jeruzalės šventyklos.
Jėzus ir Jo mokiniai po varginančio ginčo išeina iš šventyklos ir sutinka aklą gimusį elgetą. Jėzų sujaudina susitikimas su šiuo niekam nereikalingu, iš visuomenės išstumtu elgeta, juolab kad pats Jėzus šią akimirką jaučiasi žydų vadovybės atmestas ir nepageidaujamas.
Vargšai dažniausiai prašo ir sulaukia paguodos iš tokių pat vargšų, atstumtieji – iš tokių pat atstumtųjų.
Mokiniai užduoda Jėzui tokį pat klausimą, koks užduodamas visose kultūrose: „Kodėl tas žmogus gimė neįgalus? Kieno tai kaltė?“ Šį klausimą daugelį kartų esu girdėjęs iš neįgaliųjų tėvų: „Kodėl taip nutiko mums?“
Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys? (Jn 9, 2)
Matome, kad žmonės tik kalba apie neįgalųjį, o patys neužmezga nei pokalbio, nei ryšio su juo, tarsi jis būtų niekas, tarsi neturėtų savo balso, lūkesčių ir poreikių. Neįgalieji labai dažnai laikomi nieku. Kodėl jie taip atstumiami? Kodėl toks dažnas išankstinis nusistatymas jų atžvilgiu? Ar negalia gali būti Dievo bausmė už kokias nors slaptas nuodėmes? Tokia mintis gali ateiti tik manant, kad Dievas veikia kaip žmonės: „Jei tu sužeidei mane, tai aš tau atsilyginsiu tuo pačiu. Akis už akį, dantis už dantį!“
Dažnai manoma, kad tie, kuriems sekasi, kurie gyvena pasiturinčiai, turi gerą darbą, gražią šeimą, yra Dievo palaiminti, o nesėkmės, nutrūkę santykiai, prasta sveikata yra ženklas, kad kažkas jų gyvenime ne taip, kažkas blogai.
Kartą vienas krikščionis gydytojas pasakojo pamatęs, kad jo duktė gimė neįgali, iškart reagavęs klausimu: „Ką aš padariau Dievui, kad Jis atsiuntė man tokią nelaimę?“ Ar toks ir Jėzaus požiūris? Ne. Štai ką Jis atsako mokiniams:
Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. (Jn 9, 3)
Neįgalieji tokie pat, kaip ir visi. Kiekvienas asmuo nepakartojamas ir svarbus, kad ir kokiai kultūrai ar religijai priklausytų, kad ir kokių gabumų ar negalių turėtų. Kiekvienas sukurtas Dievo ir gyvena Dievui. Juk kiekvieno mūsų širdis lengvai pažeidžiama, kiekvienas trokšta mylėti ir būti mylimas bei vertinamas. Ir kiekvienas turi savo misiją. Kiekvienas mūsų gimė tam, kad per mus būtų atlikti Dievo darbai.
Neįgalieji galbūt turi daugiau trūkumų pažinimo ir gebėjimų srityje, tačiau širdies savybėmis ir gebėjimu mylėti daugelis jų daug pranašesni. Jiems reikia pagalbos, jie šaukiasi artumo ir draugystės. Panašu, kad jie slėpiningu būdu geba būti atviri meilės Dievui ir Dievo meilei. Ir priešingai, siekiantys įtakos, pripažinimo ir asmeninės gerovės dažnai atrodo užsisklendę nuo Dievo, savimi patenkinti, ir to jiems gana.
Jėzus atskleidžia, kad šis aklas gimęs žmogus sutvertas meilei. Iš Laiško korintiečiams matyti, kad Paulius irgi labai gerai suvokė, jog neįgalieji yra Dievo išrinktieji:
Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą. (1 Kor 1, 27–29)
Tai nereiškia, kad stiprūs, protingi, gerai prisitaikę visuomenėje nemieli Dievui arba nėra Jo išrinktieji! Tačiau jie turi suprasti – o silpnieji arba „kvailieji“ galbūt padės tai padaryti, – kad silpnumas gali būti kelias pas Dievą. Labai dažnai tik patyrę nesėkmę, ligą, bejėgiškumą ar vienatvę, galingieji supranta, kad jie ne visagaliai, kad jiems nepakanka jų pačių, bet reikia Dievo ir kitų žmonių. Tada silpnume ir varge jie šaukiasi Dievo ir atpažįsta kitokį Dievo veidą, meilės ir švelnumo, užuojautos ir gerumo kupiną Dievą.
Turiu pripažinti, kad mano paties perkeitimas įvyko būnant Arkoje. Kurdamas Arką, norėjau „būti geras“ ir „daryti gera“ neįgaliesiems. Nė neįsivaizdavau, kiek gero šie žmonės padarys man!
Kartą vienas vyskupas pasakė: „Arkoje jūs įvykdėte kopernikišką revoliuciją: ligi tol buvome pratę sakyti turį daryti gera vargšams, o jūs sakote, kad vargšai daro gera jums!“ Mūsų gydomi ar globojami žmonės iš tiesų gydo mus, patys to nė nesuprasdami. Jie paskatina mus mylėti ir pažadina mumyse nuostabų dalyką – atjautą.
Jėzus išgydo aklą žmogų
Mane labai jaudina Jėzaus veiksmai, gydant akląjį:
Jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje.“ Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. (Jn 9, 6–7)
Jėzus, Atjaučiantysis, paliečia žmogų. Jis gydo ne tik žodžiu, bet ir prisilietimu. Balsas ir lytėjimas be galo svarbūs aklajam. Lytėjimas – pagrindinė ir svarbiausia iš penkių mūsų juslių. Tai meilės juslė, išreiškianti švelnumą ir artumą. Švelnumas, būdamas priešingybė atšiaurumui, reiškia ne savinimąsi ar gundymą, o gyvybės teikimą. Susidūrę su atšiaurumu, mes imame gintis, susidūrę su švelnumu, atsiveriame. Vaikui reikalingas švelnumas, idant jis galėtų augti ir harmoningai skleistis. Ligoniui reikalingas švelnumas, idant jis imtų pasitikėti. Švelnumas niekada nežeidžia ir nepalaužia silpno ar trapaus žmogaus, jis kaip tik atskleidžia jo vertę ir grožį. Švelnumas reiškiamas pagarbiai. Jėzus paliečia akląjį elgetą su didele meile ir pagarba.
Šis stebuklas, be abejo, sukelia didžiulį sujudimą. Kaimynai ir kiti žmonės, pažinoję neregį, ima svarstyti:
Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas? (Jn 9, 8)
Šis nesiliaudamas kartoja: „Taip, tai aš, iš tikrųjų aš!“ Tada jie būriu patraukia pas fariziejus. Šitokį stebuklą turi patvirtinti religinė vadovybė. Fariziejai, kaip ir kaimynai, ima klausinėti, kaip jis atgavęs regėjimą. Jis tiksliai atpasakoja, ką darė Jėzus. Kai kurie fariziejai sako:
Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo. (Jn 9, 16)
Iš tiesų Jėzus išgydė šį žmogų šabo dieną. Tačiau kai kurių fariziejų manymu, nusidėjėlis negalėtų padaryti tokio stebuklo. Jie pasidaliję tarpusavyje, todėl klausia paties praregėjusiojo:
O ką tu manai apie jį?
Žmogus atsako:
Jis pranašas. (Jn 9, 17)
Fariziejai nenori patikėti, kad tas žmogus buvo gimęs aklas, todėl pasikviečia jo tėvus ir klausia:
Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi? (Jn 9, 19)
Tėvai atsako:
Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save. (Jn 9, 20–21)
Tėvai bijo. Jie žino, kad religinė vadovybė jau yra nutarusi, kad bet kuris, išpažinęs Jėzų kaip Mesiją, bus pašalintas iš sinagogos. Baimė būti išstumtiems aptemdo jų džiaugsmą dėl sūnaus išgydymo.
Tada fariziejai vėl pasišaukia aklą gimusį vyrą ir sako jam:
Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis. (Jn 9, 24)
Jis labai paprastai ir blaiviai atsako:
Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu.
Fariziejai vėl klausia:
Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?
Jis gal kiek pašaipiai atsako:
Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais? (Jn 9, 25–27)
Fariziejai ima jį užgaulioti, sakydami:
Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome.
Žmogus atsako:
Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti.
Fariziejai taria:
„Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk. (Jn 9, 28–34)
Išgirdęs, kad jie išvarė buvusį neregį iš sinagogos, Jėzus eina, susiranda jį ir klausia:
Ar tiki Žmogaus Sūnų?
Šis atsako:
O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?
Jėzus sako:
„Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba.“ Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį. (Jn 9, 35–38)
Šis elgeta yra pirmas žmogus evangelijoje, atmestas ir persekiojamas dėl Jėzaus. Jis paliudija Jėzų ir dėl to tampa pirmuoju kankiniu. Graikų kalboje tas pats žodis reiškia ir „liudytoją“, ir „kankinį“. Atgavęs regėjimą, žmogus galėjo puikiai integruotis į žydų visuomenę. Jis nebebūtų stumiamas į užribį ir laikomas Dievo bausme, jis galėtų garbinti šventykloje. Tačiau jis pasirinko tiesą ir paliudijo ką tik patirtą išgydymą.
Įdomu palyginti fariziejų grupės ir buvusio neregio pažinimą. Buvęs neregys sako:
Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu.
O fariziejai sako:
Mes žinome, kad tas žmogus (Jėzus) nusidėjėlis.
Varžomi savo riboto, griežto Dievo žodžio aiškinimo, fariziejai atsisako atvirumo tam, ką liudija patirtis ir tikrovė. Jie bijo tiesos, kylančios iš patirties, ir nenori spręsti, ar Jėzus yra Dievas, ar ne.
Ideologija ir patirtis
Čia paliečiame subtilų klausimą – ryšį tarp tradicijos ir apreiškimo bei jų interpretavimą asmeninės patirties šviesoje. Kai kas Dievo žodį ir apreiškimą paverčia ideologija. Jie sprendžia tik remdamiesi rašytiniu Dievo žodžiu ir savo interpretacija, neįsiklausydami į tikrovę ir patirtį, nepastebėdami Dievo buvimo jose. Kiti, priešingai, visiškai atmeta Šventąjį Raštą. Jiems svarbi vien patirtis. Jie atsiriboja nuo Dievo žodžio, paaiškinančio tikrovės prasmę.
Šventasis Raštas – Dievo susitikimo su pasauliu, žmonija ir konkrečiais žmonėmis istorija. Apreiškimas kyla iš įvykių, kuriems prasmę suteikia pranašai ir šventi žmonės, įžvelgiantys Dievo veikimą tuose įvykiuose.
Kai kurie fariziejai neigia aklojo išgydymo tiesą ir atsisako svarstyti, ar tai Dievo veikimas, ar ne? Susidarę išankstinę nuomonę apie Jėzų, jie jau nusprendė, kad Jis negali būti Dievas.
Ne tik šios istorijos fariziejai suvaržyti ideologijos rėmų ir nenori pažvelgti į tikrovę. Argi ne tokie pat ir mes visi? Mes įsikimbame į savo idėjas, įstatymus, mokymus ar religiją ir nebeatpažįstame Dievo apsireiškimų tikrovėje, žmonėse, priklausančiuose mūsų grupei ar už jos ribų. Sakoma, kad Aristotelis aistringai domėjęsis viskuo, kas egzistuoja, viskuo, kas priskirtina žmogui. Ar Dievo sekėjai neturėtų būti atviri ir aistringai susidomėję viskuo, kas liudija apie Dievą ir apreiškia Dievą kūrinijoje, viskuo, ką sužinome apie kūriniją iš mokslų, ir tuo, kas slypi kitų žmonių, priklausančių kitoms Bažnyčioms, tradicijoms, religijoms ar grupėms, širdyse? Visi jaučiame poreikį priklausyti kokiai nors bendruomenei, tvirtai įsišaknyti savo tikėjime, savo Bažnyčioje ir tikrovėje, turėti aiškų Dievo supratimą. Taip pat turime gilintis į Dievo žodį, stiprinti Jo supratimą. Mes labai nuskurdiname save, aistringai neieškodami tiesos, nepastebėdami jos apraiškų, nebepastebėdami Dievo apsireiškimų ne tik mūsų aplinkoje.
Kodėl mes akli Dievo ženklų akivaizdoje? Galbūt dėl įprasto gyvenimo būdo, turimų įsitikinimų jaučiamės patogiai ir saugiai, tarsi būtume tam tikras elitas, ir nenorime nieko keisti? Bijome bet ko, kas gali mus sutrikdyti? Meilės Dievas ir Dievo meilė skatina mus eiti pirmyn, į vis didesnę vienybę su Dievu. Tai reiškia gilinti savo vidinį gyvenimą, vienintelį galintį suteikti mums saugumo, idant su didesniu pasitikėjimu galėtume eiti ten, kur Dievas mus kviečia.
Tvirtėti tiesoje
Kaip įspūdingai skiriasi savo ideologijos suvaržyti fariziejai ir šis tvirtai ant žemės stovintis, aiškiai įvykius įvardijantis žmogus. Fariziejai darosi vis uždaresni, vis aklesni, o buvęs elgeta – vis atviresnis tiesai. Jis vis aiškiau mato ir supranta Jėzų, atsivėrus ne tik jo akims, bet ir širdžiai bei protui. Iš pradžių jis pažino tik žmogų, vardu Jėzus. Vėliau pamato, kad tai pranašas, žmogus, ateinantis iš Dievo. Galiausiai įtiki, kad tai Žmogaus Sūnus. Pasakojimo pabaigoje jis taria: „Tikiu, Viešpatie“, ir pagarbina Jėzų.
Argi mes visi nepašaukti į tai, į nuolatinę brandą? Argi nepašaukti atverti savo sąmonę naujai atrastoms tiesoms, naujiems apreiškimams?
Mano paties intelektas ir supratimas per amžių darėsi vis atviresni, suvokimas vis plėtėsi. Būdamas karo laivyne, maniau, kad viskas mūsų vakarietiškoje visuomenėje nuostabu, kad mes esame „teisieji“ ir patys geriausi!
Apie 1960–1970 m. pirmą kartą susipažinęs su neįgaliais vyrais ir moterimis, gyvenančiais milžiniškose institucijose, pamačiau mūsų visuomenės neteisingumą. Mano akys vis labiau vėrėsi ir ėmė pastebėti priespaudos skausmą. 1969 m. pirmą kartą nuvykus į Indiją, suvokimas dar labiau prasiplėtė. Pamačiau varguolių kvartalų skurdą, visišką priešingybę patogiam, pasiturinčiam vakarietiškam gyvenimui. Susitikau su Mahatmos Gandhi mokiniais, buvau labai sujaudintas šio žmogaus šventumo ir turimos vizijos, t. y. jo pamaldumo, užuojautos silpniems ir vargšams, troškimo sutaikinti skirtingų religijų tikinčiuosius.
Ilgą laiką buvau užsisklendęs savo Bažnyčioje, kurioje mano šaknys. Aš myliu savo Bažnyčią. Labai daug iš jos bei per ją gavau ir tikiu, kad ji gali nešti pranašišką žinią mūsų pasauliui. Tačiau Indijoje įgyta patirtis leido suvokti, kad Indija ir Azija taip pat gali nešti pranašišką žinią Bažnyčiai.
Suvokiau ir tai, kad mano Bažnyčia, kaip ir aš pats, labai graži, bet ir žaizdota, joje daug stipraus tikėjimo, bet daug ir neištikimybės. Krikščionių Bažnyčių istorija skausminga. Aš dėkingas savo Bažnyčiai, kad joje išgirdau Jėzaus Gerąją Naujieną, dėkingas jai už šv. Jono evangeliją, už Krikštą ir kitus sakramentus, už visų amžių šventus vyrus ir moteris, mokiusius ir maitinusius mane savo žodžiu. Be viso to, pažinau dar daug šventų vyrų ir moterų iš stačiatikių, anglikonų ir įvairių protestantų Bažnyčių, gavau daug dvasinio peno ne tik iš savo, bet ir iš kitų krikščionių Bažnyčių, kitų religijų tikinčiųjų, net iš jokiai religijai nepriklausančių žmonių.
Mano suvokimas plėtėsi pamažu, patiriant įtampą ir skausmą. Buvo nelengva peržengti įprastus teologinius įsitikinimus. Ir žinau, kad išlieka įtampa tarp apreiškimo ir patirties. Dar daug teks atrasti, suprasti. Noriu būti pašauktas dar giliau suvokti Dievo ir gyvenimo slėpinį.
Mano troškimas – kasdien vis labiau mylėti Jėzų, vis aiškiau Jį matyti, vis ištikimiau Juo sekti. Toks mano troškimas, nors gerai suvokiu, kiek dar daug manyje baimės ir užsisklendimo. Man reikia pagalbos, kad išlikčiau ištikimas šioje gyvenimo kelionėje. Kai ji baigsis mano mirties dieną, iš tikrųjų matysiu, mylėsiu Jį ir būsiu visai arti Jo. Dėkoju Jam už šią kelionę!
Jėzų turėjo labai sujaudinti šio elgetos pasitikėjimas: prieš tai buvęs visuomenės atstumtas, jis ir vėl patyrė atstūmimą, įtikėjęs ir pasitikėjęs Jėzumi. Gal būtent dėl to, kad buvo atstumtas ir atmestas, jis sugebėjo atpažinti Jėzuje tikrą žmogų, Dievo siųstą, labai žmogišką. Neįgalieji dažnai mato pasaulį daug tikroviškiau už pasidavusius lenktyniaujančios visuomenės ritmui, neberandančius arba randančius labai mažai laiko svarbiausiems dalykams. Šis evangelijos skyrius baigiasi Jėzaus žodžiais:
Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, –
kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų. (Jn 9, 39)
Šis pasakojimas skatina mus pripažinti, kad visi esame ligoniai ir akli ar bent trumparegiai ir kad mums reikia Tiesos Šviesos – Jėzaus Šviesos.
Šaltinis: Jean Vanier, Į Jėzaus slėpinį – skaitant Evangeliją pagal Joną, Vilnius: „Katalikų pasaulis“, 2007.