Antrąją dalį skaitykite ČIA.
Į kritinį straipsnį, kuriame buvo išreikštos abejonės Tomo Vilucko bažnyčios vizijos suderinamumu su Kristaus ir Katalikų bažnyčios mokymu, o pats autorius pakviestas diskutuoti, Tomas Viluckas atsiliepė dviem straipsniais.
Pirmajame jų – „Bažnyčios skelbiama išlaisvinimo žinia yra klampinama teologinėje kazuistikoje“ – Tomas Viluckas atsakė į šią kritinę pastabą ir klausimą:
Kvietimas su antrą kartą susituokusiais ir toliau ketinančiais gyventi civilinėje santuokoje asmenimis būti „bendrystėje už vaišių stalo“, t.y. teikti jiems Eucharistijos sakramentą, yra ne kas kita, kaip kvietimas šių asmenų atžvilgiu, kurie pagal paties Kristaus mokymą svetimauja, atsisakyti reikalavimo atgailauti ir pasikeisti.
[…]
Taigi būtų įdomu sužinoti, kaip, T.Vilucko supratimu, yra suderinamas Eucharistijos sakramento teikimas svetimaujantiems ir neketinantiems to nutraukti asmenimis su bendra Bažnyčios nuostata nusidėjėlių atžvilgiu, jog jie turi atgailauti ir pasikeisti?
T. Vilucko argumentai
Su traktuote, kad Eucharistijos sakramento teikimas išsiskyrusiems ir civilinę santuoką sudariusiems katalikams reikštų atsisakymą iš svetimautojų reikalauti, jog jie atgailautų ir pasikeistų, Tomas Viluckas nesutiko ir pateikė keletą argumentų. Trumpai išanalizuosiu šiuos argumentus.
Pirmasis argumentas. Anot T. Vilucko, „žmones, sudariusius kad ir civilinę, bet patvarią santuoką, joje auginančius vaikus, gyvenančius maldos gyvenimą, liežuvis neapsiverčia vadinti svetimautojais ir nusidėjėliais.“
Akivaizdu: šis argumentas viso labo yra T.Vilucko nuomonė arba intuicija. Ją galima performuluoti ir kitaip: tam tikra pozicija yra nepriimtina vien dėl to, kad jos nepriima T.Viluckas. Tai yra ne kas kita, kai neformalioji loginė klaida argumentum ad verecundiam (apeliacija į autoritetą).
Kadangi diskutuojame kaip katalikai, o klausimas liečia tai, kas reikalinga tam tikros kategorijos katalikų sielų išganymui, tai tinkamų argumentų savo pozicijai pagrįsti galime tikėtis rasti Šventajame Rašte ir Bažnyčios tradicijoje – subjektyvios nuomonės ir intuicijos čia niekuo padėti negali. Kitaip tariant, tai, kad T. Viluckui neapsiverčia liežuvis vadinti antroje, trečioje ir t.t. santuokose gyvenančius asmenis svetimautojais, neturi jokios reikšmės. Reikšminga yra tai, kad tokius asmenis svetimautojais laikė pats Kristus:
Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“ (Mk 10, 10–12)
Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą – svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja“ (Lk 16, 18)
Kuo katalikas turėtų vadovautis: Kristaus ar T. Vilucko žodžiais?
Antrasis argumentas. T. Viluckas rašo, „[b]ažnyčia būdama surinkta iš nusidėjėlių negali savo narių rūšiuoti pagal etiketes ir tuo labiau kažką stigmatizuoti.“
Tai yra ne kas kita, bet oponento pozicijos apibūdinimas neigiamą konotaciją turinčiomis frazėmis „rūšiuoti pagal etiketes“ ir „stigmatizuoti“ tikintis, kad emociškai įkrautas kalbėjimas paveiks skaitytojo vertinimus.
Ganytojai turėtų išdrįsti avelėms pasakyti tiesą, kartais – skaudžią, karčią, o avelės turėtų būti tiek brandžios, kad sugebėtų tą tiesą priimti, nuo jos nebėgtų. Tiesos vengimas – ar būtų būdingas ganytojams, ar avelėms – negali būti laikomas tinkama nuostata siekti sielų išganymo. O tiesa yra paprasta: iš Kristaus žodžių (Mk 10, 10–12; Lk 16, 18) ir teiginio, jog asmuo sudarė sakramentinę santuoką, išsiskyrė ir sudarė civilinę santuoką, deduktyviai išplaukia, kad tas asmuo yra svetimautojas. Egzistuojant deduktyvios sekos santykiui prielaidų teisingumas užtikrina išvados teisingumą. Todėl, jei esame katalikai ir pripažįstame Kristaus žodžių tiesą, mes negalime neigti, kad toks asmuo yra svetimautojas; mes privalome tokį teiginį pripažinti teisingu. Taigi, jokio rūšiavimo pagal etiketes čia nėra; tik Kristaus žodžių pritaikymas laikantis formaliosios logikos reikalavimų.
Dar labiau nepriimtinas yra žodis „stigmatizuoti“. Jis atkeliavęs iš socialinės inžinerijos projektų propagandinio arsenalo. Šį žodį vartoja „politinio korektiškumo“ šalininkai siekdami iš viešosios erdvės pašalinti jiems nepatinkančius teiginius apie mažumas, tapusias socialinių eksperimentų objektais ir priemonėmis. Pavyzdžiui, visiškai teisingi teiginiai apie tam tikrų etninių, rasinių ar socialinių grupių didesnį nusikalstamumą arba asocialumą skelbiami neva tas grupes stigmatizuojančiais arba atspindinčiais visuomenei įprastą tų grupių stigmatizavimą ir todėl nepriimtinais viešojoje erdvėje. Kitaip tariant, žodis „stigmatizavimas“ yra tapęs vėzdu, kuriuo mojuojama tildant oponentus. Su tokiomis diskusijos žlugdymo praktikomis taikstytis negalima, todėl šio žodžio dalykinėje diskusijoje reikėtų vengti.
Trečiasis argumentas. T. Viluckas rašo: „kaip ir kiekvienas blogis, taip ir skyrybos, deja, būna neišvengiamos. Bažnyčia negali pritarti skyryboms, nes ji, bendrai paėmus, negali pritarti jokiam blogiui. Vis dėlto, skyrybos nėra didžiausias blogis ir žmonėms tenka rinktis tarp blogos išeities ir blogesnės aklavietės. Lieka tik apgailestauti, kad kai kuriems toks pasirinkimas išpuola. Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio pareiga yra daryti viską, kad blogio būtų mažiau.“
Čia T.Viluckas yra tiesiog nenuoseklus: sakydamas, kad Bažnyčia „negali pritarti skyryboms“, jis pasako ir tai, jog skyrybos tam tikrais atvejais yra mažesnis blogis už „aklavietės“ blogį, o „Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio pareiga yra daryti viską, kad blogio būtų mažiau“. Iš to išplaukia, kad tokiais atvejais ir Bažnyčia, ir kiekvienas krikščionis skyryboms turėtų pritarti. Gauname prieštaravimą: Bažnyčia negali pritarti skyryboms, bet tam tikrais atvejais turi joms pritarti.
T.Viluckas pamiršta, kad katalikiškose šalyse buvo laikai, kada į santuoką buvo žiūrima rimtai, skyrybų instituto nebuvo, o tie reti atvejai, kai bendras sutuoktinių gyvenimas tapdavo sunkiai įmanomas dėl smurto ar kitų priežasčių, buvo sprendžiami be skyrybų – nustatant laikiną sutuoktinių gyvenimą atskirai (separaciją). Santuoka nebūdavo nutraukiama, sudaryti naujos santuokos tokie asmenys negalėjo ir buvo tikimasi, kad ilgainiui jie susitaikys ir toliau gyvens kartu. Taigi, T. Vilucko minimam blogiui šalinti skyrybų institutas nėra būtinas, kaip nėra būtina rinktis skyrybas kaip „mažesnį blogį“.
Ketvirtasis argumentas. T.Viluckas rašo: „Kai bažnyčioje komunijos metu matau kupinas ilgesio ir užverktas akis, šių laikų „viešuosius nusidėjėlius“, kurie sukryžiavę rankas eina pas kunigą palaiminimo, kai antroje santuokoje auga vaikai nematę savo tėvų, einančių komunijos, kai žmonės jaučia nuoskaudą savo buvusiam sutuoktiniui, kuris tampa kliūtimi praktikuoti sakramentus, – esu tikras, kad blogio nemažėja, net drįsčiau teigti, kad jis tarpsta.“
Tai yra ne kas kita, kaip paplitusi neformalioji loginė klaida argumentum ad misericordiam (apeliavimas į gailestingumą). Tai, kad tam tikros būklės asmens gaila, nepagrindžia to, kad to asmens atžvilgiu reikėtų elgtis kaip nors kitaip. Pavyzdžiui, gali būti gaila neturtingo studento, kuris blogai išlaikęs egzaminą negaus stipendijos, tačiau tas gailestis nėra pagrindas parašyti gerą pažymį. Arba gali būti gaila nusikaltėlio, kuris neturi darbo ir kuriuo vaikystėje nesirūpino tėvai, bet tai nėra pagrindas pripažinti jį nekaltu. Analogiškai ir su antrą, trečią ir t.t. santuoką sudariusių asmenų situacija Katalikų bažnyčioje: jų galima gailėti, bet gailestis nėra joks argumentas už tai, kad jų atžvilgiu Bažnyčia turėtų keisti poziciją ir elgtis kažkaip kitaip.
Penktasis argumentas. T.Viluckas rašo: „eucharistinė sankcija yra disciplinarinio pobūdžio. Seniau (kai civilinė ir bažnytinė teisės buvo artimai susijusios) ji atskirdavo išsiskyrusįjį nuo bendruomenės, todėl turėjo preventyvų charakterį. Sekuliarioje visuomenėje ši sankcija netenka prasmės, nes dažnai baudžia tuos, kurie trokšta priimti Kristaus kūną, o vadinamiesiems „šiaudiniams katalikams“ eucharistinė praktika ir taip nėra svarbi.“
T. Viluckas teisus sakydamas, kad Eucharistijos sakramento neteikimas išsiskyrusiems ir sudariusiems civilinę santuoką gali turėti preventyvų poveikį, t.y. mažinti skyrybų, kaip „priimtino“ šeimos problemų sprendimo būdo, patrauklumą. Tačiau atkreipęs dėmesį į šį aspektą T. Viluckas suklysta laikydamas Eucharistijos sakramento neteikimą bausme. Tai nėra bausmė. Tie, kas sudaro sakramentinę santuoką, išsiskiria ir sudaro civilinę santuoką, savo veiksmais sulaužo santuokos sakramentą ir patenka į būklę, kurioje Eucharistijos sakramentas negali būti teikiamas. Bausmės sampratos aspektų – prievartos, teisių ir laisvių apribojimo – čia nėra.
Keista atrodo ir nuoroda į visuomenės sekuliarumą, kuris Eucharistijos sakramento neteikimą civilinę santuoką sudariusiems asmenims neva padaro beprasmį – tai, kad keičiasi visuomenėje dominuojančios pažiūros, nėra joks pagrindas Katalikų bažnyčiai keisti savo pažiūras ar praktikas, tam tikras praktikas pripažinti beprasmėmis ar imti žiūrėti į jas nerimtai. Žinoma, visuomenėje paplitusios pažiūros veikia Katalikų bažnyčios narių mąstyseną, bet juk tam ir yra ganytojai – kad avelės apie klaidas būtų įspėtos, perprastų Bažnyčios mokymo esmę ir būtų paskatintos į Bažnyčios mokymą žiūrėti rimtai. Pirmieji krikščionys gyveno pagoniškoje visuomenėje – negi dėl to Bažnyčios doktrina ir praktika buvo tapusios beprasmės? Kaip ta pati istorija liudija, atvirkščiai.
Šeštasis argumentas. Laikydamas Eucharistijos sakramento neteikimą bausme, T. Viluckas teigia, jog tos bausmės pritaikymas reiškia neteisingumą – taip esą baudžiami nekalti žmonės: „esama akivaizdžios neteisybės situacijų. Kuo kalti jauni vyrai ir moterys, savo antrų pusių paprasčiausiai palikti gyventi vieni ir auginti vaikus, kuo kaltos smurtininkų, alkoholikų ar narkomanų antrosios pusės, negalinčios leisti trypti savo orumo, kuo kalti tie, kurie pamilo paliktus, išduotus, pažemintus žmones? Jų vienintelė kaltė – jie viešai dalinasi gyvenimu ir guoliu su kitu žmogumi. […] viešai prisiimdami atsakomybę [šie žmonės] yra baudžiami eucharistine sankcija, kuri pagal idėją turėtų grąžinti nusidėjėlį į doros kelią.“
Kaip jau rašėme, Eucharistijos sakramento neteikimas nėra bausmė, todėl teigti, kad kas nors aprašytoje situacijoje yra neteisingai baudžiamas, negalima. Kiek kitaip yra su kaltėmis. Dėl santuokos išardymo paprastai kalti būna abu sutuoktiniai, nors kaltė gali būti ir labai nevienoda. Ir turbūt tik itin retais atvejais išsiskyrusio asmens negalima būtų peikti bent už tai, kad sprendimą tuoktis jis priėmė neatsakingai. Taigi, dažniausiai už nesugebėjimo laikytis santuokos įžadų slypi tam tikros kaltės. Dėl antros, trečios ir t.t. santuokos (-ų) sudarymo galima teigti dar apibrėžčiau: nepaisant didesnės ar mažesnės vieno ar kito sutuoktinio kaltės, nepaisant to, kas inicijavo skyrybas, santuokos sakramentas tebegalioja, ir, pagal paties Kristaus žodžius, susituokęs dar kartą asmuo svetimauja. Taigi, čia kaltė visai apibrėžta – svetimavimo nuodėmė. Tariamai naivus retorinis klausimas – kuo gi kalti sakramentinę santuoką išardę asmenys, kurie „viešai dalinasi gyvenimu ir guoliu su kitu žmogumi“? – parodo tik paties autoriaus nerimtą požiūrį į santuokos sakramentą ir Kristaus žodžius.
Galima arba (1) rimtai žiūrėti į Kristaus mokymą ir santuokos sakramentą, ir tada teks pripažinti reikšmingą santuokos įžadus sulaužiusių ir dar kartą susituokusių kaltę, o romantinės meilės (apie kurią Naujasis Testamentas nieko nekalba) ir noro būti laimingam su kitu sutuoktiniu neišeis laikyti svarbiausiu dalyku; arba (2) remtis nieko bendro su krikščionybe neturinčiu šiuolaikiniu požiūriu, jog santuokos pagrindas yra romantinė meilė, svarbiausiu dalyku laikyti siekį būti laimingam su kitu žmogumi, nesvarbu, ar jis būtų pirmas, antras, trečias ir t.t. sutuoktinis, „nesėkmių“, patiriamų tokioje paieškoje, per daug nesureikšminti, o Kristaus ir Bažnyčios poziciją, jog skyrybos negalimos, o kita santuoka esant gyvam sutuoktiniui yra svetimavimas – laikyti keistu nesusipratimu. T.Viluckas bando apjungti abi pozicijas iš jų paimdamas centrinius elementus – Kristaus mokymą apie santuokos neišardomumą ir šiuolaikinę pažiūrą, kad santuokos pagrindas yra romantinė meilė ir kad siekis būti laimingam su kitu žmogumi yra labai svarbus. Deja, šios pozicijos nedera: jei rimtai žiūrime į Kristaus mokymą apie santuoką, tada negalime asmeninės laimės siekio laikyti svarbiausiu dalyku, o jei asmeninės laimės siekį laikome visų svarbiausiu dalyku, tada negalime rimtai žiūrėti į Kristaus mokymą. T. Viluckas renkasi pastarąjį kelią, o žodinė painiava leidžia imituoti, jog rado vidurio kelią.
Šio argumento formuluotėje slypi dar viena verta dėmesio pažiūra: T. Viluckas laiko, kad išsiskyrusių katalikų sudarytą civilinę santuoką galima pateisinti apeliuojant į tam tikrus teigiamus jos aspektus, į tam tikrą naudą, kurią civilinė santuoka gali atnešti santuoką sudariusiems asmenims arba vaikams. Išeina, kad išsiskyrusio kataliko civilinė santuoka yra geras dalykas, tik kiek mažiau geras už sakramentinę santuoką. Tačiau panašių teigiamų aspektų galima rasti ne tik santuokose, sakramentinėse ar civilinėse. Panašių teigiamų bruožų ar naudos galima aptikti (bent tam tikrais atvejais) taip pat kohabitacijoje (sociologai ją vadina „faktine santuoka“), daugpatystėje, vienalytėse „santuokose“. Ir jeigu teigiami dalykai ar nauda gali pateisinti išsiskyrusių katalikų sudarytą civilinę santuoką, kodėl tokiu pat būdu negalima būtų pateisinti kohabitacijos ar daugpatystės, ar vienalyčių „santuokų“, ar net „poliamorijos“? Jei civilinė santuoka kiek mažiau gera už sakramentinę, tada gal kohabitacija etc. irgi yra geri, bet už sakramentinę santuoką kiek mažiau geri dalykai? Ir jei Bažnyčia turėtų koreguoti požiūrį į išsiskyrusius ir civilines santuokas sudariusius katalikus, tai ar neturėtų būti keičiamas Bažnyčios požiūris ir į likusį seksualinio pobūdžio santykių spektrą?
Septintasis argumentas. T.Viluckas rašo: „Atgailos požymis – viltis. Atgaila Bažnyčios išmintyje vyksta trim etapais – atsiprašymo, atleidimo ir sutaikinimo. Išsiskyrėliams taikoma eucharistinė sankcija iškraipo pačią atgailos esmę, nes eliminuoja atleidimo ir sutaikinimo etapus. Jokia atgaila negali tęstis keliasdešimt metų ar visą gyvenimą, nes taip taptų beprasme.“
Sulaužiusio sakramentinės santuokos įžadus svetimautojo, kuris nesugeba pasikeisti ir kurio atgailavimas tęsiasi ilgai, sampratoje nėra nieko keisto ar absurdiško. Kitas dalykas būtų iš tikrųjų keistas. Įsivaizduokime, kad išsiskyrusiam ir civilinę santuoką sudariusiam asmeniui po tam tikrą laiką trunkančios atgailos būtų teikiama Eucharistija. Tada išeitų, kad svetimaujantis asmuo turi atgailauti tik tam tikrą laiką, o po to gali svetimauti nebeatgailaudamas. Tokiu būdu svetimavimo nuodėmė taptų vienintele nuodėme, kurią, įvykdžius tam tikras sąlygas, galima daryti ir už ją nebeatgailauti. Nuodėmės, už kurią nebūtina atgailauti, samprata yra absurdiška.
Aštuntasis argumentas. T.Viluckas rašo: „Vadinamasis „pasitaisymas“ iš esmės reiškia, kad Bažnyčia iš antrą sykį susituokusių reikalauja… naujų skyrybų. Kita „išeitis“ – permanentinis lytinis susilaikymas po vienu stogu gyvenančiai porai yra utopinis reikalavimas negerbiantis Dievo sukurto žmogaus lytiškumo.“
Susilaikymas nuo lytinių santykių nėra nei utopinis, nei „Dievo sukurto žmogaus lytiškumo“ negerbiantis reikalavimas. Šis reikalavimas yra keliamas kunigams ir vienuoliams. Čia vėl susiduriame su ta pačia alternatyva, kaip ir šeštajame argumente: arba rimtai žiūrime į santuokos sakramentą ir Kristaus mokymą apie santuoką, arba santuokos pagrindu pripažįstame romantinę meilę ir svarbiausiu dalyku laikome asmeninę dviejų žmonių laimę. Jei rimtai žiūrime į Kristaus mokymą ir santuokos sakramentą, tada susilaikymas nuo lytinių santykių nėra nei absurdiškas, nei utopiškas, o jei prioritetą suteikiame romantinei meilei ir asmeninei laimei, tada Kristaus mokymas gali atrodyti keistas ir absurdiškas, o iš jo kylantys reikalavimai – neracionalūs, utopiški ir prieštaraujantys žmogaus prigimčiai.
Šitas argumentas remiasi dėmesio verta pozicija, jog lytinius santykius gali pateisinti jų natūralumas. O kas gali būti natūraliau už tai, kas atitinka instinktą? Tačiau nuosekliai mąstydami šia kryptimi gausime įdomius rezultatus. Jei lytiškumas yra natūralus, o kas natūralu – pateisinama, gal net girtina ir skatintina, kas nenatūralu – peiktina, tada iš esmės bet kokia lytiškumo frustracija yra blogas dalykas, o bet kokia jo išraiška – iš esmės geras ir skatintinas dalykas. Prie taip pateisinamų lytiškumo apraiškų teks priskirti iš esmės bet kokius heteroseksualius lytinius santykius: ne tik civilinę santuoką sudariusios ir „po vienu stogu gyvenančios“ katalikų poros, bet taip pat ir nesusituokusios „po vienu stogu gyvenančios“ poros, ir nesusituokusios bei neketinančios kartu gyventi poros. T.y. prie „pateisinamų“ lytiškumo apraiškų teks priskirti bet kokį palaidumą.
Devintasis argumentas. T. Viluckas rašo: „Kadangi eucharistinė sankcija yra disciplinarinio, o ne dogmatinio pobūdžio, tai eventualūs pokyčiai pastoracinėje praktikoje nėra dialektiniai doktrinos atžvilgiu.“
Tai, kad Eucharistijos sakramento teikimas išardžiusiems sakramentinę ir sudariusiems civilinę santuoką asmenims reikštų tik pastoracinius, o ne doktrinos pokyčius, nuolatos tvirtina šio pokyčio šalininkai. Tačiau tai yra netiesa. Šis žingsnis reikštų fundamentalius Bažnyčios mokymo pokyčius.
Pastoracinė praktika remiasi Bažnyčios doktrina. Todėl pasiūlymas keisti pastoracinę praktiką gali atitikti arba būti nesuderinamas su Bažnyčios doktrina. Jei būtų įtvirtinta pastoracinė praktika, nesuderinama su Bažnyčios doktrina, tai reikštų faktinį doktrinos pakeitimą, nes išdėstyti doktriną aiškiai, nuosekliai, logiškai, su visomis jos implikacijomis taptų nebeįmanoma; tam tikrus doktrinos aspektus tektų nureikšminti, nustumti į antrąjį planą, o prieštaravimus – slėpti naudojant sofistines gudrybes.
Taigi paanalizavę pasiūlymą teikti Eucharistijos sakramentą išardžiusiems sakramentinę ir sudariusiems civilinę santuoką asmenims iš karto pamatome, kad šis pasiūlymas liečia Bažnyčios doktriną dėl Santuokos, Eucharistijos ir Išpažinties sakramentų. Pagal kanonų teisę, kiekviena sakramentinė santuoka yra galiojanti, kol nėra įrodytas jos negaliojimas. Civilinės skyrybos nepanaikina Santuokos sakramento – sakramentas tebegalioja. Todėl Bažnyčia laiko, kad išsiskyręs ir civilinę santuoką sudaręs katalikas gyvena nuolatinėje svetimavimo būklėje – jis yra įsitraukęs į seksualinio pobūdžio santykius su asmeniu, kuris nėra jo sutuoktinis. Kadangi svetimavimas yra sunkioji nuodėmė, asmuo, priimantis Eucharistiją būdamas sunkios nuodėmės būklėje, padarytų naują – šventvagystės – nuodėmę, todėl pagal Bažnyčios mokymą išsiskyrę ir civilinę santuoką sudarę katalikai negali priimti Eucharistijos sakramento. Kad tokie asmenys galėtų šį sakramentą priimti, per Išpažinties sakramentą jiems turi būti atleista svetimavimo nuodėmė. Bet Išpažinties sakramentas negali būti suteiktas tol, kol tokie asmenys nepakeičia savo gyvenimo ir nenutraukia svetimavimo.
Toliau skelbti šį mokymą, jei būtų priimtas pasiūlymas teikti Eucharistijos sakramentą išardžiusiems sakramentinę ir sudariusiems civilinę santuoką asmenims, be abejo, taptų nebeįmanoma. Tektų faktiškai atsisakyti bent vienos (arba dviejų, o gal ir visų trijų) iš šių pozicijų:
a) Bažnyčia kiekvieną sakramentinę santuoką laiko galiojančia tol, kol neįrodyta, jog ji negalioja;
b) Bažnyčia moko, kad žmonės, esantys sunkiosios nuodėmės būklėje, neturi priimti Eucharistijos sakramento;
c) Bažnyčia moko, kad nuodėmės atleidimui reikalinga, jog asmuo ištaisytų savo gyvenimą ir pasiryžtų nebenusidėti.
Bet kurios iš šių pozicijų atsisakymas reikštų ne pastoracinės praktikos, o būtent Bažnyčios doktrinos keitimą. Pozicijos (a) atsisakymas reikštų, kad kunigai daugeliu atvejų nesugeba užtikrinti galiojančio sakramento suteikimo, o tokią neva egzistuojančią apgailėtiną padėtį tektų aiškinti pasakant, kad sakramento galiojimą lemia subjektyvios sakramente dalyvaujančiųjų būklės; tai, be abejo, reiškia fundamentalų sakramentų doktrinos pakeitimą. Pozicijų (b) ir (c) atsisakymas kertasi su Naujuoju Testamentu – atitinkamai su 1 Kor 11, 27–29 ir Jn 8, 11.
Apibendrinant galima pasakyti, kad T. Vilucko argumentai pasižymi rimtais trūkumais: neformaliosiomis loginėmis klaidomis, prieštaravimais, klaidingais teiginiais ir prielaidomis. Visi devyni argumentai yra atmestini ir todėl tenka pripažinti, kad T. Viluckui nepavyko pagrįsti, jog Eucharistijos teikimas išsiskyrusiems ir civilinę santuoką sudariusiems katalikams reiškia ką nors kita, o ne atsisakymą iš svetimautojų reikalauti, jog jie atgailautų ir pasikeistų.
Bus daugiau
Primename diskusijos istoriją:
Tomas Viluckas. Sunki liga. Atsakymas Laisvūnui Šopauskui (tęsinys)