2) Ar T. Viluckas siūlo Bažnyčiai svetimavimą ir ištvirkavimą nebelaikyti nuodėmėmis, ar tiesiog nustoti rūpintis sielų išganymu?
„Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę“ (Mt 21, 28)
3) Būtų įdomu sužinoti, ką T. Viluckas mano apie Kristaus mokymo ir jo paties turimos Bažnyčios vizijos suderinamumą.
„Dievas sušaukė sambūrį tų, kurie tikėdami žvelgia į Jėzų kaip išganymo nešėją bei vienybės bei taikos pradmenį, ir sudarė iš jų Bažnyčią, kad visiems ir kiekvienam ji būtų regimas šios išganingos vienybės sakramentas. Skirta paplisti po visus kraštus, ji įžengia žmonijos istorijon, drauge peržengdama laiko ir tautų ribas. Žengdama per gundymus ir išmėginimus Bažnyčia Viešpaties pažadėtosios Dievo malonės dėka yra stiprinama, kad dėl kūno silpnybės neprarastų tobulos ištikimybės, bet išliktų verta savo Viešpaties sužadėtinė ir Šventosios Dvasios veikimu nesiliautų atsinaujinusi, kol per kryžių pasieks laidos nepažįstančią šviesą.“ (Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 9)
Buvau pažadėjęs plačiau atsakyt į dar du dr. Laisvūno Šopausko iškeltus man klausimus. Pirmoje savo atsakymo dalyje planavau paanalizuoti lyties etikos klausimus, o kitoje išdėstyti savotišką credo, bet nusprendžiau sustoti.
Kodėl? Tikrai neišsigandau. Šiame gyvenime beveik neturiu ko prarasti, kad bijočiau. Paprasčiausiai susidūręs su reakcijomis į savo pirmąjį tekstą supratau, kad gaišiu laiką, ir tiek. Fundamentalizmas yra sunki liga, kad būtų išgydoma vienu tekstu.
Jei Dievas duos jėgų, ekleziologinius klausimus ateityje pagvildensiu atskiru darbu. Kas tuo susidomėtų, gali paremti malda ar paieškoti lėšų galimos knygos leidybai.
Primename ir diskusijos priešistorę: