1. Patriotizmo sąvoka ir patrioto įsipareigojimas
Patriotizmo sąvoka paprastai aiškinama pasakant, kad tai yra Tėvynės meilė. Toks aiškinimas nėra adekvatus ir tampa daugelio nesusipratimų ir manipuliacijų priežastimi. Kad mąstytume apie patriotizmą nuosekliai, reikia įsivesti tris perskyras:
– tėviškę skirti nuo Tėvynės;
– administracinį vienetą – nuo valstybės;
– etnosą skirti nuo politinės tautos, t.y. tautos, siekiančios turėti arba įsteigti nuosavą valstybę.
Akivaizdu, kad aiškindamiesi patriotizmo sąvoką turime vartoti sąvokas Tėvynė, valstybė ir politinė tauta. Centrine iš šių trijų sąvokų laikytina politinės tautos sąvoka. Tai yra patriotizmo esmė. Patriotizmas turi aiškiai apibrėžtą atskaitos bendriją – politinę tautą, gebančią sukurti savo valstybę. Kitos dvi sąvokos – Tėvynė ir valstybė – patriotizmo sąvokos kontekste yra priklausomos nuo politinės tautos sampratos. Valstybę patriotas supranta (pavartosiu seną metaforą) kaip politinės tautos namus, o Tėvynę – kaip kraštą, kuris priklauso politinei tautai.
Apie patriotizmą tinkama kalbėti kaip apie projektą – politinės tautos ir jos namų steigimo ir tinkamo tvarkymosi tuose namuose projektą. Trumpai šį projektą galima būtų vadinti „politinės tautos projektu“.
Taigi dabar galima atsakyti į klausimą „kam įsipareigoja patriotas?“ – patriotas įsipareigoja politinės tautos projektui.
2. Liberalizmo sąvoka ir liberalo įsipareigojimas
Liberalizmas save pateikia kaip politinę filosofiją, kurios centrinis principas yra individo laisvė. Atkreipkite dėmesį: ne šiaip laisvė, bet individo laisvė. Liberalizmas yra individualistinė ir antivalstybinė politinė filosofija: individas skatinamas politinę bendruomenę suvokti kaip neišvengiamą blogybę, kuri toleruotina tik tiek, kiek padeda patenkinti jo egoistinius interesus. Todėl liberalas, skirtingai negu patriotas, neturi aiškiai apibrėžtos atskaitos bendrijos, jis nesieja savęs su jokia apibrėžta bendruomene. Liberalizmo filosofijoje individo, savo laisvę naudojančio egoistiniams tikslams pasiekti, santykis su politine bendruomene ir valstybe iš esmės negatyvus: jis siekia ne tarnauti savo politinei bendruomenei ar ginti valstybės laisvę, kiek apsisaugoti ir nuo valstybės, ir nuo bendruomenės kišimosi į savo laisvę. Todėl tautos pavergimas ir valstybės sunaikinimas liberaliam individui nėra joks blogis ar tragedija, jeigu pavergėjas jam netrukdo realizuoti jo „žmogaus teisių“, t. y. jeigu netrukdo tenkinti savų grynai privačių interesų.
Norėdami apie liberalizmą kalbėti tiksliai turime iš karto išskirti dvi jo atmainas – ekonominį liberalizmą ir kultūrinį (socialinį) liberalizmą.
„Ekonominiu liberalizmu“ vadinama pažiūrų sistema, pagal kurią laisva, t.y. apsaugota nuo vyriausybės kišimosi ir veikianti vien pagal savo dėsnius, prekių, paslaugų ir darbo jėgos rinka yra pati efektyviausia visuomenės gerovės ir pažangos užtikrinimo priemonė. O vyriausybės uždavinys turintis būti efektyvus ir pigus jos jurisdikcijoje esančio globalios rinkos fragmento administravimas vykdant viršvalstybinėms struktūroms kol kas dar neperduotas funkcijas ir netrukdant rinkos dėsnių funkcionavimui.
„Kultūriniu liberalizmu“ vadinamą pažiūrų sistemą apibūdinti yra gerokai sudėtingiau; sudėtingiau ir atpažinti kultūrinius liberalus – dažnas jų save pateikia ir kitų yra laikomas tiesiog mąstančiu ir kritišku žmogumi. Tačiau su mąslumu ir kritiškumu šios pažiūros mažai turi ką bendra; greičiau atvirkščiai – pasigilinę į kultūrinio liberalo pažiūras greičiausiai liksime nustebę dėl to, kad iš pažiūros sveiko proto žmogus gali būti tokiais dalykais įsitikinęs.
Kultūrinio liberalizmo pažiūros – tai tam tikras labai bendras požiūris į žmogų ir visuomeninę tvarką. Trumpai kultūrinį liberalizmą galima nusakyti maždaug taip: objektyvios ar natūralios moralinės ir visuomeninės tvarkos neegzistuoja; taip pat nėra jokio objektyvaus mato žmonių veiksmams ir tikslams įvertinti. Visos vertybės yra lygios prieš kritiško proto teismą. Vienintelė vertybė, kurią kultūrinis liberalas žvelgdamas iš vertybių lygiavertiškumo perspektyvos iškelia aukščiau kitų, yra vertybių pasirinkimo, t.y. saviraiškos ir savikūros, laisvė. Individas gali rinktis ir realizuoti bet kokias vertybes su sąlyga, jog jis nepažeis kitų individų tokios pačios laisvės. Jokia vertybė, jei jos atžvilgiu individas nėra pats laisvai įsipareigojęs, negali individo saistyti, riboti, įpareigoti.
Kultūrinis liberalizmas, teigdamas visų vertybių lygybę, negali pasiūlyti pozityvios programos, kuri galėtų vienyti šių pažiūrų šalininkus. Bet tokia pozityvi programa ir nėra reikalinga, nes kultūrinius liberalus sutelkia negatyvūs tikslai. Kultūriniai liberalai, didžiausiu gėriu paskelbę visų lygią laisvę rinktis ir realizuoti vertybes, neišvengiamai prieina prie išvados, jog didžiausias blogis yra lygios visų laisvės nepripažinimas, jų pačių žodžiais – „diskriminacija“ ir „netolerancija“, o šio didžiausio blogio skleidėjai yra tie, kurie svaičioja apie objektyvią ir natūralią moralinę ir visuomeninę tvarką, neigia vertybių lygiavertiškumą, t.y. kultūriniai konservatoriai ir visi, kurie dar neperauklėti liberalizmo dvasia. Kova už laisvę, be abejo, nereiškia laisvės šiems reakcionieriams ir tamsuoliams.
Kova prieš „diskriminaciją“ ir „netoleranciją“ tampa kultūrinio liberalizmo programa, kuri dažnai pristatoma kaip „atviros visuomenės“ idealo realizacija. „Atviros visuomenės“ statyba – tai kova prieš „diskriminaciją“ ir „netoleranciją“, kuri įžvelgiama pačiose įvairiausiuose tradicinės kultūros institutuose, hierarchijose, normose, nes visa tai individui kelia reikalavimus, skatina skirti gerus žmones nuo blogų, savus nuo svetimų, t.y. verčia traktuoti žmones kaip nelygius. Dėl to atakų objektu tampa religija, šeima, tauta, moralė, įprasti lyčių santykiai: kultūriniai liberalai ima kovoti su „fundamentalizmu“, „islamofobija“, „patriarchalizmu“, „ksenofobija“, „nacionalizmu“, „homofobija“, „transfobija“ ir daugybe naujai išrandamų diskriminacijos ir netolerancijos apraiškų. Ši kova pasiekė tokį mastą, jog galima teigti, kad kultūriniai liberalai kovoja prieš visą kultūros tradiciją, o jų programa tapo kultūrinės tradicijos įveikos programa. Kova prieš kultūros tradiciją ėmė reikštis kaip vertybių inversija: viskas, kas anksčiau buvo atmetama ir niekinama, dabar turi būti priimama ir garbinama, o tai, kas buvo vertinama ir gerbiama – atmetama ir niekinama. Liberalizmas, galima sakyti, parazituoja ant tradicinės kultūros kūno ir jį metodiškai naikina. Nesuklysime pasakę, kad kultūrinis liberalizmas yra radikali, revoliucinė ir ekstremistinė pasaulėžiūra.
Ne vienas mąstytojas pastebėjo analogiją tarp kultūrinio liberalizmo ir marksizmo. Beklasę visuomenę liberalizme atitinka „atvira visuomenė“, o pažangiausią klasę – proletariatą – liberalizme atitinka „mažumos“. Marksistai visuomenę bandė pertvarkyti revoliucinio perversmo būdu, o liberalai žengia lėtesniu, bet labiau užtikrintu palaipsnio socialinės inžinerijos eksperimento plėtojimo keliu. Abiem atvejais turime radikalią ir nihilistinę destrukciją, vykdomą tų, kurie mano atliekantys šventą žmonijos išlaisvinimo misiją.
Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad abi liberalizmo atmainos – ir ekonominis liberalizmas, ir kultūrinis liberalizmas – yra glaudžiai, tiesiog neatsiejamai susijusios su socialine inžinerija, t.y. su bandymais pagal tam tikrą planą pertvarkyti visuomenę. Lietuvos visuomenę šiuo metu mala ir permala net trys radikalios socialinės inžinerijos projektų įgyvendinimo girnos:
– laisvosios rinkos projektas, siekiantis visus visuomenės institutus ir praktikas, žmonių pasaulėžiūrą ir elgesį pertvarkyti pagal rinkos poreikius;
– federacinės Europos Sąjungos projektas, pagal kurį ES politinis elitas bando sunaikinti nacionalines valstybes ir jų politines tautas, o jų vietoje įsteigti federacinę Europos valstybę, valstybinius patriotizmus perkeisti įdiegiant naująjį europietiškumą;
– kultūrinės tradicijos įveikos projektas, dėl tamprios sąsajos su kultūriniu liberalizmu dažnai vadinamas taip pat „kultūriniu liberalizmu“, t.y. siekiantis naujomis kultūros formomis, neva atitinkančiomis protą ir realizuojančiomis lygybės principą, pakeisti visus tradicinius institutus ir praktikas bei su jais susijusią pasaulėžiūrą, kurie neva neracionalūs ir slepia išnaudojimą.
Ekonominis liberalas visada yra laisvosios rinkos projekto šalininkas, o kultūrinis liberalas visada yra kultūrinės tradicijos įveikos projekto šalininkas, kitaip jie nebūtų ekonominis ir kultūrinis liberalas – šie radikalios socialinės inžinerijos projektai sudaro jų pasaulėžiūros centrinę dalį. Kone visada liberalas taip pat pritaria ir federacinės Europos projektui ir labai dažnai liberalas būna visų trijų radikaliosios socialinės inžinerijos projektų šalininkas. Tai, be abejo, dėsninga, nes ekonominis liberalizmas puikiai dera su kultūriniu liberalizmu ir daugmaž nuosekliai mąstantys asmenys derina šias abi pasaulėžiūras.
Taigi dabar galima trumpai nusakyti, kam įsipareigoja liberalas: jis įsipareigoja laisvosios rinkos, federacinės Europos ir kultūrinės tradicijos įveikos radikaliosios socialinės inžinerijos projektams.
3. Kodėl liberalas negali būti patriotas ir kas atsitinka liberalizmo suviliotiems inteligentams
Palyginus patrioto ir liberalo įsipareigojimus tampa akivaizdu, kad liberalas negali būti patriotas. Liberalas įsipareigoja trims radikaliosios socialinės inžinerijos projektams: laisvosios rinkos, federacinės Europos ir kultūrinės tradicijos įveikos. Lietuvių politinė tauta, kaip ir kitos politinės tautos trukdo šių socialinės inžinerijos planų sėkmei, nes politinės tautos ir tik politinės tautos vieną dieną gali pareikalauti tuos projektus stabdyti, o iš jų prastūminėtojų – pareikalauti atsakomybės. Todėl politinių tautų, tarp jų – ir lietuvių politinės tautos, sunaikinimas yra būtina šių socialinės inžinerijos projektų sėkmės sąlyga. Taigi, liberalo keliami tikslai reikalauja sunaikinti kaip tik tai, kam įsipareigoja patriotas – lietuvių politinę tautą.
Suprantama, kad ne visi žmonės mąsto nuosekliai, ir todėl surasime ne vieną liberalą, kuris visai nuoširdžiai laikys save patriotu. Tačiau tai bus, galima sakyti, „antros eilės patriotizmas“, arba „netiesioginis patriotizmas“. Toks asmuo manys, kad nekliudomas laisvos rinkos viešpatavimas arba kultūrinės tradicijos įveika yra nuostabus dalykas, o kadangi jis to dalyko trokšta Lietuvai, tai neva reiškia, kad jis Lietuvai trokšta gėrio ir todėl jis esąs patriotas. Tai, kad „gėris“, kurį liberalas neša Lietuvai, reiškia lietuvių politinės tautos ir pačios Lietuvos išnykimą, tokiam „patriotui“, žinoma, nė motais.
Šioje vietoje verta prisiminti vieną istorinę figūrą – Vincą Mickevičių-Kapsuką. Iš pradžių buvęs lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyviu ir Kudirkos gerbėju, vėliau susižavėjo radikaliojo socialdemokratijos sparno idėjomis ir tapo bolševiku. Kapsukas norėjo į Lietuvą atnešti bolševizmą ir galbūt nuoširdžiai tikėjo, kad taip darydamas daro Lietuvai gera. Kokios bus bolševizmo pergalės pasekmės lietuvių tautai, Kapsuko nedomino. Ir šiandieniniai Lietuvos liberalai elgiasi kaip Kapsukas.
Jeigu liberalizmo būtų paveikta tik kuri nors visuomenės dalis, kai kurie politikai ir aktyvistai, tai dar būtų pusė bėdos. Blogiausia yra tai, kad liberalizmui nėra atspari inteligentija.
Kalbant apie inteligentiją svarbu įsivesti „inteligento“ ir „intelektualo“ perskyrą. „Inteligentu“ vadinsime išsilavinusį asmenį, kuris pasisako visuomeniškai svarbiais klausimais ir bando artikuliuoti bei atstovauti tam tikro kolektyvinio subjekto (tautos, liaudies) interesams. „Intelektualu“ vadinsime išsilavinusį asmenį, kuris pasisako visuomeniškai svarbiais klausimais, bet tai darydamas artikuliuoja savo nuomonę ir atstovauja sau. Ši skirtis yra esminė: intelektualas apskritai nemąsto pozityviai ir bendrojo gėrio sąvokomis. Jis yra negatyvistas – „visuomenės kritikas“, bet į jo kritikos akiratį nepatenka tai, kas trukdo klestėti bendruomenei ir valstybei. Jis žiūri ne iš bendros, bet grynai iš individualistinės perspektyvos, o jo žiūros prizmė ir kritikos taikinys yra tai, kas trukdo jam asmeniškai ar grupei, su kuria jis save sieja, siekti savo tikslų. Todėl intelektualo kritikos esmė – pateikti jo asmeniui ar grupei iškylančias kliūtis kaip visuotinį socialinį blogį ir reikalauti jį pašalinti, t.y. egoistinį savo interesą suvisuotinti pateikiant jį kaip bendrą visos visuomenės interesą.
Inteligentai pagrindinėje dabartinės Lietuvos ideologinėje kontroversijoje tarp sovietinės praeities simpatikų ir antipatikų dažniausiai renkasi antipatikų pusę ir kartu su šiuo apsisprendimu patenka liberalizmo įtakon, nes ekonominis ir kultūrinis liberalizmas yra labai patogi pažiūrų sistema kritikuoti sovietinę praeitį, jos pasekmes ir sovietinės praeities simpatikus. Patekę liberalizmo įtakon Lietuvos inteligentai iš inteligentų tampa intelektualais – lietuvių politinės tautos atžvilgiu susvetimėjusiais ir iš tikrųjų jai kenkiančiais asmenimis. Tapę liberaliais intelektualais lietuvių inteligentai nebesuvokia, kad egzistuoja tam tikros jų priedermės politinei tautai, o ne vien asmeniniai ir grupiniai interesai, nesuvokia, kad bet kokios „sisteminės“ Lietuvos problemos gali būti išspręstos tik tuo atveju, jei tų problemų sprendimo sieks politinė tauta su savo inteligentija priešakyje. Lietuvių politinė tauta yra inteligentijos kūrinys žymiai didesniu mastu negu kitos politinės tautos, ir jei inteligentija išduoda politinę tautą, jos interesus artikuliuoti ir ginti iš esmės nebelieka kam.
Gali stebinti abejingumo Tautai ir valstybei nuostatų plitimo inteligentijos tarpe sparta ir mastas. Šį aspektą suprasime atkreipę dėmesį į tai, kad marksistinis komunizmas, būdamas liberalizmo raidos rezultatas ir kraštutinė reakcija į 19 a. liberalizmo kraštutinumus, yra toks pat antivalstybiškas. Todėl inteligentija, sovietmečiu nupilietinta, nupolitinta, ištautinta ir išvalstybinta, antisąjūdinės kontrrevoliucijos metu taip lengvai grįžo prie „ištakų“ – tapo, pasak Eglės Marcinkevičūtės, liberaliais „viešaisiais intelektualais“, savo rankomis žudančiais tautą ir valstybę.
Pranešimas skaitytas 2016 metų sausio 9 dieną Vilniuje vykusioje konferencijoje „Inteligentijos vaidmuo Lietuvai iškilusių geopolitinių grėsmių akivaizdoje“.
Kiti Vilniaus forumo pranešimai ir kreipimaisi:
Rasa Čepaitienė. Lietuva komunistinio ir liberaliojo globalizmo verpetuose: panašumai ir skirtumai
Daiva Tamošaitytė. Lietuvių inteligentijos laikysena ištautinamoje ir išvalstybinamoje visuomenėje
Vytautas Sinica. Europeizacija kaip sovietizacija
Vilniaus forumo kreipimasis: Įveikime baimę
Vilniaus forumas kviečia vėl burtis į sąjūdį – už Tautos ir valstybės atsinaujinimą.