Delfi.lt
Tokį klausimą kelia ne vienas politikos apžvalgininkas. Jo nebūtų, jei D.Grybauskaitė:
1. Visados sakytų tiesą ir tik tiesą ir nieko daugiau.
2. Pati nepažeidinėtų Konstitucijos ir įstatymų, o būtų visiems paklusnumo įstatymams etalonu.
3. Vykdytų tik tas funkcijas, kurios išvardintos Konstitucijoje
4. Būtų visos Lietuvos prezidentė ir tautos vienytoja.
5. Turėtų užsienio ir vidaus politikos strategiją, kuri nebūtų vienas kitam prieštaraujančių lozungų kratiniu.
6. Netylėtų matydama, kaip naikinama Lietuvos kultūra ir perrašinėjama Lietuvos istorija.
7. Griežtai laikytųsi trijų valdžių atskyrimo principo ir tiesiogiai ar netiesiogiai nenurodinėtų teismams, kokius sprendimus jie turi priimti.
8. Visados prisimintų, kad pagal Konstituciją prokurorai, priimdami procesinius sprendimus, yra nepriklausomi.
9. Reikalautų atleisti iš darbo tuos prokurorus, kurie nesugeba būti nepriklausomi nuo politikų.
10. Panaudotų visas savo galias Lietuvos išnykimui stabdyti.
O kaip gi yra iš tiesų? Mes pateiksime faktus, kuriuos vertinkite patys, gerbiamieji šio straipsnio skaitytojai.
Tiesa ir tiktai tiesa ir nieko daugiau
Ne itin domėjomės jos jaunystės tarnyste Lietuvos priešams. Ką gi – buvo jauna mergaitė, pasitaikė toks darbas, tokie buvo laikai. Bet nusprendėme netylėti matydami, kaip Prezidentė skatina kitus sakyti tik tiesą, o pati jos ne tik kad nesako, bet dar sako tai, ko nebuvo.
Po rinkimų D.Grybauskaitė pareiškė, jog ji 1989 m. gruodžio pabaigoje pasitraukė iš platformininkų ir įstojo į nepriklausomą LKP, o pats A.Brazauskas jai išrašė partinį bilietą. Bet tai buvo dvigubas melas, nes, visų pirma, oficialiai dar tokios partijos nebuvo.
Antra, A.Brazauskas partinių bilietų niekam nepasirašinėjo (juos pasirašinėjo rajonų partiniai sekretoriai). Apie šį melą jau buvo rašoma spaudoje. Prezidentė nereagavo. D. Grybauskaitė nutylėjo ir tai, kieno pusę ji parėmė tada, kai buvęs partinės mokyklos dėstytojas J.Arvasevičius, kuris buvo vienintelis tos mokyklos dėstytojas, partiniame susirinkime pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę ir už tai buvo su didžiausiu triukšmu išvytas iš susirinkimo bei pašalintas iš TSKP ir darbo. J.Arvasevičius, paklaustas, kaip tuomet balsavo D.Grybauskaitė, atsakė: „Žinoma, buvo už mano pašalinimą…“
Vienas iš šio straipsnio autorių (B.Genzelis) 1989 m. buvo LKP atsiskyrimo nuo TSKP iniciatoriumi ir buvo atitinkamos Koordinacinės tarybos pirmininku. Todėl jam buvo gerai žinomos LKP atsiskyrimo nuo TSKP visos aplinkybės. O jos buvo tokios. Pirma, Aukštojoje partinėje mokykloje nepartinių dėstytojų nebuvo. Antra, 1988 m. TSKP dar nebyrėjo. Tuo tarpu D. Grybauskaitė, dar būdama tik pretendente į Lietuvos Prezidentus, savo anketoje rašo: „1979–1988 buvau TSKP narė“. Taigi, pagal D. Grybauskaitę ji iš TSKP išstojo 1988 metais. Bet… 1989 m. gruodžio 29 d., t.y. metais vėliau LKP „ant platformos“ vadovas M. Burokevičius paskiria D.Grybauskaitę partinės mokyklos moksliniu sekretoriumi su 30 proc. atlyginimo priedu. Perėmus mokyklą TSRS kariškiams, D.Grybauskaitė liko joje dirbti. 1990 m. kovo 30 d. tos mokyklos prorektoriaus mokymo ir mokslo reikalams J.Vaitausko įsakymu D. Grybauskaitė išleidžiama atostogų. Pagal išlikusius dokumentus (mokyklą pavertus perversmininkų būstine) buvo draudžiama įleisti į mokyklos patalpas asmenis, kurie neturi specialaus leidimo. Tokia padėtis tęsėsi iki 1990 m. rugpjūčio 31 dienos. Tie dokumentai paneigė bet kokią galimybę nepriklausomos LKP nariams ar nepartiniams dirbti mokyklos pastate ar net įeiti į jį. Betgi, D.Grybauskaitės tvirtinimu, ji tada jau buvo nepriklausomos LKP nare. Bet tada ji buvo ir partinės mokyklos moksliniu sekretoriumi. Kažkaip nesueina galas su galu.
Žlugus pučistams, D.Grybauskaitė atsidūrė JAV Džordžtauno universiteto specialiuose kursuose, kuriuos baigė 1991 m. G.Vagnorius ir kiti vyriausybės pareigūnai tvirtina, kad jų vyriausybė nesiuntė jos į JAV. Kas gi tada mokėjo už D.Grybauskaitės mokslą? Tuometinis mūsų generalinis konsulas JAV Leonas Kučinskas tvirtina, jog D.Grybauskaitė prisistatė besiformuojančiai Lietuvos ambasadai ir pasiūlė savo paslaugas. Yra duomenų, kad prieš tai ji darbavosi TSRS ambasadoje. Apie tai užklausus Rusijos URM ir jos ambasadą Lietuvoje, gautas tokio turinio atsakymas: „pagal Federalinio įstatymo 7 straipsnį, operatoriai ir kiti asmenys, turintys priėjimą prie asmenų personalinių duomenų, liečiančius valstybinę paslaptį, neturi teisės jų teikti tretiems asmenims. […]..“ . Atsakymą pasirašė Rusijos ambasadorius Lietuvoje A.Udalcovas. Iš šio atsakymo darytina išvada, kad A.Udalcovas nenori ar negali sakyti tiesos.
Kodėl D.Grybauskaitė visa tai nuslėpė nuo visuomenės? Atsakymo į šį klausimą tepasiieško pats skaitytojas.
Noro meluoti D. Grybauskaitė neprarado ir dabar. Prisiminkime, kad ir jos turimas „slaptas pažymas“ apie prekybą Generalinio prokuroro vieta, kurių niekados nebuvo. Arba apie realiai neegzistuojančias specialių tarnybų pažymas apie kandidatus į vyriausybinius postus. Ir tokios „pažymos“ buvo reikalingos vien tam, kad kiekvienas pretendentas į aukštą valstybinį postą paniškai bijotų Lietuvos Respublikos Prezidentės.
D.Grybauskaitė ir Lietuvos kultūra
Yra žinomos tautos, kurios šimtmečiams neteko valstybingumo, net buvo išvytos iš savo žemių, bet po tūkstantmečių atkūrė savo valstybingumą (graikai, žydai), bet jos nebuvo išsižadėjusios savo kultūros (istorijos). Lietuvoje net okupacijos metais nedrįsta taip niekinti savo tautos kultūros, kalbos, tiksliau, objektyviai naikinti tautos valstybės savastį, kaip tai daroma dabar. Juodinami visi žymiausi kultūros veikėjai. Įdomu, kaip jaučiasi D.Grybauskaitė giedodama savo tautos himną, jeigu jį parašė gydytojas nevykėlis (N. Putinaitės žodžiais) V. Kudirka. Pasirodo, kad pagal N.Putinaitę, lietuvių patriarchas J.Basanavičius – psichinis ligonis, o Nerijus Šepetys dar patikslina: „J.Basanavičius buvo „nacionalkomunistas“.“ (Ar tada šis terminas buvo žinomas?).
Priimta laikyti Adomą Mickevičių lietuvių ir lenkų tautų jungiamąja grandimi. V.Savukynas laidoje „Istoriniai detektyvai“ apipylė srutomis ir šį poetą, nors laidos pabaigoje pridūrė: „Nežinau, ar šie faktai teisingi…“. Atrodytų, nežinai, tai ir neskelbk jų nepatikrinęs per TV. Bet skelbiama, nes visuomenė pasiilgusi skandalų. Ir tokią kūrybą, ir jos autorius globoja pati Prezidentė. Ji arba tyli (o tai reiškia pritarimą), arba reaguoja priešingai, nei to tikėtųsi savo tėvynę mylintis jos pilietis. Prisiminkime D.Grybauskaitės išpuolį prieš J.Oleką, kai šis nepatvirtino premijos vienai Lietuvos kultūros niekintojai. Prezidentė net nepasidomėjo, kas tie, suteikę premiją N.Putinaitei, komisijos nariai ir ar gali valstybei atstovauti tokie asmenys. Jeigu D.Grybauskaitė piktinasi komisija, kai ji sudaroma iš šališkų asmenų, tai kodėl ji nepasipiktino N.Putinaitei premiją skyrusia komisija? Kodėl D.Grybauskaitė abejinga tokiam tautos niekinimui? Gal dėl to, kad „platformininkės“ staigaus virsmo į Lietuvos patriotę tikimybė yra artima nuliui.
Konstitucijos ir įstatymų laikymosi etalonas
D.Grybauskaitė Konstituciją traktuoja Stalino metodu. Stalino laikais egzistavo pakankamai demokratinė konstitucija: leido veikti kitoms partijoms, skelbė susirinkimų laisvę ir pan. Tas klaidino pasaulio visuomenę. Jie nesuvokė, kad veikė ypatingi (dažnai slapti) įstatymai, pagal kuriuos buvo baudžiami asmenys, jeigu jie pamėgintų pasinaudoti tais konstitucijos straipsniais. Prezidentė, gi, vadovaujasi visokiomis slaptomis pažymomis. Specialios tarnybos neigia teikusios tokias pažymas. Tai kas jas teikia? Negi Rusijos FSB?
Mūsų Konstitucijoje įtvirtintas visų trijų valdžių atskyrimo principas, kuris niekam neleidžia kištis į vienos iš tų valdžių – teismų – darbą. Net ir Prezidentei. Ką mes matome realiai? Štai keli epizodai. Prezidentė, matydama jog N.Venckienė nevykdo teismo sprendimo grąžinti vaiką jos motinai, oficialiai pareiškė, jog teismo sprendimas yra vykdomas. Kai teismas nusprendė, kad vienas iš FNTT vadovų buvo neteisėtai atleistas iš darbo, Prezidentė išsakė nepasitikėjimą teismu teigdama, jog, be teismo sprendimo, yra dar nepaneigiami melo detektoriaus duomenys. Visai neseniai ji sulygino teismo sprendimą su leidimu visiems vogti iš valstybės. Įsimintini ir tokie du pavyzdžiai:
1. Tik pradėjusi eiti savo pareigas D.Grybauskaitė prabilo apie CŽV kalėjimą Lietuvoje. Teisėsaugos institucijos tokio CŽV kalėjimo nerado. Pasipiktinusi prezidentė pareiškė, jog prokuratūra blogai jo ieškojo, ir liepė ieškoti toliau.
2. Kada Prezidentei neįtiko tuometiniai FNTT vadovai, ji pareikalavo nedelsiant juos atleisti. Prieš tokią savivalę buvo organizuotas protesto mitingas. Leidimai buvo gauti. Tačiau Vilniaus apskrities policijos komisaras bandė mitingo organizatorius atiduoti teismui. Visos teisminės instancijos priėjo prie vieningos išvados: policija suklastojo dokumentus, todėl organizatoriai gali paduoti policiją į teismą ir pareikalauti moralinės žalos atlygimo. Paklausus tuometinio vidaus reikalų ministro Artūro Meliano, kodėl protesto organizatorius norima patupdyti už grotų, jis dievagojosi, kad jis ir policija čia niekuo dėti, Tai kas tada dėtas? A. Melianas atsakė: „Daukanto aikštė…“.
Ne tik teismų ir kitų teisinių institucijų darbą koreguoja prezidentė. Ji nepalieka nuošalyje ir trečios, nepriklausomos pagal Konstituciją, vykdomosios valdžios. Šalies vadovo pareiga gerbti savo tautą, vidinius konfliktus spręsti šalies viduje. Ar gali šalies vadovė, išvykusi į kitą valstybę, dergti savo šalies vyriausybę kaltindama ją korupcija? Nustebęs tai pasakojo vienas iš Latvijos vadovų. Žinome, kad D.Grybauskaitė panašiai elgėsi ir Vokietijoje. Taip dažnai elgiasi (ir tai ne visi) nušalinti iš savo postų arba ruošiantieji valstybės perversmą politikai.
Visos Lietuvos prezidentė ir tautos vienytoja
Tokia prezidentė turėtų vienodai traktuoti piliečius ir politines partijas, nes prieš įstatymą visi yra lygūs. Bet taip nėra nūdienos Lietuvoje. Argi kas abejoja prezidentės viešai reiškiamu palankumu dešiniosioms partijoms. Argi nematome, kaip nekreipiama dėmesio į A.Kubiliaus energetikų aferas, A. Landsbergienės biznį valstybės sąskaita. Bet daug dėmesio skiriama kairiųjų pažiūrų veikėjų darbams. Tačiau visiems turi būti taikomas tas pat įstatymas. Tuo tarpu prezidentei nusikaltėliu gali būti kas tik nori, bet jokiu būdu ne dešiniųjų partijų veikėjai ir jų artimieji. Tokia prezidentės pozicija nesuvienys tautos, kuriai nusikaltėlis yra nusikaltėlis, nepriklausomai nuo jo politinių pažiūrų. Nesuvienys tautos ir prezidentės išskirtinės simpatijos dešiniosioms partijoms.
Kiti svarbūs punktai
Nekalbėsime apie užsienio politiką, kuri chaotiška, todėl nėra ką kritikuoti. Nekalbėsime ir apie atleistus iš darbo prokurorus, kurie nesugebėjo būti nepriklausomi (tokio tipo atleidimo atvejų dar nebūta). Nematome prezidentės indėlio stabdant Lietuvos išnykimą. Neverta kartoti to, kas visiems ir taip žinoma: prezidentė nori vadovauti visoms teisėsaugos institucijoms, kad visi, kurie ateina į prezidentės priimamąjį ar neateina, „drebintų kinkas“ (prezidentės žodžiai). Vietoje visų šių gerai žinomų dalykų prisiminkime šiek tiek istorijos iš Rytų Europos laisvėjimo proceso ir mėginkime juos palyginti su Lietuvoje vykusiais procesais.
Pamokančios analogijos iš Rytų Europos tautų laisvėjimo istorijos
Toliau pateikiami vieno iš autorių prof. B. Genzelio prisiminimai.
„Likimas man lėmė jaunystėje pažinti ne vieną politiką, kuriam vėliau teko suvaidinti neantraeilį vaidmenį savo šalies istorijoje. Viename kurse studijavau su vengru Imre Tokačiu, čeku Jozefu Svoboda ir kitomis istorinėmis asmenybėmis, sudegusiomis revoliucijų liepsnose. I.Tokač mane supažindino su būsimu Vengrijos sukilėlių kariniu vadovu Palu Moleteriu. Žinoma, jis man nieko nepasakojo apie pasirengimą sukilimui. Jis buvo įsitikinęs komunistas, tik jį šokiravo rusų veiksmai, laikantieji Vengriją beteise TSRS kolonija. Sutarėm, kad Vengrijos pavyzdžiu steigsime Tautines žemietijas, viena iš jų nedelsiant ir buvo įkurta. Prie mūsų prisijungė estai ir latviai. Įsisteigė Baltcum klubą, juo susidomėjo Latvijos saugumiečiai, ir aktyviausieji latviai buvo suimti, Mūsų ir estų represijos nepalietė, tiek mes, tiek latviai ir estai ženklia dalimi vėliau įsijungėme į Sąjūdžio ir Liaudies frontų veiklą.
2006 metais Rygoje latviai organizavo grandiozinį Balticum klubo minėjimą. Svečių tarpe buvau ir aš. Lietuvoje nelabai kas jį beprisimena. Minėjime akcentuota, jog 1956 metų sukilimo Vengrijoje metu P.Moleteris ieškojo taikios išeities iš konflikto, o Janošas Kadaras šūkavo: „jokių nuolaidų rusams“. P.Moleteris, mano studijų kambario draugas, buvo sušaudytas. J.Kadaras tapo imperijos vietininku. Žmonėms tada atrodė: į valdžią atėjo dar labiau kompromisų nepripažįstantis politikas.
Po 12 metų pasikartojo panašus scenarijus Čekoslovakijoje. Ten buvo toks Gustavas Husakas, bekompromisinis „nacionalistas“. Jis kritikavo komunistų partijos sekretorių A.Dubčeką už nuolaidžiavimą Maskvai. A.Dubčekui pasiūlius, Čekoslovakijos komunistų partijos CK sekretoriumi ideologijai buvo išrinktas J.Svoboda. Daug kas tokį pasikeitimą vertino pozityviai. Bet, įvedus į Čekoslovakiją Varšuvos pakto pajėgas, A.Dubčekas buvo nušalintas ir komunistų partijos generaliniu sekretoriumi tapo G.Husakas. A.Dubčekas, kaip ir J.Svoboda, vėliau mirė neaiškiom aplinkybėm, tik Čekoslovakijoje viešai nebuvo šaudoma, kaip Vengrijoje. Netrukus išryškėjo, kas iš tiesų yra G.Husakas. Atidarius slaptus saugumiečių archyvus, pasirodė, kad ir J. Kadaras, ir G.Husakas dar nuo karo laikų buvo TSRS saugumo agentai. Iš čia seka pamokanti išvada: nebūtinai kas garsiai šaukia prieš rusus, yra Rusijos priešas, o ne jos spectarnybų darbuotojas.
Man D.Grybauskaitės elgesys primena J.Kadaro ir G. Husako elgesį. Nežinau, kur mes būtume, jeigu laiku nebūtume įstoję į NATO. Sakysit, D.Grybauskaitę išsirinkome mes patys. Bet vokiečiai Hitlerį taip pat išsirinko.“
Tai kas gi Jūs esate, p. D.Grybauskaite?