Rasa Čepaitienė. Prieš pišizmą nublanksta net kasdieniai vėlyvojo brežnevizmo marazmai
Kai buvau maža, man net buvo vaikiškai gaila to lyg su karšta bulve gerklėj mėginančio vograuti seneliuko, kurį dažnai rodydavo per mūsų nespalvotą teleką, nes kažko daugiau nelabai rodė. Galvojau, kad jam skauda ir kad jau galėtų jį paleist iš tribūnos su visais tais begaliniais lapais, iš kurių jis nesėkmingai bando skaityti, nebekankint. Nors nemokėjau to išreikšti, mano sovietinę vaikystę lydėjo stiprus absurdo jausmas.