Darius Kuolys. Apie lietuvių kantrybę

Veidaknygė

„Mūsų diena, Viešpatie, baigėsi. Mes džiaugiamės ja, nors mūsų dvasiai stigo vieno – mūsų laisvės. Bet tu, Viešpatie, davei mums vidinę laisvę, kurios niekas negali išplėšti. Tu davei laisvę džiaugtis turtingu minties pasauliu; Tu leidai mūsų valiai stiebtis kaip augalui… […]
Jei kas šiandien mūsų džiaugsmą mažina, tai žmogiška patirtis, jog šios Tavo duotos laisvės nesugebame tinkamai panaudoti. Tu matai, Viešpatie, kokios klaidžios ir blankios buvo šiandien mūsų mintys, – gėda prisipažinti, – pavergtos tik kasdieninei duonai ir išorinei laisvei…
Viešpatie, … atleisk mums mūsų kaltes prieš vidinę laisvę, kaip ir mes atleidžiame kaltę tų, kurie mums atėmė išorinę laisvę. Amen.“

Taip kunigo Stasio Ylos žodžiais meldėsi 1943-aisiais lietuviai kaliniai Štuthofo konclageryje.

Kažkada skaitydamas jo „Žmones ir žvėris Dievų miške“ pagalvojau, kaip būtų gerai atskira knygele išleisti Stasio Ylos Štuthofe kurtas, paties Balio Sruogos vertintas maldas, konclageryje rašytus ir sakytus pamokslus. Jei jie tik išlikę?

Atsiminimų knygoje S. Yla mini ir savo bičiulio kunigo Alfonso Lipniūno, ypatingos dvasinės galios žmogaus, konclageryje kurtus tekstus. Gal ir juos po netikėtos draugo mirties bus išsaugojęs?

Penktadienį užsukau pas kurso bičiulį Gediminą Mikelaitį, neseniai grįžusį iš Putnamo vienuolyno, iš ten saugomo Amerikos lietuvių kultūros archyvo, ir ėmiau klausinėti, ką jis žinąs apie S. Ylos ir A. Lipniūno rankraščius.

Ištraukė man Gediminas tvirtai įrištą 165 puslapių rankraštinį tekstą su tokiu viršelio įrašu: „Stasys Yla Pamokslai plius Paskaitėlės Stutthofe 1943–1944. Betrachtungen von Stasys Yla, Stutthof, 1944.“

„Taip, – sako, – ir Štuthofe rašytų maldų yra išlikę. Ir dar daug kitų rankraščių. Ir S. Ylos parašyta knyga apie A. Lipniūną. Ir S. Ylos vadovėliai ateitininkams. Ir „Vardų ir veidų“ – garsių lietuvių kūrybinių biografijų – antrasis tomas…“

Gediminas renka medžiagą monografijai apie S. Ylą. Bet rankraščių parengimui ir išleidimui esą reikia didesnių pajėgų…

Kokie, velniai rautų, mes, lietuviai, esame kantrūs. 🙂 Ar kuri kita Europos tauta, turėdama Štuthofe kurtus stiprius religinius tekstus, tiek dešimtmečių juos slėptų archyvo dėžėse? Kaip, beje, ir daugybę kitų bendruomenės kultūrai, jos savivokai svarbių rankraščių?

Nuotraukoje – kunigas, rašytojas, istorikas Stasys Yla (1908, Luciūnai, Ukmergės apskritis – 1983, Čikaga).

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
4 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
4
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top