„Ateitis“
Kaip ir kasmet, sausio 12-ąją vilniečiai ir svečiai rinksis prie Seimo rūmų, televizijos bokšto, radijo ir televizijos komiteto. Čia vėl bus deginami laužai, dainuojamos dainos, dalijama karšta arbata… Šių prisimintinų dienų išvakarėse kalbame su Vilniaus universiteto profesoriumi Arūnu Ramanavičiumi, kuris, tuomet būdamas studentas, per televizijos bokšto šturmą buvo sužeistas, o kulkų skeveldras iki dabar nešiojasi.
Sausio 13-oji kalendoriuose žymima kaip atmintina Laisvės gynėjų diena. Kokios mintys ir prisiminimai Jus aplanko šią dieną?
Dažniausiai prisimenu įvykius, vykusius naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją. Naktis trumpa, bet įvyko labai daug tokių dalykų, kurie atkreipė pasaulio visuomenės dėmesį į mūsų valstybės išsilaisvinimo kelią ir vėliau prisidėjo prie galutinio Sovietų Sąjungos subyrėjimo.
1991-aisiais Jūs buvote studentas. Gal galite papasakoti, ką studijavote, kaip nusprendėte tą vakarą eiti prie televizijos bokšto?
Studijavau chemiją / biochemiją Vilniaus universitete, buvau 5 kurse, studijos sekėsi puikiai. Egzaminų rezultatai, išskyrus TSKP istoriją, buvo įvertinti maksimaliais pažymiais, todėl gaudavau vardinę stipendiją. Sausio 12 d. dar nebuvo sniego, todėl dar važinėjau dviračiu, kuriuo, būdamas studentas, naudojausi kaip pagrindine transporto priemone. Sausio 12 d., artėjant vidurnakčiui, važiavau nuo Seimo rūmų namo (gyvenau Kalvarijų gatvėje šalia Šiaurės miestelio – sovietų karinės bazės) ir Kalvarijų bei Žalgirio gatvių sankryžoje sutikau karinės technikos koloną. Važiuodamas dviračiu šalia tų karinių mašinų, šarvuočių ir tankų, nuvažiavau iš pradžių iki Seimo (bet ten jie nepuolė), o po to iki televizijos bokšto.
Tą naktį Jūs buvote vienas, be draugų ar pažįstamų?
Taip, tą naktį būtent taip gavosi.
Tai buvo pirmoji naktis, praleista budint prie saugomų objektų? Ar anksčiau taip pat teko vakarus ar naktis praleisti prie laužų?
Ir anksčiau teko ne vieną vakarą ir naktį praleisti prie TV bokšto, prie laužų. Kažkodėl man atrodė, kad puls būtent televizijos bokštą, mat tuo metu tai buvo pagrindinė „antena“ Lietuvoje, kurios siųstuvai aprėpė didžiausią Lietuvos dalį.
Kaip tomis dienomis elgėsi Jūsų grupiokai, draugai? Buvo sesijos metas, ar jie liko sėdėti prie knygų, ar, kaip ir Jūs, naktis praleisdavo prie Seimo?
Mūsų, biochemikų, grupė buvo labai maža – vos dešimt žmonių. Ne visi buvo lietuviai, todėl manau, kad buvo įvairiai mąstančių ir matančių pasaulį. Vienas mano grupės draugas tuo metu gydėsi ligoninėje. Taip sutapo, kad aš užėmiau jo vietą, jį išrašė gydytis į namus, o mane paguldė į jo lovą.
Dažnai minime „dainuojančios revoliucijos“ terminą. Bet susirinkę žmonės ne tik dainavo – jie statė barikadas, saugojo įėjimus, pasidalijo kitomis atsakomybėmis. Ir dainuojanti revoliucija negali būti chaotiška – reikalingas organizuotumas, struktūra. Kaip buvo organizuotas budėjimas prie televizijos bokšto? Kieno nurodymų klausydavote? Kaip žinoti, kad tai ne provokacija?
Iki Sausio 13 nakties viskas vyko gana spontaniškai, be esminės organizacijos žmonės patys ateidavo, rinkosi, dalijosi informacija, dainavo, šoko liaudies šokius, o bokšte tebuvo keli civiliai apsirengę žmonės, turbūt iš Sąjūdžio aktyvistų arba iš besikuriančio Krašto apsaugos departamento ar kurios kitos besikuriančios valstybinės struktūros. Tie žmonės rūpinosi tik tvarkos palaikymu viduje (tiksliau – neįleisdavo nieko į vidų). Tuo tarpu bokšto išorėje viskas vyko spontaniškai, jokių organizatorių veiklos nepastebėjau.
Prie bokšto Jūs buvote sužalotas draudžiamomis išcentrinėmis kulkomis. Kaip prisimenate šį momentą?
Atvažiavęs dviračiu vienoje sankryžoje netoli televizijos bokšto pastebėjau tanką, kuris bandė paskleisti dūmų uždangą, vėliau pradėjo šaudyti iš pabūklo. Supratau, kad tai tik bandymas gąsdinti ir atitraukti dėmesį, todėl palikęs dviratį nuėjau prie pat bokšto.
Likus keliolikai sekundžių iki desantininkų puolimo, atsistojau toje vietoje, kur galima buvo tikėtis jų puolimo, kadangi ten buvo dideli vitrininiai langai, labai patogūs tokiai atakai. Šie langai vėliau ir buvo išdaužti, o pro juos sulindo desantininkai, šturmavę televizijos bokštą. Žmonių toje vietoje buvo keletas eilių, nuo penkių iki dešimties. Kadangi ką tik buvau atsistojęs į tą „gyvąją barikadą“, todėl atsidūriau pačiame priekyje. Dauguma žmonių buvo susikibę už parankių, todėl jautėsi labai stiprus palaikymas.
Pralaužę televizijos bokšto teritoriją supusią tvorą, šarvuočiai ir dar keli kariniai automobiliai privažiavo arčiau, iš jų išsilaipino desantininkai. Jie greitai pasiruošė, susigrupavo ir be jokių perspėjimų pradėjo „veikti“. Iš pradžių tie desantininkai metė „sprogstamuosius paketus“ stengdamiesi pataikyti į žmones, ratu sustojusius aplink bokštą, ir puolė pasidrąsindami šūkiais (Galbūt bandė šaukti „ura“? Bet girdėjosi tik žemo dažnio uu-u-u, panašus į urzgimą). Atsidūriau pačiame atakos centre, kažkiek laiko laikėmės ir stengėmės jų nepraleisti prie bokšto, bet sprogimai, šaudymas, žmonių daužymas metaliniais strypais ir kitomis desantininkų turėtomis priemonėmis padarė savo – žmonių gretos pakriko ir jie prasiveržė prie bokšto, išdaužė vitrininius langus, pradėjo lįsti į televizijos bokšto vidų. Aplink buvo daug sužeistų…
Kadangi su užpuolikais teko susidurti akis į akį, akivaizdžiai matėsi, kad desantininkai buvo apsvaiginti kažkokiomis psichotropinėmis priemonėmis: akys išsprogusios, judesiai nelabai koordinuoti, bet, nepaisant to, labai aktyviai įvairiais būdais, taip pat ir kalašnikovo automatais, be atodairos žalojo žmones, pasitaikiusius jų kelyje. Nuo to labai didelio „aktyvumo“ keli iš jų buvo jau visai praradę orientaciją ir pargriuvo visai šalia minėto lango, kurį jų sėbrai jau buvo išdaužę ir pro kurį lindo į bokšto vidų. Vienas iš tų parkritėlių kaip tik gulėjo šalia ir pats mačiau kaip jis iš savo kalašnikovo automato paleido seriją kulkų, iš kurių dvi pataikė man į dešinę koją. Kulkos sutrupino šlaunikaulį, viena iš jų dar ir susprogo, todėl koja ir dabar pilna didesnių ir mažesnių tos kulkos skeveldrų, iš kurių kelias pačias didžiausias chirurgai labai sunkiai „išžvejojo“ ilgai trunkančių operacijų metu. Pagal kulkas buvo galima nustatyti šaudmenų kalibrą ir tipą… Beje, skirtingai nei postringauja kai kurie Kremliui parsidavę veikėjai, abiejų kulkų trajektorija yra akivaizdžiai „iš apačios į viršų“ maždaug 30–35 laipsnių kampu (sumaišyti kulkos įėjimo ir išėjimo angos taip pat neįmanoma). Taigi nuo kokio nors stogo taip pataikyti tikrai neįmanoma.
Kaip atsidūrėte ligoninėje? Kurioje? Ar gydytojai buvo pasirengę tokiems išbandymams, kai vienu metu atvežamos dešimtys žmonių, šautinės žaizdos…
Po sužeidimo parkritau, kadangi kojos šlaunikaulis buvo sutrupintas, kai kurie raumenys sudraskyti. Koja pradėjo nevaldoma konvulsijose „suktis neįprasta trajektorija“, tuos traukulius lydėjo skausmas, bet pagulėjus minutę kitą, pavyko susikaupti, atpalaiduoti sužeistą koją ir nušliaužti gal kokį dešimt metrų į šoną nuo tos vietos, kur buvau sužeistas. Aplink jau zujo desantininkai ir kitokie kariškiai, pradėjo grėsmingai judėti jų karinė technika. Keli vaikinai pastebėjo mane šliaužiantį ir patraukė iš pavojingos vietos. Kiek vėliau kiti žmonės pagriebė ir pradėjo nešti iš bokšto teritorijos. Jiems mane benešant visai šalia šovė tankas, nuo šūvio garso visi apkurtome ir beveik parkritome. Šiaip taip nugabeno mane iki greitosios pagalbos automobilių, bet jie jau buvo visi pilni sužeistųjų. Šalia greitosios pagalbos automobilių buvo paguldyti ir keli žuvusieji. Buvau nuneštas į kažkokį lengvąjį automobilį, kurį žmonės rankomis pakeldami tai jo priekį, tai galą „prastūmė“ tarp kelią užtvėrusios karinės technikos ir įvairių kitų kliūčių. Ta transporto priemone buvau nuvežtas į Šv. Jokūbo ligoninę netoli Lukiškių aikštės.
Ligoninės priimamasis buvo perpildytas, visos operacinės jau buvo užimtos, todėl prieangyje teko luktelėti 3–4 valandas.
Ar sausio 13-osios įvykiai kaip nors pakeitė Jus? Jūsų nusistatymus, santykį su savo šalimi?
Ne, manau jokių esminių pokyčių neįvyko.
Gal galite papasakoti apie tolesnį savo gyvenimą? Ką šiuo metu veikiate?
Sužeidimo metu buvau paskutinio kurso studentas. Nors buvo atlikta daugybė operacijų, kurių metu buvo į koją instaliuojamos įvairios metalinės konstrukcijos, vykdomi kaulų persodinimai iš kitų kūno vietų (pvz., iš dubens) ir teko įvairiose ligoninėse pragulėti daugiau kaip trylika mėnesių, daugybę kartų iš naujo mokintis vaikščioti, tačiau pavyko kartu su visais apginti diplominį darbą, kuriam reikalingus esminius tyrimus buvau atlikęs dar iki sužeidimo, ir „su pagyrimu“ pabaigti studijas universitete. Vėliau, po kelis metus trukusio gydymosi, įstojau į VU chemijos krypties doktorantūrą. 1998 apgyniau daktaro disertaciją, 2002 metais apgyniau habilituoto daktaro disertaciją ir tais pačiais metais tapau VU profesoriumi. Visą laiką nuo 1998 metų pagrindinėse pareigose dirbau Vilniaus universitete ir šiuo metu ten dėstau fizikinę chemiją. Lygiagrečiai ėjau antraeiles pareigas keliuose mokslo institutuose. Šiuo metu taip pat dar dirbu Fizinių mokslų ir technologijų centre Bio-nano technologijų laboratorijos vadovu. Tiek pedagoginis, tiek mokslinis darbas man yra be galo įdomus ir todėl puikiai sekasi.
Daug bendraujate su jaunimu. Kaip manote, ar daug dabartinių studentų stotų į barikadas, jei būtų tokia situacija kaip prieš 26-erius metus?
Manau, kad labai daug, ne mažiau nei 1991-aisiais. Studentai visada buvo patriotizmo branduolys. Tik nežinau, kiek efektyviai – parengtis panašiems iššūkiams dabar žymiai prastesnė. Daugelis iš mūsų buvo tarnavę, kad ir prastai organizuotoje sovietų kariuomenėje, todėl buvo tam tikra nuovoka, kaip elgtis kai kuriose kritinėse situacijose (pavyzdžiui, barikadas aplink Seimą kaip mikliai ir kokias efektyvias surentė), o dabar to supratimo jaunimas turi mažiau. Ko gero, dabar merginos būtų daug aktyvesnės už vaikinus, kadangi daugelis iš jų šiais laikais labai energingos, organizuotos ir išmanios.
Dabar dažnai kalbama apie patriotiškumą. Kaip Jūs manote, ar galima to išmokyti, ar tai atsinešama iš šeimos, o gal tiesiog tai duota arba ne? Jei galima šį jausmą įdiegti, tai kokiu būdu efektyviausia tai daryti?
Be abejo, tai labai svarbus, bet labai sudėtingas klausimas. Akivaizdu, kad patriotiškumą ir kitas panašias nuostatas lemia ne tik šeima. Man atrodo, kad tada, prieš 26 metus, patriotiškumo ir entuziazmo buvo daugiau, todėl ir pavyko iškovoti taip trokštamą Nepriklausomybę. Nors sovietiniais metais sąlygos buvo labai „ypatingos“, bet, kita vertus, buvo daugiau iššūkių, o tai lėmė didesnį tam tikros visuomenės dalies patriotiškumą, ypač tais momentais, kai iškildavo įvairios grėsmės.
Pastaruoju metu tokių išbandymų ir iššūkių sumažėjo, be to, sugriuvus „geležinei uždangai“ mums beveik visas pasaulis tapo atviras, todėl Lietuvos žmonėms atsirado daug visokių anksčiau nebuvusių galimybių. Šiuo metu kai kas skuba tomis galimybėmis pasinaudoti, mažai belieka laiko kitiems dalykams, todėl atrodo, kad ir patriotiškumas galbūt kiek priblėso. Vienok privalome būti savo šalies patriotais ir visomis išgalėmis ją stiprinti, nes, priešingu atveju, neturėsime nei kur laisvai gyventi, nei kur sugrįžti.
Kalbino Reda Sopranaitė
Šaltinis: 8diena.lt