Tada Liepos 6-toji, žinoma, dar nebuvo švenčiama. Bet Lietuvai, aišku, ne šventės tuomet buvo galvoje…
Nuo Sovietų Sąjungos ultimatumo Lietuvai ir Raudonosios armijos įsiveržimo tebuvo praėjusios trys savaitės. Jeigu bandytume suprasti, kas vyko tuo metu Lietuvoje, iš bolševikų užvaldytos spaudos – nieko nesuprastume. Karo cenzūra, okupacinio režimo savivalė ir propaganda, politinių priešininkų koneveikimas bei persekiojimas naudojant slaptąją policiją buvo to meto kasdienybė.
Bet kad tai suprastume, turime skaityti ir laisvos šalies spaudą, nevaržomą cenzūros, naudojusią neužsiangažavusių šalių informacijos šaltinius.
Štai palyginkime, ką 1940 m. liepos 6 d. rašė okupuotos Lietuvos pagrindinis propagandos ruporas „Tiesa“ ir Čikagoje leistas „Draugas“.
Pajuskime, kaip sakoma, skirtumą!
Įdomu tai, kad jau kitą dieną – liepos 7-ąją – A.Sniečkus pasirašė Maskvoje parengtą instrukciją likviduoti valstybiškai susipratusį ir patriotiškai nusiteikusį vadovaujantį sluoksnį, kad būtų įbauginta visuomenė prieš vadinamuosius „liaudies seimo“ rinkimus, vykusius liepos 14–15 d.
Nepaisant to, kai kurie Lietuvos istorikai iki šiol tvirtina, kad ta rinkimų parodija buvusi „legali“, o žmonės „išreiškę savo valią“. Tuo metu Amerikos lietuviams (kaip, beje, ir to meto Lietuvos žmonėms, tik jie neturėjo jokios galimybės savo nuomonę viešai pareikšti) buvo visiškai aišku, kad to meto valdžią užėmė Lietuvos išdavikai ir parsidavėliai.
Kad būtų lengviau skaityti, tos dienos „Draugo“ komentaro tekstą keliu čia tiesiai į FB sieną. Ir rekomenduoju įdėmiai perskaityti „Draugo“ straipsnį „Maskvos siūloma autonomija“, kuriame, remiantis „Chicago Tribune“ korespondento pranešimu iš Maskvos, pasakojama apie Vinco Krėvės-Mickevičiaus pasikalbėjimą su Molotovu, po kurio Krėvė, aiškiai supratęs, kad jokio savarankiškumo Lietuva neišsaugos, o jo paties vaidmuo tėra pridengti Maskvos apgaulę, grįžęs namo atsistatydino.
Maskvos komisarų paruošta Lietuvai užgrobti ir pavergti programa be atodairos vykdoma. Programą vykdo Maskvai pasivergę mūsų tautos raudonieji išdavikai, kurių daugumas yra niekas daugiau kaip tik banditai kriminalistai. Ir lietuvių išeivija turi savo tautos raudonųjų banditų, pasivergusių ir prasidavusių Maskvai. Tai individai be sąžinės, be mažiausio skrupulo. Jie įvertina Maskvos žygius pavergti Lietuvą, sunaikinti mūsų tautos kultūrą, praplėsti kacapišką banditizmą.
Lietuvos raudonieji banditai Kaune rengia kariuomenės, darbininkų ir net žydų demonstracijas. Nešini Stalino, Molotovo ir kitų Maskvos satrapų paveikslais demonstrantai reikalauja komisarų skirtos Lietuvos „vyriausybės“, kad kariuomenė būtų įjungta Rusijos bolševikų raudonojon armijon. Darbininkai reikalauja Lietuva sufederuoti su sov. Rusija. Žydai šaukia, kad iš jų mokyklų būtų pašalintos religijos pamokos!
Savo ruožtu pati Lietuvos „vyriausybė“ jau nusprendusi nutraukti Lietuvos santykius su Šventuoju Sostu, atskirti Bažnyčią nuo valstybės, panaikinti kunigams privilegijas ir išgriauti visas kultūrines tautos įstaigas. Viskas taip vykdoma, kaip iš Maskvos nurodoma. Lietuvos valstybės vyrai iš užimamų vietų palaipsniui pašalinami. Jų vietas užima bemoksliai raudonieji stupaikos, įvairių rūšių tautos atmatos.
Dabar aiškėja, kokiais sumetimais Maskva prisiuntė Lietuvon gausingą savo vyžiuotą armiją. Tai ne apsaugai nuo Vokietijos. Bet budėti, kad lietuvių tauta nesukiltų prieš vykdomą pavergimą, kad Lietuvos narsi kariuomenė nenusisuktų prieš savo tėvynės pavergėjus banditus. Dėl to, pirmiausia pavergėjai pavergė pačią kariuomenę, ją pašalinę. Jos vietą užima raudonieji išdavikai.
Lietuvos nepriklausomybė panaikinta, lietuvių tautai prasidėjo kančia. Reikės labai daug sunkiai kentėti ir vargti, daug kraujo ir ašarų išlieti iki bus išsivaduota iš raudonųjų jungo ir atsteigta nepriklausomybė ir laisvė. Mielu noru remiame kun. dr. K. A. Matulaičio sumanymą sukurti Amerikos „Lietuvos draugų sąjungą“ Lietuvai vaduoti.
„Draugas“, 1940 m. liepos 6 d.
