Mane tu patraukei, Viešpatie, ir aš esu suviliotas. Mane tu nutvėrei ir nugalėjai. Kasdieną esu aš pajuokiamas, kiekvienas mane pašiepia. Kada tik kalbu, turiu šaukti, „Smurtas ir priespauda“ rėkti. Mat Viešpaties žodis man panieką neša, patyčias kasdieną. Buvau benusprendžiąs: „Daugiau apie jį negalvosiu ir jojo vardu nekalbėsiu“. Bet man buvo taip, lyg ugnis širdyje kad liepsnotų, mano viduje uždaryta. Ir aš kankinausi, norėdamas ją sulaikyti, tačiau neįstengiau. (Jer 20, 7–9)
Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti.
Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“.
Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?
Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus (Mt 16, 21–27).
Apmąstydami šio sekmadienio Gerąją Naujieną apie kelią, kuris į išganymą veda, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad pažinę Jėzaus asmenį ir išpažinę Jį Kristumi, gyvojo Dievo Sūnumi, leistumės Jo suvedžiojami, kad žengdami įkandin Jo ieškotume Tėvo valios, kad pažinę, kokia yra viltis, į kurią esame pašaukti, neišsigąstume Jo Kryžiaus naštos.
Dieve, duok savo malonių, kurių taip reikia einant Kryžiaus keliu, suteik drąsos išpažinti savo krikščioniškąjį tikėjimą ir ryžto dėl jo susigrumti su šio pasaulio galingaisiais, kad įsišakniję Tavo Tiesoje neišsigąstume galios tų, kurie negali nužudyti sielos, kad šių laikų pervartose stiprintume vieni kitus ir drąsintume.
Dieve, išklausyk mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą ir už visus tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, kamuojami karų ir bado, skurdo ir nevilties, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – tepalengvina jų kryžių broliška meilė. Ir tesustiprina mus visus palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio ryžtas patikėti viltimi net ir tada, kai, atrodo, nėra jokios vilties.
Viešpatie, duok mūsų Tautai išmintingų lyderių – kad vadovautųsi jie ne galios logika ir siektų ne valdyti, o tarnauti. Kad rastųsi tvirto tikėjimo ganytojų, kurie palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, eitų savo gerojo ganytojo pareigas drąsiai skelbdami Dievo žodį ir ieškodami Jo Tiesos.
Duok, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, brangintume savo, Dievo vaikų, laisvę ir augtume tikėjimo, vilties ir meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Kan. Andriejus Sabaliauskas. Negi bus ir atlygis?
Leistų man – tuojau padaryčiau tvarką! Ne kartą tenka išgirsti tokią poziciją. Tvarką Jėzaus Kristaus gyvenime norėjo padaryti ir apaštalas Petras. Jis patarinėja Jėzui Kristui – Mesijui, Dievui! Ne jis vienas. Net ir tvirto tikėjimo žmonės linkę analizuoti Dievo veiklą ir, neabejodami savo kompetentingumu, patarti, kaip Jis turėtų veikti.
Ne vienas iš mūsų esame pagalvojęs – Dievas yra meilė, o aplink mus tiek daug skausmo, kančios, beprasmių mirčių ir žūčių. Dievas yra taikos nešėjas, o pasaulyje nesiliauja įvairiausi karai. Dievas yra gydanti meilė, tačiau kiek mums brangių, svarbių, jaunų žmonių ar net kūdikių miršta nuo įvairiausių nepagydomų sunkių ligų. Būtume mes Dievo vietoje – tikrai padarytume tvarką arba bent jau Jam atitinkamai patartume. Taip yra todėl, kad mes vis mąstome „ne apie tai, kas Dievo, bet apie tai, kas žmonių“ (plg. Mt 16, 23). Rūpime mes patys sau. Kol galiu gyventi ramiai ir saugiai, gal Dievui ir neturiu kokių nors didelių priekaištų, tačiau vos tik ištinka kas nors netikėto ir nelengvo, tuojau klausiu – kodėl Dieve? Kodėl man? Argi taip galima su manimi elgtis?
Apaštalas Petras taip pat buvo susirūpinęs savimi. Kol Mokytojas kartu – ramu, juk buvo bendra kasa, žmonės renkasi miniomis, duona padauginama, audros nuraminamos, uošvė pagydyta ir dar daug kitų privalumų. Gyvenimas pasidaro sudėtingas, kai Mesijas prabyla, kad juos paliks. Juk tokiu savo elgesiu akivaizdžiai sukels jam ir kitiems apaštalams pavojų. Na jau ne, to tai jau nebus. Argi negana, kad jie paliko savo namus, ūkius, vaikus, turtą, o dabar dar kalbama ir apie gyvybės paaukojimą. Taip negali atsitikti. Apaštalai, tarp jų ir Petras, projektavo savo gyvenimą, kai bus atkurta Izraelio karalystė ir jiems priklausys neprastos privilegijos, nes jie seka būsimuoju Karaliumi. Ir staiga – Jis bus nužudytas, o tai reiškia, kad viskas prarasta, ne, to negali būti!
Deja, mūsų projektai – ne Jo projektai, o Jo projektai – ne mūsų. Gyvybė dėl kilnaus tikslo aukojama nuolat: juk gimdanti moteris gali gyvybę prarasti dėl naujagimio, gydytojas, gydydamas ligonį, gali užsikrėsti sunkia, nepagydoma liga, viešojo transporto vairuotojas – bet kada patekti į avariją ir žūti – daugybė pavyzdžių iš mūsų kasdieninio gyvenimo. Gyvybės kaina visada akivaizdžiai svarbi kuriant gyvenimą ir santykius su kitais žmonėmis. Dievas yra teisingumas – atlyginantis Dievas. Kas nebijo aukotis dėl Dievo reikalų, to Jis niekada nepaliks. Kas vykdo Dievo valią, pasitiki Juo ir nesiima patarinėti Jam ar padaryti tvarką pasaulyje. Svarbu išgelbėti savo gyvybę Dangaus Karalystei, o, anot apaštalo Pauliaus, mes pateksime ten tik per daugelį vargų. Už tuos vargus mums tikrai bus atlyginta, nes Jis atlygins kiekvienam asmeniškai, pagal mūsų elgesį (plg. Mt 16, 27).
Pasirodo, žmogus, kuris kliaujasi tik Dievu ir Jo teisingumu, visada yra laimėtojas, nors, pasaulio akimis žiūrint, taip ir neatrodo. Vieną iš tokių pavyzdžių – šiais metais palaimintuoju paskelbtas arkivyskupas kankinys Teofilius Matulionis. Jo nesugundė žemiškieji gėriai, jis pasikliovė Viešpačiu, ir štai atlygis su kaupu – jis palaimintasis, kad šiandien galėtų padėti mums atiduoti save didesnei Dievo garbei.
Nesaugokime savo gyvybės dėl savęs pačių – ji mums nepriklauso. Leiskime savo gyvenimą perkeisti Jam, kad mus panaudotų savo užmojams įgyvendinti, ir mes tikrai neprarasime už tai mums priklausančio atlygio. Amen.
Tomas Kempietis. „Teišsižada pats savęs“
Jėzus: „Mano sūnau, palik save, atrasi mane. Visko išsižadėk, net savo valios, o viską laimėsi. Kai tik būsi savęs visiškai išsižadėjęs, tuoj gausi gausių malonių.“
Mokinys: „Viešpatie, ko aš turiu išsižadėti ir kiek kartų?“
Jėzus: „Visada, kiekvieną valandą, didžių ir mažų dalykų. Aš nedarau jokių išimčių ir reikalauju visiško atsidavimo. Kaip galėtumei būti mano, o aš tavo, jei viduje ir išorėje nesi laisvas nuo savo valios? Juo greičiau šitą savo valios atsakymą įvykdysi, juo daugiau turėsi ramybės; juo tas atsisakymas bus tobulesnis ir nuoširdesnis, juo man būsi malonesnis ir juo daugiau iš manęs laimėsi.
Yra žmonių, kurie tik dalinai savęs teišsižada, nes jie nevisiškai pasitiki Dievu ir dar patys nori tvarkyti savo reikalus. Kai kurie pradžioje visko išsižada, bet, pagundai užėjus, jie vėl atsiima savo pažadą. Tokie žmonės nedaro beveik jokios pažangos tobulybėje. Nei pirmieji, nei antrieji niekad neturės pilnos širdies laisvės; aš juos priimsiu į savo draugystę tik tada, kada jie visiškai savęs išsižadės nuolatine savęs auka; kito kelio su manimi susivienyti nėra.
Aš jau tau sakiau daug kartų ir dabar dar kartą pakartoju: palik save, išsižadėk savęs, ir turėsi didelę vidujinę ramybę. Atiduok viską, kad gautum viską; nieko neieškok, nieko nereikalauk, tik būk stipriai prie manęs prisiglaudęs ir mane turėsi. Tavo širdis bus laisva ir tamsumos bus išblaškytos. Tavo pastangos, tavo maldos, tavo norai sieks tik vieno tikslo: išsižadėti savo reikalų, sekti Jėzų ir numirti sau, kad amžinai gyventum man. Tada pranyks visos tuščios mintys, nereikalingi rūpesčiai ir neramumai, perdėtos baimės ir netvarkinga meilė.“
Tomas Kempietis, Kristaus sekimas, XIV a.