Tikėtina, kad rugsėjo 7 dieną ateities kartos pripažins vietos gyventojų, vietinių, švente, nes Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pasak jos spaudos tarnybos, „davė startą“ nacionaliniu pavadintam vajui – žmonės kviečiami siūlyti „idėjas Lietuvai“. Svariais darbais pasitinkame Lietuvos valstybingumo šimtmetį. Trejetas jų bus atrinktos ir įvairiausiu lygiu, gal net piniginiu pagerbtos, o tų idėjų autoriai bus paskleisti didžiųjų mūsų žiniasklaidos tinklų. Valdžia, surėmusi pečius su verslo galiūnais, pagalvos, kaip kokią idėją paversti išsvajota tikrove. Pavyzdžiui, pakelti į dangų šimtą oro balionų ar šimtąkart šimtą spalvingų aitvarų, kuriuos laiko nepasiturinčių vaikučių rankytės – taip išsipildo jų svajonės. Ta proga Prezidentūroje buvo surengtas ir kviestinis pobūvis, kuriame dalyvavo publikos numylėtieji viešųjų ryšių, tarp jų ir akademinių, „pažangiečiai“, neleidę nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai išklysti iš šviesion ateitin vedančio kelio, nužymėto didžiais nesibaigiančių reformų laimėjimais ir vis naujais vertingais projektais. Tačiau ateina metas, kai senasis kelias jau netenkina „išsivadavusios“ ir „sueuropėjusios“ liaudies – prireikia naujovių, visuomenę naujiems pažangos žygdarbiams išjudinančių idėjų, kurios „dar labiau suvienytų šalies gyventojus“. Tad netruks idėjų, kaip nuplikusius Lietuvos miestelius suvienyti su Vilniumi, o tarp emigravusiųjų skleisti mintis, kad bent jau kasmet siųstų Prezidentūron elektroninį laiškelį su patikinimu – „dar jaučiu ryšį su Lietuva“. O jau kaip didieji verslo galiūnai vienydamiesi glostys nabagėlių galveles ar dalys lauknešėlius, prisižiūrėsime didžiųjų žiniasklaidos tinklų projektiniuose renginiuose.
Nežinia, ko daugiau tokiuose renginiuose ir jose išsakomose mintyse – naivumo, socialinės nejautros ar niekingo žemažiūriško politinio pragmatizmo. Artėja ne tik Lietuvos šimtmečio paminėjimo metas, bet ir antrosios Prezidentės kadencijos pabaiga. Tad paprastas klausimas – kokiais prezidentavimo laimėjimais bus tos dvi kadencijos įvertintos? Ką Prezidentė siūlė ir įgyvendino, kad Lietuva taip sparčiai tuštėjo, o visais socialiniais rodikliais atsidūrėme pačiame Europos Sąjungos šalių gale? Kodėl taip išmintingai prezidentaujant socialinė atskirtis tapo bene didžiausia Europoje? Tad kvietimas „dar labiau vienytis“ skamba kaip sotaus ir laimingo pasityčiojimas iš pavargėlių ir „lūzerių“.
Prezidentė prieš kurį laiką pasirodė kaip didžioji nepasiturinčių šeimų, o tiksliau – varguolių, globėja. Kasdien ją buvo galima regėti ir girdėti didžiuosiuose žiniasklaidos tinkluose raginančią Lietuvos žmones aukoti, kad tie vaikučiai galėtų pasidžiaugti vasaros atostogomis prie jūros. Apgailėtinas vaizdas. Prezidentei derėtų bent jau pačiai suvokti, kodėl taip nutiko, kad Lietuvoje tiek daug šeimų, neišgalinčių vaikams suteikti džiaugsmo prie jūros, ir kodėl valstybė, jos švietimo sistema paliko tuos vaikus likimo, o tiksliau – skurdo, valiai? Juk Prezidentė dar, manyčiau, mena savo pionieriškos vaikystės metus ir galimybę visiems moksleiviams bent jau dvi savaites pabuvoti prie jūros bei kitose gražiose vietovėse. Aukoti vaikučiams raginanti Prezidentė galėtų tiesiai kreiptis į visus artimojo socialinio sluoksnio atstovus, kurie Lietuvos nepriklausomybės metais apvogė tuos vaikučius – nugvelbė iš jų buvusias pionierių ir kitokias stovyklas ir pritaikė savajai gerovei. Galėtų ne tik kreiptis, bet ir įkurti kokį specialų fondą, į kurį įstatymiškai pareikalautų sunešti dalį iš vaikų nugvelbto turto. Informacijos valdant visas specialiąsias tarnybas tikrai nepritrūktų, kaip ir galimybių „paspausti“ nesusiprantančius. Sakote, neįmanoma. Ir aš taip manau. Neatsirastų ir didžiųjų žiniasklaidos tinklų anei guru, kurie pritartų tokiems pasikėsinimams į „šventą nuosavybę“.
Idėjomis Lietuvos neišgydysi, net viešųjų ryšių specialistų ištobulintomis. Juolab kad gydymui visi receptai senai žinomi – tereikia imtis veiksmų. Pati Prezidentė, pirmosios savo kadencijos išvakarėse rinkėjams žadėjo demokratizuoti teisinę sistemą – įvesti tarėjų institutą, kad visuomenė dalyvautų vykdant teisingumą. Idėja sena, kaip vakarietiška demokratija, tačiau taip ir likusi neįgyvendinta. Ko prezidentė pritrūko, kad visam laikui užmiršo vieną veiksmingiausių ir būtiniausių Lietuvai gydyti vaistų? Noro, valios, užsispyrimo? Galėtų prezidentė ryžtingai paskatinti Seimą imtis ir kito kol kas nepakeliamo dalyko – įgyvendinti 2002 m. gruodžio 24 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriame išaiškinama, kad savivaldos subjektu yra vietos gyventojai: „vietos savivalda yra įstatymo numatytų administracinių vienetų teritorinių bendruomenių valdžia“. O pagal galiojantį mūsų Vietos savivaldos įstatymą subjekto teisė pripažįstama tik savivaldybės institucijai. Tad Prezidentė galėtų pasistengti, kad mūsų savivaldos supratimas ir praktika artėtų prie vakarietiškojo supratimo, kuris įtvirtintas Europos vietos savivaldos chartijoje. Tą Chartiją Lietuvos Seimas ratifikavo 1999 metais, o ji grindžiama esmingiausia vietos savivaldai idėja – vietos gyventojai tiesiogiai dalyvauja savivaldoje. Lietuvoje nesilaikome nei ratifikuotos Chartijos dvasios, nei raidės, juolab joje įtvirtinto subsidiarumo principo. Mūsų Prezidentės vadovaujamai šaliai ir jos politiniam ekonominiam elitui europietiškoji savivalda nereikalinga.
Siūlau pasvarstyti ir porą visai lengvai įgyvendinamų idėjų, kurios tikrai nuvilnytų per visą Lietuvą ir sukeltų nemenką publikos susidomėjimą, o gal net paskatintų visuomenę „dar labiau susivienyti“. Imkime ir pastatykime Lietuvos valstybės kūrėjui ir lietuvybės tvirtintojui, lietuvių kalbos ir kultūros puoselėtojui Prezidentui Antanui Smetonai paminklą Vilniuje. Pagerbkime tuo paminklu ne tik sovietinių okupantų nekenčiamiausią ir labiausiai šmeižtą mūsų didį tautos vyrą, bet ir jo kurtą ir mūsų paveldėtą valstybę, parodykime tuo paminklu ištikimybę lietuvybei ir valstybingumo tvirtinimo idėjai. Kartu su paminklu galėtų mūsų Seimas priimti ir pareiškimą, jog valstybė įsipareigoja perlaidoti prezidentą Antaną Smetoną Vilniuje, kuris tik jo veiklos dėka kol kas išlieka amžina Lietuvos valstybės sostinė.
Esu įsitikinęs, kad net ‚pažangieji“ Lietuvos žmonės pritartų sumanymui leisti, na, kad ir videokonferencijos būdu, su tiek daug iškentusia Deimante Kedyte pasikalbėti jos seneliams Kedžiams. Netikiu, kad toks pokalbis, o sykiu ir atsakymas į klausimą, ar mergaitė dar gyva, o jei gyva, tai kokios būklės, bent kiek sumenkintų mūsų brandžią demokratiją ar kaip kitaip pažeistų demokratinės valstybės pamatus.
Skurstančius ir kenčiančius Lietuvos vaikučius žiniasklaidos ekranuose globojančiai Prezidentei toks uždavinys negalėtų būti nepakeliamas.