Veidaknygė
Rūta Vanagaitė pakankamai nusišnekėjo „Mūsiškiuose“. Tos temos liesti nebesinori. Kita vertus, dalis ten minimų žmonių, deja, dalyvavo Holokauste ir pateisinimų jiems nėra. Dalis jų buvo netgi Lietuvos kariuomenės karininkai. Tą reikia pripažinti. Bronių Norkų, už per didelę draugystę su gestapininkais, sako, suspardė net vokiečių kariai laikydami jį šiukšle. Juozas Barzda buvo gražus ir drąsus vyras, rūpinęsis savo kariais. Tačiau Baltarusijos laukuose jis skerdė visus iš eilės. Vytautas Reivytis organizavo žudynes duodamas tiesioginius nurodymus, tačiau buvo geras žvalgybininkas ir mokėjo išsisukti nepagautas. Tragiškiausias buvo Bronius Kirkila – žiauriai kankintas žydų tautybės enkavedisto, sužinojęs, kad jo žmona ir dukterys išvežtos į Sibirą, kalbama, jis prisiekė už kiekvieną nušauti tūkstantį žydų. Nušovė daug ir nusišovė pats supratęs, kad atkeršijo ne atmatoms iš NKVD, o vaikams iš Lietuvos kaimų…
Tačiau ir dabar ne apie tai. Dabar apie tai, kad visos ribos yra peržengtos. Ši persona, kurios vardo aš daugiau nenoriu minėti, nes taip Antikoje būdavo susidorojama su amoraliu žmogumi, apkaltino patį geriausią. Savo naujame straipsnyje ji apkaltino Adolfą Ramanauską-Vanagą. Šioje byloje aš negaliu kalbėti ramiai, nes rankos man vis dar dreba – jaučiuosi taip, lyg kažkas išniekino mano artimo žmogaus kapą. Jei ne senelio istorijos apie Vanagą, kurių, būdamas dar mažametis pyplys, klausiausi išsižiojęs, apie tą karį, kuris darė viską dėl Lietuvos ir dėl jos patyrė pačius žiauriausius kankinimus, kurių mano protas tiesiog negalėjo suvokti, galbūt aš čia nerašyčiau ir būčiau pasirinkęs kitą kelią. Bet privalau parašyti. Dėl to ir privalau, kad pasirinkau šį kelią ir tylėti negaliu.
Ponia, kurios vardo aš daugiau nenoriu minėti, ir Jums siūlau to nedaryti, pasakė, kad Vanagas buvo KGB agentas ir gyrė komunizmą. Tai yra BJAURIAUSIA, kuo galima apkaltinti žmogų, kuriam KGB agentūra ir nuoširdūs komunizmo mylėtojai padarė štai ką.
Cituoju 1956 m. spalio 15 d. medikų protokolą. Ir kviečiu skaityti. Ir atsiminti.
Kalinys Ramanauskas Adolfas, Liudviko, g. 1918 m. pristatytas į kalėjimo Nr. l chirurginį skyrių 1956 m. spalio 12 d. 16 val. 30 min. itin sunkioje būklėje. Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški visų kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas kr. spaudimas 60/40 mm Hg. Ligonis visas kruvinas. Lytinių organų srityje masyvus raištis persisunkęs šviežiu raudonu krauju, nuėmus raištį pastebėti didžiuliai kraujo krešuliai, ant mašnos – plati plėštinė žaizda, padengta kraujo krešuliais. Dešinė akis padengta hematoma, ant viršutinio voko, t.p. ant apatinio voko pastebėtos 6 durtinės žaizdos, pagal diametrą padarytos plonu laidu ar vinimi, siekiančios akį; daugybė mėlynių pilvo srityje, kairės rankos 3-jo piršto pjautinė žaizda. Išvedant ligonį iš šoko, skubiai perpiltas kraujas 400, gliukozė 40%–40, morfijus, vaistai širdžiai. Po šių priemonių pakilo kraujo spaudimas iki 120/80, pulsas tapo patenkinamas, sąmonė vis dar neaiški. Ligonis nugabentas į operacinę. Ant lytinių organų pastebėta: dešinėje mašnos pusėje didelė plėštinė žaizda ir kairėje pusėje žaizda, nėra abiejų kiaušinėlių, sėklidžių kanalėlių. 18 Padaryta chirurginė operacija pašalinant negyvus audinius, sustabdytas kraujoplūdis. Mašnos žaizdos užsiūtos ketguto siūlais. Operacijos metu komplikacijų nebuvo. Po operacijos sąmonė liko neaiški, nors operacijos metu ligonis reagavo į skausmą. Sąmonę atgavo 1956 m. spalio 13 d. Pastaruoju metu pravedamas gydymas: antibiotikai, vaistai širdžiai, perrišimai. Ligonį konsultavo spec. gydytojas okulistas, nes pas kalinį Ramanauską daug durtinių žaizdų ant dešinio voko ir akies, galimas dešinės akies regimojo nervo pažeidimas. Kraujo išsiliejimas į akį. Paskirtas gydymas. Pooperacinis periodas normalus, be komplikacijų, nors laiko praėjo dar labai mažai, ligonis taisosi. Pooperacinė diagnozė: Trauminis šokas. Plačios mašnos žaizdos, nėra mašnos turinio. Aštrus kraujoplūdis. Durtinės žaizdos ant dešinės akies. Savęs sužalojimas. Tardymas galimas (sėkmingai gydant) po 2–3 savaičių.
Mes visi puikiai žinome, kas tai padarė. Tai padarė išgamos Piotras Raslanas ir Nachmanas Dušanskis. Šitie, kurie 1941 m. pasižymėjo Rainiuose, žiauriausiai kankindami surištus žmones. Padarė ne dėl savo tautybės ar tikėjimo komunizmo apžavais. Padarė, nes jie buvo sadistai ir žmogaus vardo neverti menkystos. Ir nereikia būti politkorektiškiems, kad tai pasakytume. Tačiau padugnės lai dega mūsų užmaršties pragare.
Tuo tarpu dėl Adolfo Ramanausko-Vanago, aš apsigalvojau. Norėčiau, kad jo paminklas atsidurtų pačioje matomiausioje vietoje. O jei ne paminklas, tai dar geriau – pavadinti jo vardu svarbiausias gatves didžiuosiuose miestuose. Vien todėl, kad ta, kurios vardo net neverta minėti, suprastų, kad Lietuva gerbia žmogų, kuris buvo toks idealistas ir nemokėjęs pasiduoti, kad net visagaliams čekistams neliko nieko kito, tik šėtoniškai pjaustyti jį…iš nevilties, nes jo dvasinė stiprybė parodė jų supuvimą ir menkumą.