delfi.lt
Rugsėjo mėnesį viešėdamas Čikagoje susitikau su lietuvių išeivijos istoriku dr. Augustinu Idzeliu (jis, beje, yra ir teisės bei geografijos mokslų daktaras).
Neseniai amerikiečių leidyklai jis įteikė savo naują knygą „Insurrection Lithuanian Activist Front (LAF) in Kaunas. June 1941–June 1941“ (Lietuvių aktyvistų fronto susidarymas ir sukilimas Kaune. 1940 m. birželis–1941 m. birželis).
Jis yra vienas iš labiausiai į šį tragišką Lietuvos istorijos laikotarpį įsigilinusių profesionalų, naudojantis šaltinius, kurie ne visiems Lietuvos istorikams žinomi ar prieinami. Gaila, į neseniai vykusį Lietuvos istorikų suvažiavimą jis nebuvo pakviestas, tad pasinaudodamas proga, pakalbinau jį aktualiomis istorijos temomis.
Lietuvoje netyla diskusijos apie tragiškąjį pirmosios bolševikų ir nacių okupacijų periodą. Deja, tai nėra vien nuomonių skirtumai dėl istorijos interpretacijų. Sovietinės istoriografijos įtvirtintą naratyvą vaizduoti Baltijos šalių antisovietinę ir antinacinę rezistenciją kaip „nepribaigtų fašistų“ siautėjimą, pastaruoju metu aktyviai eksploatuoja ypač Rusijos politiniai sluoksniai, besistengiantys nuvertinti šiandieninę šių valstybių politiką, pasinaudodami net ir istoriografiniais duomenimis – tikrais ar tariamais.
Ypač pikta Maskvos reakcija nuskambėjo šią vasarą, kai buvo parodytas trumpas NATO dokumentinis filmas apie Baltijos šalių partizanų kovą prieš sovietinį režimą. Iš aukštų tribūnų buvo paskelbta, kad Baltijos šalių „miško brolius“, kurie esą vykdę „išskirtinai diversinę veiklą prieš Rusiją/SSSR“, sukūrę ir finansavę „Vakarų partneriai“. O miškuose esą slapstėsi tik visuomenės „atmatos“ ir dalyvavimu holokausto įvykiuose susitepę veikėjai. Ką Jūs į tai pasakytumėte?
Pasakysiu kaip advokatas: mes per daug reaguojam į kaltinimus ir pamirštam savo pačių naratyvą, savo pačių pasakojimą. Mes tinkamai nepristatom savo istorijos, bet mes visa laiką reaguojam. Reikia mažiau reaguoti, bet reikia daugiau ir giliau tyrinėti šį laikotarpį ir pradėti kalbėti faktais. Kai reaguojama į bereikšmius dalykus, į kiekvieną nesąmonę, tik sudaroma tam tikro „autentiškumo“, „reikšmingumo“, įspūdžio tam, kas buvo pasakyta. Kam to reikia? Mes turime patys rašyti savo istoriją ir ją pristatyti pasauliui, ne nuolat teisintis.
Mes, pavyzdžiui, šiandien tiksliai nežinome, kiek buvo 1941 m. sukilėlių, kiek jų žuvo, kiek jų nukentėjo nuo komunistų, nuo NKVD, o kiek nuo nacių Gestapo. Šiandien daug kas net nesusimąsto, kad dalis tų žmonių, kurie dalyvavo sukilime Kaune, nukentėjo nuo Gestapo. Mes nukentėjome ne tik nuo Maskvos, mes nukentėjome ir nuo Berlyno. Bet apie tai mes nekalbame.
Pavyzdžiui, kas šiandien žino tokius vardus, kaip Berendt ir Zirkwitz? Lietuvos kariuomenės majoras J. Berentas, Lietuvos vokietis, 1941 m. pavasarį repatriavo į Vokietiją ir jau birželį, drauge su nacių kariuomene, grįžo atgal. Bet grįžo jau ne kaip Berentas, o kaip kaip rudasis nacis ir gestapininkas Berendt. Jis tapo vyriausiu spausdinto žodžio cenzoriumi ir lietuviškosios spaudos smaugiku.
Jo pavaduotoju tapo irgi buvęs „lojalus“ nepriklausomos Lietuvos pilietis, Lietuvos Seimo stenografas Cirkvicas, taip pat repatriantas, virtęs gestapininku Zirkwitz.
Kas šiandien apie tai kalba? Apie svetimų šalių agentūros vaidmenį sužlugdant ir sunaikinant Lietuvos valstybę? Lietuviškai kalbantys nacių agentai turėjo labai svarbų vaidmenį likviduojant ir Lietuvos žydus.
Man atrodo, kad apskritai svetimos agentūros – tiek nacių, tiek ir bolševikų – vaidmuo naikinant Lietuvą mūsų istoriografijoje nėra rimčiau tyrinėtas, nors kai kurie rusų autoriai (Sudoplatov, Volkogonv, Tolstoj, etc.), ypač skelbę savo veikalus Vakaruose, kalbėti apie tai nevengia…
Ne tik. Labai svarbių liudijimų pateikia ir sovietiniai šaltiniai. Tik jais šiandien retai naudojamasi. Pavyzdžiui, sovietiniame žurnale „Švyturys“ buvo skelbiamas labai įdomus Aleksandro Slavino straipsnis „Pasjansas Lietuvoje. Buvusio KGB karininko atsiminimai“. Apie Slavino kontržvalgybinę veiklą. Čia labai svarbi informacija. Sovietų laikais paskelbta nemaža panašios literatūros, tik dabar daug kas ją užmiršę. Turim naudoti ir tarybinius šaltinius.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA