Kviečiame susipažinti su Romo Lazutkos veidaknygėje paskelbtais duomenimis, kurie, ko gero, iškalbingiausiai paaiškina, kodėl jaunoji nepriklausomos Lietuvos karta lieka nuošalyje nuo svarbiųjų valstybės klausimų sprendimo ar taip lengvai sudalyvauja vyresniųjų suorganizuotose akcijose kaip statistai, glumindami savo pataikūniškumu (kad ir „teisindami“ tai, kas nepateisinama – buldozeriškai stumiamą aukštojo mokslo struktūrinę pertvarką [žr. ČIA ar ČIA]) ar infantilumu (kad ir neartikuliuotoji vadinamųjų „kalvelininkų“ tylos ir apsikabinimų akcija [žr. ČIA], viešosios nuomonės formuotojų panaudojama visuomenei supriešinti). Tiesą sakant, ko kita galima tikėtis iš kartos, kurios per 60 proc. nesidomi politika…
Romas Lazutka. Tiek jauni, tiek seni nevengia pasakyti, kad gerų pokyčių galima tikėtis tik iš jaunos kartos. Tai laiko protingu argumentu, nesusivokdami, kad vadovaujasi stereotipais ir prietarais. Net negirdėję apie „ageism’ą“, nors itin griežti seksizmo, rasizmo, herereksesualizmo ir kt. -izmų atžvilgiu. Ironiška, kad tai paplitę šalyje, kurioj menkiausias jaunimo politinis aktyvumas.
Vidmantas Valiušaitis. Čia daug stipresnis argumentas vertinti mūsų švietimo, aukštojo mokslo, kultūros ir apskritai socialinės srities visuomenės sveikatą, negu aukštųjų mokyklų skaičius ar mokslo metų gimnazijose trukmė. Turinys, ne forma yra lemiamas veiksnys.
Juk tai nepriklausomybės metais gimusi karta, nepriklausomybės laikų švietimo sistemos ir kultūrinės orientacijos produktas. O kai kas vis dar plaka sovietmetį.
Vladas Terleckas, pristatydamas savo knygą „Pasipriešinimas Lietuvos nukryžiavimui 1944–1953“, pastebėjo: „Visuomenė rengiama dvasinei kapituliacijai“.