pozicija.org
Spalio pradžioje Europos intelektualai išplatino Paryžiaus pareiškimą „Europa, kuria mes galime tikėti“. Joje įžymūs Europos mokslininkai ir mąstytojai įspėja, kad Vakarų visuomenėms kyla susinaikinimo pavojus dėl Europos tautų tradicinių krikščioniškų kultūros formų išsižadėjimo.
Pareiškime nerimastingai sakoma: „Europai, visame jos turte ir didybėje, grėsmę kelia klaidingas savęs suvokimas“, „klystanti Europa tampa nepalaužiamai priešiška savo praeičiai“, „tokia kultūrinio išsižadėjimo pozicija funkcionuoja kaip paprastas ir pigus būdas būti „kritišku“, „išsižadėjimo kultūra iš būsimosios kartos atima tapatybės savivoką“, „klaidingoji Europa yra daug silpnesnė, nei kas nors galėjo įsivaizduoti“, „auga nesąžiningumas“, „stiprėja technokratinė tironija“, „mes prarandame savo namus“…
Tokiais žodžiais pareiškimo autoriai kviečia Europos politikus „atnaujinti konsensusą apie moralinę kultūrą, idant žmonės galėtų būtų vedami dorovingo gyvenimo link“, „užtikrinti, kad Europos ateitis būtų liberali geriausia šio žodžio prasme“.
Į Europos žemyną masiškai plūstančių pabėgėlių ir migrantų akivaizdoje šis žymiausių Europos intelektualų pareiškimas tarsi šaltas dušas perliejo įkaitusią Vakarų visuomenę. Deja, meinstryminė žiniasklaida apsimetė šių perspėjimų neišgirdusi. Ji ir toliau be perstojo šaukia apie pakantumą ir toleranciją bet kam, apie visuotinę laisvę ir lygybę, nors daugelis pastebi, kad laisvių, apie kurias tik vakar buvo kalbėta, jau nebeturime, deklaruojamos lygybės taip pat nėra, nes ją paneigia nuolat auganti žmonių atskirtis – tėra tik mokymas apie laisvę be pareigų.
Apie tai „Pozicijos“ redakcija kalbina filosofijos mokslų daktarą, teisės profesorių Saulių Arlauską.
Stebėtina, bet po šio pareiškimo daugelis Lietuvos intelektualų tyli. O kai kurie jų netgi dar atkaliau ėmė skelbti utopinę darnios multikultūrinės Europos viziją, tarsi neįžvelgdami jokios pareiškime skelbiamos grėsmės, tarsi pareiškimą būtų pasirašę ne žymiausi Europos intelektualai, o būrelis politinių marginalų. Kaip Jūsų vertintumėte patį pareiškimo faktą ir jo turinį – juk jame gana kritiškai kalbama apie žmogaus teisių ir laisvių supratimą?
Labai tikslus klausimas. Kas pasirašė Paryžiaus pareiškimą? Manau, jog tai tikrieji intelektualai. Paskaitykite jų mokslines publikacijas ir abejonių dėl to neliks. Todėl viešojoje erdvėje tvyranti tyla yra bauginanti. Šia tyla siekiama apsimesti, kad nieko nevyksta.
Gal šį pareiškimą siekiama ignoruoti, nes jis kelia reikšmingus ar labai nepatogius klausimus?
Nutylėti vis tiek nepavyks. Nuslėpti problemų, kurios realiai egzistuoja, tiesiog neįmanoma. Anksčiau ar vėliau diskusija dėl Paryžiaus pareiškimo prasidės. Neprasidės tik vienu atveju, jeigu tai bus per vėlu, jei Europa nebebus ta Europa arba taps nebe Europa.
Kas tokio grėsmingo yra Paryžiaus pareiškime?
Nesibaiminu būti pramintas marginalu, kuris netiki greit tobulėjančia Europa. Galbūt genderizmas, naikinantis ribą tarp vyro ir moters, yra tobulumo idealas. Bet sveiko proto mąstymas išlieka. I.Kantas sakė: „Gerbkite gamtos visuotinį įstatymą!“
Ar gamta neskiria vyro nuo moters? Iš visų žinomų filosofų tik nedaugelis, tarp jų moderni filosofė Judith Butler, tvirtina neįtikėtiną dalyką, kad moters vaidmuo visuomenėję išgalvotas. Suprask, vyro ir moters skirtingi gamtos nulemti socialiniai vaidmenys išgalvoti…? Dėl to Paryžiaus pareiškimo autoriai mus visus įspėja: nepraraskime PROTO.
O kaip socialinis progresas? Progreso strateginė kryptis – visų formų diskriminacijos įveikimas, ypač lyčių skirtumo pagrindu?
Tikriausiai esu I. Kanto filosofijos sugadintas žmogus. Jis pasakytų: „Kur tu, žmogau, su savo baigtiniu protu mąstydamas apie progresą, nulėksi, kaip nugalėsi gamtą? Nori pasigalynėti su gamtos Kūrėju? Prašau: patobulink save, įveik senatvę, ligas…“.
Paaiškėjo, jog išsigandome. Ovjedo sutartimi uždraudėme tobulinti žmogų. Šiuo atveju kritinis protas ir gamtos autoritetas nugalėjo.
Nejau nėra protingos galimybės ką nors patobulinti be grėsmės išnykti?
Paryžiaus pareiškimo esminis motyvas yra tas, kad nenorėdami nesusinaikinti, turime nenukrypti nuo gamtos įstatymų, kad ir kaip manipuliuotume gamtos dėsnių pažinimu.
Jūs peršate mintį, kad yra svarbus ne tik mokslinis gamtos supratimas, bet ir religinis santykis su ja?
Nėra abejonės. Dabar labai populiari mintis, kad tie, kurie mano, jog Dievo nėra, yra aukščiau už tuos, kurie tiki Dievo buvimu. Paryžiaus pareiškimo autoriai šitą mitą išsklaido. Pagaliau prabilta, kad niekinantieji tikinčiuosius tai daro iš erzacreligijos (tai religijos pakaitalas) pozicijų. Religingų žmonių kritikai neretai elgiasi kaip religiniai fundamentalistai. Paradoksalu, tačiau taip yra. Jie, apsirėdę visažinio (žynio) togomis internetinėje erdvėje, socialiniuose tinkluose pamokslauja, aiškina skaitytojams ir klausytojams, kad žmogus gali gyventi taip, kaip nori, poruotis su kuo nori, kad jokių žmogaus šventų gyvenimo tikslų nėra. Tokie pamokslautojai paprastai religingai fundamentalistiškai tiki savo šventa tiesa – kadangi Dievo nėra, aukštesnės mano protui tiesos nėra, todėl galiu gyventi taip, kaip noriu. Be to ir visus mokyti.
Toks požiūris yra sekuliaristinis. Ar tikite, kad sekuliarėjanti Europa staiga vėl atsivers į pamaldžią krikščionišką bendruomenę, kuriai parūpo išlikimas?
Sekuliarėjanti Europa yra klystkelėje. Apie tai įspėjama Paryžiaus pareiškime. Jame sakoma, kad universitetai praranda savo autoritetą.
Lietuvoje žinomi atvejai, kai iš universitetų ujami kritiškai mąstantys ir konjunktūrai nelojalūs žmonės. Ir to nepakanka! Jeigu pasiryžome iš universitetų išvaryti sveiką protą, keiskime ir mokymo programas: atsisakykime Platono, Aristotelio, Augustino, Akviniečio, Kanto, Hėgelio studijų. Neleiskime šių autorių skaityti studentams, nes minėtų mąstytojų „minkštosios technologijos“ sugadins jų mąstymą. Teskaito tik Judit Butler.
Vargu ar įmanoma kardinaliai pakeisti požiūrį į žmogaus teises vien propagandinėmis priemonėmis. Ar įmanoma žmones pakreipti kitokiam gyvenimui, jei dauguma jų tiki, kad svarbu gyventi sau ir viskas bus gerai?
Tai skaudžiausia Europai problema. Paryžiaus pareiškimo autoriai kaip tik kviečia apie tai susimastyti. Šiandien gal dar ne vėlu. Rytoj jau gali būti per vėlu.
Argi ne visada taip buvo? Dažnai mus kažkas įspėja, kad nedarytume klaidų. Bet… Ir šiuo atveju – po Europos intelektualų pareiškimo tyla.
Yra posakis: „tyla prieš audrą“. Nesinori kartoti elementarių tiesų. Neverta slėpti problemų apie Europos intelektualines ligas. Problemų nepaslėpsime, nes to neįmanoma padaryti. Jeigu jų neišspręsime dabar, tai rytoj turėsime vargti kur kas daugiau. Jeigu jas ignoruosime, už mus spręs kiti, taip kaip jiems naudingiau. O mūsų gal ir nebebus.
Redakcija siūlo skaitytojams paskaityti prof. Sauliaus Arlausko Paryžiaus pareiškimo komentarą ČIA.