Dovydo valdžią Viešpats sutvirtins
Dovydas gyveno savo rūmuose, ir Viešpats jam teikė ramybę su visais jo priešais aplinkui. Taigi karalius ir tarė pranašui Natanui: „Aš gyvenu kedriniuose rūmuose, o Dievo skrynia palapinėje stovi“. Natanas karaliui atsakė: „Visa, ką ketini, ir daryk, nes Viešpats su tavimi“. Tačiau tą naktį Viešpats kalbėjo Natanui: „Eik ir pranešk mano tarnui Dovydui: ‘Tai sako Viešpats: Nejaugi tu nori pastatyti man namus, kad juose aš gyvenčiau? Tave aš paėmiau iš ganyklos nuo bandos, kad būtum vadovas mano tautai Izraeliui. Visuose tavo žygiuose aš buvau su tavim. Visus tavo priešus sunaikinau tavo akyse ir išgarsinau tavo vardą, kaip vardą žemės didžiūnų.
Savo tautai Izraeliui parūpinau vietą ir įkurdinau ją, kad saugiau galėtų savo vietoje gyventi ir nebekęstų baimės, kad nedorėliai jos nebespaustų kaip anksčiau, tais laikais, kada savo tautai Izraeliui aš paskyriau teisėjus. Tau suteikiau ramybę su visais tavo priešais. Tad Viešpats tau praneša, kad pats tau namus pastatysiąs. Kai, pasibaigus tavo dienoms, tu ilsėsies pas tėvus, aš tavo palikuonį, kilusį iš tavęs, paskirsiu tavo įpėdiniu ir sutvirtinsiu jo viešpatavimą. Aš jam būsiu tėvas, o jis man bus sūnus. Tavo namai ir valdžia mano globojami tvers amžiais; tavo sostas visada bus tvirtas’“. (2 Sam 7, 1–5. 8–12. 14. 16)
Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius
Aš, Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius,
kartų kartoms savo burna garsinsiu tavo ištikimybę.
Juk parašyta: „Santarvės malonė užtikrinta amžiams“.
Tvirta kaip dangus tavo, Dieve, ištikimybė. –
„Sudariau aš sandorą su išrinktuoju.
Aš Dovydui, savo tarnui, prisiekiau:
‘Giminę tavo amžiams sukūriau,
kartų kartomis tveriantį sostą tau pastatysiu’. –
Jisai man sakys: ‘Tu mano Tėvas, tu mano Dievas
ir priebėga man išsigelbėt’.
Aš būsiu per amžius jam maloningas,
tvirta pasiliks sandora mūsų“. – (Ps 88, 2–5. 27. 29)
Paslaptis, nutylėta per amžinuosius laikus, dabar atskleista
Broliai! Tam, kuris gali jus padaryti stiprius, kaip sako mano Evangelija ir Jėzaus Kristaus skelbimas, sekant apreiškimu paslapties, nutylėtos per amžinuosius laikus, o dabar atskleistos ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtos visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui, – vienam išmintingajam Dievui per Jėzų Kristų šlovė amžių amžiais! Amen. (Rom 16, 25–27)
Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų
Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“.
Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“. Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė. (Lk 1,26–38)
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime: teišvaduoja Viešpats mūsų tautą iš piktojo pinklių, teapvalo ją ir teatkuria, kad pažinę Dievo valią ir ją vykdydami taptume tokie, kokie esame Jo sumanyti, kad visu savo gyvenimu liudytume: Dievui nėra negalimų dalykų (Lk 1, 37).
Prašome Tavo gailestingumo ir tiems mūsų broliams, seserims, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, kenčia nuo karų ir bado, skurdo ir nevilties, yra piktojo puolami ar Tavęs dar nepažinę jaučiasi vieniši – tesutvirtina juos ir mus visus palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio ryžtas patikėti Gerojo Ganytojo vedimu net ir tada, kai, atrodo, nebėra vilties.
Dieve, laimink ir mus, Tiesos.lt bendruomenę, kad augtume Tavo pažinimu ir artimo meile, kad patikėję Tavo pažadu atmestume nevilties ir nemeilės kultūrą ir dalytumės Įsikūnijusio Žodžio džiaugsmu. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Arnoldas Valkauskas. Dievas įžengė į sujauktus žmonių gyvenimus
Video įrašo autorius – Dalius Kilmanas
Metropolitas Antonijus iš Surožo. Mūsų atsakomybė už pasaulį
Gyvename tragiškame pasaulyje, kuriame vyksta daug baisių dalykų. Kai įdėmiai įsižiūrime į tai, kas vyksta, tampa akivaizdu, kad dabar valgome tos žmogiškos netiesos, kurią vykdėme daugelį šimtmečių, vaisius; netiesos, su kuria mūsų pirmtakai taikstėsi, su kuria mes bandėme susigyventi, kol ji neišsiliejo didžiule pykčio banga ant mūsų pačių.
Mes su siaubu svarstome apie įsiliepsnojusį karą, tačiau labai ramiai reaguojame į tą baisią, nežmonišką taiką, kuri būna karo ir kraujo praliejimo išvakarėse. Kiekvienas iš mūsų esame atsakingas už baisybes, kurios vyksta pasaulyje, niekas iš mūsų neturi teisės sakyti: „Aš auka, esu tyras ir nekaltai nukentėjau, buvau sulaužytas aplinkybių.“ Krikščionio niekas negali sulaužyti, krikščionis niekada nebūna paprasčiausiu inertišku aplinkybių žaislu. Mumyse tarpsta Dievo jėga, ir jei mes šios jėgos padedami nekuriame pasaulyje Dievo tiesos, tai tesame ta išsidvokusi druska, apie kurią kalbėjo Jėzus. Ji niekam daugiau netinka ir ją dera paprasčiausiai išmesti. Deja, mes labai dažnai prarandame tikėjimo, vilties ir meilės sūrumą.
Labai dažnai užsisklendžiame savo aplinkoje, stengdamiesi sukurti tylų užutekį, nepastebėdami, kad tas užutekis labai greitai virsta pelke. Mes negalime nusimesti atsakomybės nuo savo pečių už tai, kas vyksta aplinkui. Mes neturėtume galvoti, kad Dievas apsaugos mus ir išgelbės nuo visokio blogio, ne tam Jis kūrė Bažnyčią, kad ji taptų uždara, baugščia žmonių bendruomene, kuri slepiasi po Dievo sparneliu. Kristus įkūrė Bažnyčią tam, kad žmonės, sustiprinti Šventosios Dvasios dovanomis, eitų į pasaulį ir savo gyvybės kaina, savo kančios ir darbų kaina, savo mirties kaina kurtų naują pasaulį, kur viešpatautų Dievo tiesa.
Nepakanka, jog mes žinome, kad viskas Dievo sukurta, mes turime žengti į Jo kūrybą, prisimindami, kad savo mokiniams, kuriuos siuntė į pagonišką pasaulį, Viešpats sakė, jog siunčia juos tarsi avis tarp vilkų, siunčia juos taip pat, kaip Tėvas Jį siuntė, idant išliktų nepaliesti netiesos, įžengtų į pasaulį su visa meilės liepsna, su visu pasirengimu aukotis, visa žmogaus dvasios jėga, su visu nuolankumu gelbstinčiai Dievo valiai.
Kiekvienas iš mūsų privalo būti Dievo pasiuntiniu ten, kur esame: ne mūsų reikalas smerkti pasaulį, nes mes už jį turime didžiulę atsakomybę, didesnę nei tie, kurie kuria neteisybę. Kam daug duota, sako Viešpats, iš to bus daug pareikalauta: mums duota labai daug ir iš mūsų bus labai daug pareikalauta.
Dėl kitų Viešpats meldžiasi nuo kryžiaus: atleisk jiems, Tėve. Jie nežino, ką daro.
Jėzus įžengė į šį pasaulį ir tarė: atėjau pasaulį išgelbėti, o ne pasmerkti. O mus siunčia taip pat, kaip pats buvo Tėvo siųstas: negi neaišku, kaip ir kuo turime gyventi pasaulyje?
Kiekvienas, kiek sugeba, tegu niekas nenuvertina savo jėgų, turi įnešti į pasaulį kiek įmanoma daugiau meilės, nuolankumo, Dievo kelių suvokimo, gailestingumo, užuojautos ir atleidimo. Kiekvienas pajėgiame tai padaryti, nes pakanka būti bejėgiams, kad pasiduotume Dievo valiai, pakanka turėti menkniekį, idant galėtume juo pasidalinti su tuo, kas neturi net jo.
Kai pasenstame, susergame, kai mūsų kūne senka jėgos, mums lieka karšta malda, kad būtų atleistos visos neteisybės, kad būtų pagailėta visų žmonių, kad visi būtų išgelbėti.
Jei mes negyvename tokia dvasia, mes neturime Kristaus dvasios, ir mums nereikia apsigaudinėti, nes mums skirti Viešpaties žodžiai: nepakanka kartoti, Viešpatie, Viešpatie, mes turime būti gelbstinčio Žodžio bendrakūrėjai.
Pasaulis, kuriame gyvename, baisus ir atgrasus net tiems, iš mūsų, kurių tiesiogiai nepalietė šio pasaulio baisybės, gyvena baimėje ir slepiasi nuo pasaulio. Tačiau mes niekur nepasislėpsime nuo Dievo teismo: turime arba darbu, arba malda, tačiau visada Dievo gailestingumo dvasioje darbuotis dėl pasaulio išganymo.
Viešpats mums skiria sudėtingų uždavinių, todėl turime surinkti visus savo jėgų trupinius, taip pat visus tikėjimo trupinius ir atiduoti į Dievo rankas, tegul Jis kuria savo valią. Tačiau visada prisiminkime, kad Jis veikia mūsų sąskaita, ir visada reikalinga auka už kitą, kad šis galėtų pradėti naują gyvenimą. Tai pasakytina tiek globaliu mastu, tiek kalbant apie mūsų kasdienius santykius.
Parengė Andrius Navickas