Gyvenome kampe ant Kupiškio, Pandėlio ir Vabalninko valsčių ribos (Panevėžio, Rokiškio ir Biržų apskritys). Partizanams, ypač po atliktų operacijų, buvo patogi vieta; jei, tarkim, operacija įvykdyta Pandėlio valsčiuje, siautėja Pandėlio skrebai ir enkavedistai, partizanai pereidavo Pandėlio ir Kupiškio ribą ir apsistodavo mūsų apylinkėje, nes buvo mažesnė tikimybė, kad ne savo valsčių skrebai sieks. Galėjo jie iš čia greitai pasitraukti ir į Vabalninko valsčių.
Apylinkėje, išskyrus mažesnes slėptuves, partizanai bunkerių neturėjo, artimiausias buvo Notigalės balose. Atmintyje yra išlikę partizanai Kuliukas-Daktarėlis, du broliai Bulovai, Diana Glemžaitė, Šakalys, Šakalevičius-Špokas, Baltušis-Kiruška, Puzinas, Vingelevičius, Povilas Gaigalas, kupiškėnai Antanas Gūra-Šarūnas, Stančikas, du broliai Rasiuliai. Buvo vyrų, kurie tik slapstėsi, o operacijose su ginklu nedalyvavo: Martynas, Balys-Direktorius, Alfonsas Gintautas, Kazys Katelė. Partizanai pas mus užeidavo dažnokai, kartais nakvodavo, kartais dienodavo. Vaikščiodavo jie po kelis grupelėmis, tik operacijoms į didesnį būrį susiburdavo.
Kadangi mano broliai kartu su Diana Glemžaite mokėsi Kupiškio gimnazijoj, jinai kurį laiką slapstėsi mūsų sodyboje (Laukminiškių k. Kupiškio raj.). Dažnai pas mus užeidavo partizanas Juozas Bulovas, regis, jis su Diana čia ir susipažino. Mūsų kaimyno Vlado Gurklio klojime ją su partizanu Juozu Bulovu-Iksu sutuokė Alzavos klebonas Juozas Merkys. J. Bulovą taip pat gerai prisimenu, nes ne kartą lankėsi mūsų sodyboje, vasarą su draugais apsistodavo mūsų beržynėlyje, Balala vadinamame.
Mūsų vienkiemyje buvo ir susišaudymas, tačiau tai įvyko tarp partizanų, neatpažinus vieniems kitų. Vieną žiemos vidurnaktį atėjo 20 išvargusių vyrų (kupiškėnų), kurie, gryčioje pasikloję šiaudų, apsinakvojo (tik vienas nuėjo gulti į kitą, neapkūrenamą gryčios galą (kamarą). Lauke budėjo tėvelis ir vienas partizanas. Staiga už klojimo pasirodė dvejos rogės, pilnos vyrų, kurių sargybinis paklausė iškart slaptažodžio. Atsakymas buvo – „Žirgas“, o jis sargybiniui nebuvo žinomas, todėl pastarasis paskelbė pavojų. Visi vyrai pro užpakalines gryčios duris staiga pasišalino, išsidėstė už eglių eilės ir atidengė ugnį. Mes suėjom į maltuvę, kurios trys sienos buvo mūrinės. Išgirdęs šaudymą kameroje miegojęs ir pažadintas partizanas per užpakalines duris išpuolė lauk ir palaikytas priešu buvo peršautas.
Tuo tarpu rogėmis atvykę vyrai, pasinaudoję klojimo priedanga, pasitraukė, į susišaudymą nesivėlė. Pastebėję, kad atvykėliai pasišalino, partizanai, apžiūrėję sužeistąjį, pareikalavo pakinkyti į roges arklį, paguldė jį į roges ir išvyko. Tėveliui liepė paryčiui važiuoti į Kupiškį ir neva skųstis, kad buvo ginkluoti vyrai, šaudė, nusavino arklį ir roges. Arklį partizanai pažadėjo po kelių dienų grąžinti (arklys su rogėmis atsirado po trijų dienų prie Lėvens, kaimynai jį atpažino ir mums grąžino).
Tėvelis nuvyko į Kupiškį ir padarė taip, kaip buvo sakyta. Pasirodė, kad Kupiškio skrebynėje apie naktinį susišaudymą nebuvo žinoma, todėl taip ir paaiškėjo, kad atvykėliai buvo taip pat partizanai. Ačiū Dievui, kad susišaudymas apsiėjo be aukų – sužeistajam partizanui buvo atlikta operacija, padaryti dokumentai legaliai gyventi. Tėveliui dėl didelio išgąsčio buvo nustatytas širdies išsiplėtimas, ilgoką laiką negalėjo sunkiau dirbti, greitai uždusdavo, gydėsi.
Vasarą partizanai kartais laikydavosi mūsų miškelyje – Balalaj. Ten nunešdavom maisto, o greta ganydamas gyvulius budėdavau. Iš beržynėlio ėjo gilus „valdiškas“ griovys, kuriuo esant pavojui jie saugiai galėjo pasitraukti į mišką.
Per Velykas 1947 m. gretimame Suvaidiškių kaime, infiltruotam į partizanų tarpą išdavikui Jokubkai įskundus, skrebai ir enkavedistai surengė pasalą. Tada žuvo keli partizanai – gulėjo Pandėlyje ant grindinio, kūnai buvo sumesti į apleistą Stumbro šulinį, dabar ilsisi perlaidoti Pandėlio kapinėse.
Stambesnės kautynės įvyko prie ežerėlio, už Lėvens prie Girbučių kaimo. Besiilsinčius partizanus susekę apsupo didelės kariuomenės ir Biržų skrebų pajėgos. Vietovė balota, sunkiai prieinama, o partizanai kovėsi itin atkakliai, todėl mūšis užsitęsė gana ilgai. Kai kuriems iš apsupties pavyko pasitraukti. Kaip pasakojo kulkosvaidininkas Siuvėjas (pavardės nebeprisimenu), iš patogios pozicijos jis tuos „skudurų ryšulius“ šienaute šienavęs. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad į sunkvežimius pakrovė apie 60 nukautų kareivių ir skrebų. Keliolikai ten žuvusių partizanų prie vieškelio Alizava–Pandėlys pastatytas akmeninis paminklas.
Apie l949 metus partizanų liko nedaug, todėl slapstėsi po vieną ar du, rečiau beužeidavo. Paskutinį kartą juos teko sutikti pas pusbrolį Vireliūną, kur buvau apsigyvenęs po tėvelių tremties. Pažadino mane pusbrolis ir pasekė, kad partizanai nori iš manęs gauti žiūronus, kurie jiems labai reikalingi. Atsikėliau, suradau savo paslėptus žiūronus ir jiems dovanojau, tačiau jie netrukus man pakankamai atlygino.
Algimantas Zolubas
2017-12-28