„Osana aukštybėse!“
Jeruzalės vaikučiai su alyvų šakelėmis rankose
pasitiko Viešpatį, šaukdami ir giedodami:
„Osana aukštybėse!“
Viešpaties yra žemė ir visi jos turtai,
pasaulis ir visa, kas jame gyvena.
Juk tai jis žemynus sukūrė virš vandenynų
ir upių srovėmis išvagojo. –
Atsiverkite, didieji vartai,
atsidarykite, nedylančios durys,
kad įeitų garbės Karalius!
„Kas yra tas garbės Karalius?“
„Viešpats didis, galingas,
Viešpats – mūšių laimėtojas“. –
Atsiverkite, didieji vartai,
atsidarykite, nedylančios durys,
kad įeitų garbės Karalius!
„Kas yra tas garbės Karalius?“
– „Galybių Viešpats; jis yra garbės Karalius“! –
Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui,
ir Šventajai Dvasiai,
kaip buvo pradžioje, dabar ir visados,
ir per amžius. Amen. (Ps 23, 1–2. 7–10)
Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!
Gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ Jėzus gavęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta: „Nebijok, Siono kalno dukra: štai atvyksta tavo karalius, jis joja ant asilaičio!“ Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie jį parašyta ir jie buvo jam tai padarę. (Jn 12, 12–16)
Apmąstydami šios dienos Gerąją Naujieną – Jėzaus iškilmingą įžengimą į Jeruzalę, melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: tegul Jo meilė iki galo išsklaido mūsų tautą sloginančią nuodėmių tamsą ir tesugrąžina Dievo vaikų džiaugsmą bei bendrystės dvasią.
Prašykime visi kartu malonės, kad savo tikėjimo kelionėje sutikę Gyvąjį Dievą leistumės Jo pagaunami ir perkeičiami. Ir ne paguodos ar suraminimo vilkimės: pasaulis ne ta vieta, kur tai patirsime – teapglėbia mus Jo meilės ugnis, kad visi ir kiekvienas per Jį, su Juo ir Jame atgimę subrandintume amžinųjų Velykų viltį. To prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Šv. Ambraziejus Milanietis (†397 m.). Kryžiaus slėpinys
Kristus yra miręs kūnu, miręs būtent tuo, ką gavo iš Mergelės, o ne tuo, ką buvo gavęs iš Tėvo. Mirė Kristus tuo kūnu, kuris buvo nukryžiuotas. O Šventoji Dvasia negalėjo būti nukryžiuota, nes neturėjo kūno nei kaulų. Tačiau buvo nukryžiuotas Dievo Sūnus, prisiėmęs kūną ir kaulus, kad ant to kryžiaus numirtų mūsų kūno pagundos. Mat jis prisiėmė tai, kuo nebuvo, idant paslėptų tai, kas jis buvo; paslėpė tai, kas buvo, kad su juo būtų kankinamas ir kad būtų išpirkta tai, kuo jis nebuvo, idant per tai, kuo nebuvo, jis pašauktų mus į tai, kas buvo.
O, dieviškas slėpinys to kryžiaus, ant kurio kabo silpnumas, bet laisva lieka dorybė; prikalamos nuodėmės, bet iškeliami pergalės ženklai. Todėl vienas šventasis sako: „Vinimis tavo baimės prikalk mano kūną“. Sako ne „geležies vinimis“, bet baimės ir tikėjimo; dorybės varžtai stipresni už bausmės varžtus. Tikėjimas buvo supančiojęs ir Petrą, kai šis nusekė Viešpatį iki pat vyriausiojo kunigo kiemo, nors niekas jo nebuvo sukaustęs. O kurį supančiojo tikėjimas, to neatrišo kankinimai, ir vėlgi kai buvo sukaustytas žydų, jį atrišo atsidavimas, bet kankinimai nesuvaržė, nes jis neišsižadėjo Kristaus.
Ir tu nukryžiuok nuodėmę, kad mirtum nuodėmei. Nes kas „miršta nuodėmei, gyvena Dievui“ (plg. Rom 6, 11). Gyvenk tam, kuris „nepagailėjo nė savo Sūnaus“ (Rom 8, 32), kad kartu su jo kūnu nukryžiuotų mūsų kančias. Juk Kristus mirė už mus, kad mes būtume gyvi jo atgimusiame kūne. Vadinasi, jame mirė ne mūsų gyvybė, o kaltė. „Jis pats savo kūne, – sako apaštalas, – užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“ (1 Pt 2, 24). Taigi šis kryžiaus medis yra tarsi mūsų laivo kelionė išganymo link, o ne bausmė, – juk amžinojo išganymo kelionė veda į kitą išgelbėjimą, – nes nejaučiu mirties, kai jos trokštu, nepatiriu kančios, kai ją niekinu, nepažįstu baimės, kai jos nepaisau.
Arnoldas Valkauskas. Kas mus išgydys nuo nuodėmės?