Viena didingiausių dienų modernios Lietuvos istorijoje – 1941 metų birželio 22-oji, vienas garbingiausių įvykių – Birželio sukilimas. Sudėkime akcentus.
Metai iš metų verkiama, koks kontraversiškas, o gal net gėdingas buvo šis sukilimas. Amžiną atilsį Leonidas Donskis šio dešimtmečio pradžioje viešai aiškino, kad pagerbdami sukilimo dalyvius Vakaruose pelnysime neatplaunamą gėdą. Tikroji gėda būtent taip ir atrodo.
Ne, tai nėra kontraversiškas ir sudėtingas įvykis, nors tokiu jį nuolatos ir sąmoningai mėginama paversti. Absoliuti dauguma tų bandymų laikytini informacinio karo prieš Lietuvą, o pirmiausia – prieš jos istoriją ir valstybingumo legitimumą, išpuoliais.
Sukilimas nuplovė 1940-ųjų birželio gėdą ir parodė pasauliui nedviprasmišką nepriklausomybės siekį ir nepritarimą SSRS okupacijai ir aneksijai. Sukilimas parodė, kad tauta nori politinės laisvės, nors valdantysis sluoksnis buvo tokios tautos nevertas ir tos laisvės ginti nesiėmė. Sukilimas pareikalavo didžiulių žmogiškųjų aukų – daugiau nei 2000 žuvusiųjų per kelias dienas. Palyginimui – Nepriklausomybės kovose 1918–1920 metais per trejuss metus žuvo per 3000 savanorių. Sukilimo aukos buvo milžiniškos, tačiau dėl tariamos kontraversijos jas iki šiol gėdijamasi pagerbti.
Sukilimas nedviprasmiškai siekė atkurti suverenų Lietuvos valstybingumą, o ne marionetinę/satelitinę nacistinės Vokietijos valdomą vyriausybę. Tai buvo naivus ir dėsningai nesėkmingas, tačiau drąsus ir gerbtinas siekis. Tapatinantys laikinąją Vyriausybę su Paleckio Liaudies Vyriausybe kaip neva vienodai marionetines yra atviri Lietuvos laisvės kovų niekintojai, neaišku, ką veikiantys laisvoje Lietuvoje.
Tariamoji sukilimo kontraversija – Lietuvoje tomis dienomis prasidėjusios žydų žudynės. Iš tiesų tai milžiniška Lietuvos istorijos gėda. Iš tiesų lietuvių tarpe nepritrūko padugnių, žudžiusių žydus savo iniciatyva, iš neapykantos ar dėl naudos, nors Lietuvoje veikę nacių karininkai laiškuose vadovybei skundėsi, kaip sunku sukurstyti lietuvius žydų žudynėms. Neslėpkime – išgamų užteko. Mano kaime žydai išžudyti dar prieš pasitinkant vokiečius ir jis toks tikrai nebuvo vienintelis. Gėda? Gėda.
Tačiau niekingas istorijos iškraipymas yra tapatinti prasidėjusias ir dažniausiai okupacinių nacių pajėgų inicijuotas ir vykdytas žudynes su Birželio sukilimu ir jo tikslais. 1941-ųjų vasarą Lietuva prievarta tapo Trečiojo Reicho – Holokaustą vykdžiusios valstybės – sudėtine dalimi. Tą vasarą Lietuvoje nužudyta daugybė šalyje gyvenusių žydų. Tą darė okupacinės vokiečių struktūros. Jos rado kolaborantų, už kurių darbus ir Lietuvai tenka atsakomybė. Tačiau tą darė ne Birželio sukilėliai ir ne jų įsteigta Laikinoji Vyriausybė. Ši skirtis labai aiškiai nubrėžta iš tiesų 1941 metų istorijos įvykiuose besispecializuojančių istorikų, tarp kurių ypač paminėtinas Arūnas Bubnys, darbuose. Ir šios skirties gali ir turi laikytis kiekvienas sąžiningas, nacionalinės savigarbos ir istorinio teisingumo jausmą turintis Lietuvos pilietis.
Lenkijoje priimamų istorinės atminties įstatymų fone nuskambėjo nedviprasmiškas Vokietijos užsienio reikalų ministro pareiškimas: „Organizuotos masinės žudynės buvo įgyvendintos mūsų šalies ir niekieno kito. Atskirų individų kolaboravimas šiuo klausimu nieko nekeičia.“ Kaip tauta, už Holokaustą atsakingi tik vokiečiai. Jos okupuotuose kraštuose buvo kolaborantų, jų net galimai buvo ir tarp sukilėlių, tačiau „atskirų individų kolaboravimas šiuo klausimu nieko nekeičia“. Kaip atskirų partizanų nusikaltimai negali diskredituoti partizanų judėjimo ir pakeisti jo tikslų, prasmės ir istorinio vertinimo, lygiai taip pat ir atskirų sukilėlių ar juo labiau ne sukilėlių veiksmai negali pakeisti Birželio sukilimo istorinio vertinimo. Subtiliau ar tiesmukai teigiantys, kad sukilimas tebuvo nacių kolaborantų siautėjimas (ar to prielaida) nesikuklindami kartoja sovietinę propagandą, SSRS Lietuvoje ir užsienyje aktyviai skleistą istorijos versiją.
Galiausiai kaltinimas dėl Lietuvoje vykusio Holokausto metamas J. Brazaičio vadovautai Laikinajai Vyriausybei, kuri, pasak vienų, esą kurstė žydų žudynes, pasak kitų, nieko nedarė, kad joms sutrukdytų. Tai atvirai melagingi aiškinimai. Laikinoji Vyriausybė ne vieną kartą skelbė raginimus nedalyvauti agresijoje prieš žydų tautybės gyventojus. Tačiau ji neturėjo faktinės valstybės kontrolės, buvo nominali ir bejėgė užtikrinti savo įsakų įgyvendinimą. Šios aplinkybės ir apskritai Laikinosios Vyriausybės santykis su Holokaustu Lietuvoje yra plačiai aptartas Vidmanto Valiušaičio straipsniuose ir knygose, juose taip pat išnarpliojamas ir ne vienas iš konteksto ir 1941-ųjų rezistencijos dalyvių biogafijų ištrauktas kaltinimas, kuriais įvairūs autoriai mėgino pagrįsti tariamą sukilėlių ir Laikinosios Vyriausybės antisemitizmą.
Nesu istorikas ir net nepretenduoju į išsamias faktines žinias apie citatų tikrumą, cenzūros sąlygomis leistų žurnalų ir okupantų klastotų dokumentų autentiškumą, archyvinių šaltinių išmanymą. Kaip tik todėl nesileidžiu į smulkmenišką ‘sakė-pasakė’, o keliu klausimą dėl bendro sukilimo ir jo įsteigtos vyriausybės vertinimo, kurį leidžia daryti net mokyklinės istorijos žinios. Tačiau kas kartą iškėlus tariamo J. Brazaičio Vyriausybės vaidmens Holokauste klausimą, būtent išmanantieji šaltinius ir neleidžiantys jais manipuliuoti be konteksto parodo tiesą esant J. Brazaičio ir sukilėlių pusėje. Neteko susidurti su kitokiais atvejais.
Taigi sukilimas nėra kontraversiškas, o šiam naratyvui pasiduodantys mokslininkai ir politikai daro nemenką žalą šalies informaciniam saugumui. Buvo ir lieka neaišku, ko – kokių tyrimų, įrodymų, išvadų, konferencijų – reikia valstybei, kad pradėtų, nesigėdydama savęs, gerbti savo laisvės kovotojus, kad garsiai pasakytų, kad Birželio sukilimu mes didžiuojamės ir tik didžiuojamės, neneigdami tą pačią vasarą Lietuvoje ir su atskirų lietuvių pagalba įvykdytų nusikaltimų. Tai pasakyti nėra taip sunku.
Savo 1962 metais rašytame straipsnyje Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, didvyris, kurį vertai iškiliausiu žmogumi laikė JAV lietuviai ir kurio šiandien vis dar niekingai gėdijamės, straipsnyje „Sukilimas ir tauta“ (itin verta perskaityti jį visą ČIA) citavo žodžius iš sukilėlių laidotuvių Kaune 1941-ųjų birželio 26 dieną:
„Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. Tačiau niekados toji duobė nebuvo tokia didelė kaip šiandien. Tai rodo, kiek Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės. Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai – šimtai ir tūkstančiai savu noru ryžtasi mirti, kad svetimiems nevergautų. Pajaučiam šių gilių kapų akivaizdoj visos tautos pasiryžimą gyventi per mirtį.“
2012 metais pats J. Brazaitis perlaidotas Lietuvoje, Kaune. Perlaidotas nedalyvaujant nė vienam tuomečiam valstybės vadovui, tačiau esant V. Adamkui, V. Landsbergiui, gyviems dar buvusiems sukilimo dalyviams. Perlaidojimą lydėjo kairuojančios inteligentijos pasmerkimo raštai ir patyčios. Smerkėjai A. Patacko pavadinti kvislingais.
Tai – nuotrauka iš šio perlaidojimo iškilmių: garbingas, nes drąsus jaunimas, neišsigandęs kvislingų pasmerkimų. Gal ir šiandienos politikai vieną dieną neišsigąs vertesnius už save pagerbti.
