Lapkričio 9 d. Vilniaus apygardos teismas (teisėjų kolegija: Virginija Liudvinavičienė (pran.), Alenas Piesliakas, Jurgita Mačionytė) paskelbė nuosprendį byloje dėl Deimantės Kedytės „intelektualinio tvirkinimo amoraliais pasakojimais“ (daugiau apie šią bylą skaitykite kitoje Tiesos.lt publikacijoje: Leonas Merkevičius „Teismų naujienos“).
Išklausyti nuosprendžio neatvyko nė vienas iš bylos dalyvių, nebuvo ir žurnalistų, atėjo tik 5 stebėtojai.
Pranešėja Virginija Liudvinavičienė (anksčiau niekuo ypatingai nepasižymėjusi, nebent vienu nešvariu epizodu su Eglės Kusaitės apklausa) perskaitė nuosprendį Laimutei Kedienei ir Olgai Girdauskienei.
Pastaroji šįkart išteisinta, nors dėl identiškų veiksmų, bet pagal kitą jų kvalifikaciją – poveikį („primokinimą“) – praėjusią savaitę, spalio 31-ąją, ją nuteisė Lietuvos Aukščiausiasis teismas (Valio, pagaliau visuomenei atskleistas tikrasis vaiko netikros atminties „įrašytojas“ – kaimynė Olga Girdauskienė. Ne veltui buriatė, o ten, kaip žinome, klesti šamanizmas).
Nepatenkintas ir anos pusės advokatės N.Vrubliauskienės apeliacinis skundas dėl priteistos per mažos sumos. (Primenu: pirmojoje instancijoje advokatas Gintaras Černiauskas prašė 2 milijonų litų dėl „tvirkinimu“ sukelto vaiko raidos sulėtėjimo ir išsivysčiusių įvairių sutrikimų; nors jokių žalos atsiradimo įrodymų, nepateikė, tad teismui teko pasukti galvą, kokia dalimi tenkinti ieškinį).
Laimutė Kedienė pripažinta kalta. Taigi dabar jau bus visiškai teisėta dingstis atsisakyti suteikti seneliams bent mažiausią kontakto su vaikaite galimybę: tai prieštarauja geriausiam vaiko interesui. Toks regimai ir buvo šių teisėjų užsakovų tikslas.
Lyginant su „poveikio“ byla, įdomu tai, kad „tvirkinimo“ byloje teisėjai, berods, pirmą kartą atmetė etatinių „teisingų“ liudytojų V.Keršio ir M.Kuprevičiaus parodymus kaip nepatikimus („poveikio“ byloje tie patys parodymai dar tiko). Taip pat atmetė kaip įrodymą ir Deimantės Kedytės duotus parodymus 2014 m. spalio 14 d. („poveikio“ byloje jais dar remiamasi, nors nuosprendyje jie išdėstyti sutrumpintai, išmetant visus vaiko kliedesius, t.y. iš esmės suklastojant parodymus, siekiant nuslėpti liudytojos degradavusią psichikos būklę).
„Tvirkinimo“ byloje teisėjai nusprendė, kad apklausos metu Deimantės „emocinė ir psichologinė būsena buvo bloga“, todėl negalėjo tos apklausos vertinti kaip tinkamo įrodymo.
Taigi, kas padaryta su vaiku visų tų gydytojų ir psichiatrų siekiant pakeisti jos parodymus, kad iš sveiko, nepaprastai guvaus, gabaus, puikiai besimokančio vaiko, kol gyveno pas senelius, tapo sunaikinta kaip asmenybė?
Vargu ar šį nežmonišką sprendimą priėmę teisėjai kaip nors atsakys, bet jų pavardes įsidėmėti verta.
Nuotraukos: Rimanto Radišausko paveikslas ir vaizdai iš praeito ir šios dienos posėdžio.