Pats Dievas ateis ir mus išgelbės
Pradžiugs dykuma, tyrieji laukai, ims krykštauti žydinti dykvietė. Jinai pasipuoš visomis gėlėmis ir džiūgaute džiūgaus laiminga. Jai suteikta bus Libano grožybė, Karmelio ir Šarono puošnumas. Manoji tauta žvelgs į Viešpaties šlovę, į mūsų Dievo gražumą. Tegul sutvirtėja nusilpusiems rankos, tegul nebelinksta jiems keliai. Sakykite tiems, kurie nusiminę: „Drąsos! Nebijokite! Štai jūsų Dievas! Ateina jo kerštas ir atpildas. Pats Dievas ateis ir jus išgelbės“. Tuomet atsimerks akliesiems akys, atsivers kurtiesiems ausys. Raišasis pašoks tartum elnias, ir nebyliui atsiriš liežuvis. Kuriuos Viešpats išlaisvins, tie sugrįš į tėvynę. Linksmi atkeliaus jie į Sioną, ir amžinas džiaugsmas spindės iš jų veido. Sugrįš džiugesys ir laimė didžiausia, vargams ir dejonėms praėjus. (Iz 35, 1–6. 10)
Viešpatie, ateik išgelbėti mūsų
Amžiais Viešpats laikos teisybės,
gina reikmes nekaltų prispaustųjų,
alkaniems parūpina duonos.
Kalinius iš pančių Viešpats vaduoja.
Akliesiems šviesą Viešpats grąžina,
klumpantiems padeda Viešpats vėl atsistoti,
myli Viešpats žmones teisingus.
Viešpats sergi svetimšalio žingsnį.
Našlaitį, našlę globoja,
o nedoriesiems užkerta kelią.
Viešpats yra amžių Valdovas, –
jis tavo Dievas, Sione!
Jis kartų kartoms viešpatauja. (Ps 145, 7–10)
Sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti
Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai ūkininkas laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas, kol sulaukia ankstyvojo ir vėlyvojo lietaus. Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti. Nemurmėkite, broliai, vieni prieš kitus, kad nebūtumėte teisiami. Štai teisėjas jau stovi prie slenksčio. Imkite, broliai, vargų pakantumo ir kantrybės pavyzdžiu pranašus, kurie kalbėjo Viešpaties vardu. (Jok 5, 7–10)
Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?
Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius jo paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“
Jėzus atsakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“.
Jiems nueinant, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pasižiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? O ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena aure karaliaus rūmuose. Tai ko gi išėjote? Ar pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir kur kas daugiau, negu pranašo! Jis yra tasai, apie kurį parašyta: ‘Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią’. Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį“. (Mt 11, 2–11)
Trečiąjį Advento sekmadienį, tradiciškai vadinamą Džiaugsmo sekmadieniu, apaštalas Paulius mus ragina: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“ Šis jo paraginimas yra ir atsakymas tiems, kurie klausia, apie kokį džiaugsmą krikščionys kalba, kai pasaulyje tiek skausmo, vargo ir suspaudimų? Taip, to džiaugsmo, ramybės ir laimėspasaulis duoti negali, nes jo šaltinis yra Viešpats, jo artumas. Kas sutiko savo gyvenime Kristų, tas patiria širdyje ramybę ir džiaugsmą, kurio jokios aplinkybės neatims.
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime: teišvaduoja Gailestingasis Viešpats mūsų tautą iš piktojo pinklių ir teapvalo ir tesaugo ją; tesuteikia išminties valdžios žmonėms – įstatymų leidėjams ir jų vykdytojams, kad vestų tautas teisumo takais; tesutvirtina išbandymų varginamus ar persekiojamus tikinčiuosius – tegul mūsų gyvenimas liudija mūsų žodžius, o susitikimo su Jėzumi džiaugsmas tesuteikia tikrąją Dievo vaikų laisvę ir tepripildo mūsų gyvenimus Jo džiaugsmo. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Arnodas Valkauskas. Mintys pamąstymui: tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė
Sigitas Tamkevičius. Kančios ir abejonių valandos
3 Advento sekmadienio homilija
Jonas Krikštytojas skelbė ateinančią Dievo karalystę ir ragino žmones: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ (Mt 3, 3). Kai prie Jordano upės pasirodė Jėzus, Jonas žmonėms kalbėjo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Dievo įkvėptas Jonas, kaip Mesijo pasiuntinys, pristatė žmonėms ateinantį Gelbėtoją. Tačiau Jono Krikštytojo laukė sunkus išbandymas: tiesiakalbis pranašas atsidūrė karaliaus Erodo kalėjime.
Tarp keturių kameros sienų Macheronto tvirtovėje Jonas kentėjo ir neatsigynė minčių, kad jo likimas nerūpi nei Dievui, nei Jo siųstajam Mesijui. Vyras, apie kurį Jėzus Kristus pasakė, kad „tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“ (Mt 11, 11), paskendo abejonėse. Joną apniko mintys: gal Jėzus nėra Mesijas? Gal visa tai, ką Jis skelbė, tai ne Dievo apreikšta, o tik Jo įsivaizdavimas? Jonas, kaip ir visi izraelitai, laukė Mesijo, išvaduosiančio Izraelį nuo priešų, bet ne leidžiančio kentėti net savo draugams.
Panašiai kaip Joną Krikštytoją, mus taip pat gali kankinti sunkios tikėjimo abejonės. Kodėl Dievas penkiasdešimt metų tylėjo, kai geriausi žmonės Lietuvoje buvo tremiami ir žudomi? Kodėl leido savivaliauti Lietuvos ir Bažnyčios priešams? Kodėl šiandien leidžia triumfuoti visokio plauko savanaudžiams, net nusikaltėliams?
Išgyvendamas dvasinę naktį, Jonas ieškojo atsakymo – siuntė mokinius pas Jėzų išsiaiškinti, kas Jis esąs: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11, 3). Kenčiantis pranašas norėjo atsakymo į dar vieną jį kamuojantį klausimą: kodėl jis kenčia šiame kalėjime?
Jėzus neatsakė Jonui, jog Jis yra tas, kuris turi ateiti, bet paliepė žvelgti į Jo darbus: „aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“ (Mt 11, 5).
Jėzus nurodo, kur reikia ieškoti Dievo, – ne ten, kur pasaulio galybė ir blizgesys, bet ten, kur mylimi pasaulio atstumtieji ir vargingiausieji. Ne pasaulio galingieji suranda Dievą, bet gailestingieji, kurie mato vargo kamuojamus žmones ir bando jiems padėti.
Mes esame geresnėje padėtyje, nei anuomet buvo Jonas Krikštytojas. Žinome, kad ir paties Jėzaus gyvenime buvo kryžius, žinome, kad Jis mokė, jog tik per kryžių žmogus gali laimėti amžinąjį gyvenimą. Žinome ir tai, ką Jėzus pasakė norėjusiems sekti paskui Jį: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi (Lk 9, 23). Visa tai reikia gerai įsidėmėti, kad sutikę kryžių nepasimestume, kaip tai atsitiko Jonui Krikštytojui.
Dievas leidžiasi atpažįstamas iš savo darbų. Kai stebime Jo sukurtąjį pasaulį, suvokiame, koks nuostabus turėjo būti jo Kūrėjas. Kai matome Jėzaus Evangelijos įkvėptus nesuskaičiuojamus žmones, darančius gražiausius meilės darbus, nesunkiai atpažįstame, kad juos visus įkvėpė Jėzus meilė: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32).
Dievas geros valios žmonėms padeda praregėti, nugalėti savo silpnumą ir ištverti kančioje. Jėzaus paskelbtoje Evangelijoje randame mums rūpimus atsakymus. Štai kodėl su dideliu džiaugsmu švenčiame šv. Kalėdas – Jėzaus Gimimo paminėjimą, kuris mums primena: Dievas yra su mumis! Ne pinigai, ne politikai mus gali išgelbėti, bet tik Tas, kuris gimė Betliejaus tvartelyje ir mirė ant kryžiaus Golgotoje.
Jonas Krikštytojas buvo Mesijo pasiuntinys, turėjęs misiją žmonėms parodyti ateinantį Gelbėtoją. Mes, tikintieji, šių dienų pasaulyje taip pat esame Jėzaus pasiuntiniai; turime kitiems rodyti Jėzų, ir ne tiek žodžiais, kiek meilės kupinu gyvenimu. Kai darome gera, kai nesavanaudiškai tarnaujame silpniems žmonėms, kartu liudijame Jėzų Kristų.
Dievo žodis skatina mus dažniau mąstyti: ką mes darome, kad nuo tikėjimo nutolusieji bent susimąstytų apie Dievą? Ar nestokojame meilės ir gerų darbų?
Kviečiu visus geros valios Lietuvos žmones prieš šv. Kalėdas dvasiškai atsinaujinti, jei reikia – susitaikyti su Dievu, vieni kitų atsiprašyti ir tada prie Kūčių stalo su savo artimaisiais laužti vienybės ir Dievo meilės simbolį – baltą kalėdaitį.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
Gabrielius Satkauskas. Kodėl krikščionis negali būti optimistas?
Mūsų Dievas yra Kareivijų Viešpats, todėl krikščionis negali būti optimistas, nes tai žemiškuosiuose mūšiuose nepadės. Ypač šiandienos mūšiuose. Mat optimizmas neturi jokio svaraus pagrindo. Tai tėra naivus lūkestis, nepagrįstas nusiteikimas, kad „viskas bus gerai“. Tie, kas kare pasikliauja optimizmu, subjektyviu jausmu, praranda jėgas, ilgainiui palūžta, galiausiai miršta. Deuteromodernistiniam pasauliui, kuris bando paslėpti tiesą, kuris skelbia jos nebuvimą ir taip paneigia bet kokią prasmę, visa ko buvimo pagrindą, belieka remtis optimizmu. Toks optimizmas primena žmogų, kuris statosi namą neturėdamas pamatų – ant smėlio. Šiam namui lemta sugriūti (pgl. Mt 7, 24–27).
Krikščionis negali būti optimistas, nes jis yra vilties žmogus, kuris statosi savo gyvenimo namą ant uolos, ant kertinio akmens. Dievo kariui viltį teikia pats Dievas, o tai jau nėra subjektyvus jausmas – tai antgamtinė dorybė. Kas atmeta antgamtinę tikrovę – neturi vilties, jam tik lieka optimizmo jausmas, o jausmas turi savybę „užplaukti“ ir praeiti. Tai nėra uola, tvirtas pagrindas – šitai yra namo statymas ant smėlio. Tą kertinį akmenį, bet kokios būties uolą, pasaulis nori atmesti, nuolat bandydamas pašalinti iš mūsų gyvenimų Tą, kuris pasakė: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ (Jn 14, 6). Todėl šiam pasauliui šis kertinis akmuo yra suklupimo akmuo (plg. Mt 21, 42). Toks pasaulis neturi ateities, neturi prasmės, nes jame nėra tiesos, nes jis pastatytas ant smėlio, o ne ant tvirtos uolos. Vilčiai nebėra pagrindo, nėra kuo viltis, o hedonistiniai gėriai – skrandis, pasturgalis, valdžia ar garbė – vilties neteikia. Jie gali būti tik trumpalaikiu pagrindu optimizmui. Tačiau tai nepasotina žmogaus dvasios.
Dievo karys yra pašauktas šviesos ginklais naikinti pasaulio sutemas. Jo sieloje turi nepaliaujamai degti „tvirtybė ir galia vilties“, jo širdis privalo liepsnoti didinga meile Dievui ir žmonijai, nes jo uola yra Kareivijų Viešpats. Ir tai nėra meilė, viltis kaip kad pasaulis įsivaizduoja – šių gėrių pasaulis neturi, nes atmesdamas Dievą, atmeta anas dieviškas dorybes. Atmeta Tiesą, o su ja – ir Dievo malonę. „Dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą“ (1 Tes 5, 8). Turėdamas šias dorybes Dievo karys pasaulio mūšiuose nebėga iš apkasų, ir nežūsta, nes žino dėl ko kovoja. Krikščionis žino žygiuojąs po Kristaus vėliava, todėl yra drąsus ir bebaimis, galintis net gyvybę už draugus atiduoti, nes jis turi amžinojo gyvenimo viltį, pažadėtą To, kuris turės su garbe ir šlove ateiti antrą kartą, „kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil 2, 10–11).
Šis pažadas suteikia krikščioniui pagrindą vilčiai, o šioji eschatologinė viltis kreipia mūsų žvilgsnį į ateitį. Dievo karys, vilties palaikomas, jau dabar žino, kokia bus galutinė pabaiga, kokia bus ateitis, todėl jis nepaliauja kovojęs ir nepraranda vilties net pralaimėjęs mūšį, nes supranta, kad karas jau yra laimėtas. Todėl vargas tam, kuris yra atmetęs pažadą, atmetęs tikėjimo šviesą ir gyvena Šviesos Angelo tamsoje. Jis, laisvai atstūmęs vilties šaltinį, turės amžinai likti ten, kur nėra vilties. Ir Dievas jo laisvą pasirinkimą gerbs, nes esantys Šviesos Angelo tamsoje turi pretenzingą troškimą besąlyginei laisvei bei tolerancijai.
Tačiau dar didesnis vargas bus mums, jeigu nebūsime pasiruošę visuomet įtikinamai atsakyti pasauliui apie mumyse gyvenančią viltį (pgl. 1 Pt 3, 15), jeigu savo gyvenimu nebūsime pasaulio šviesa ir žemės druska. Vargas mums, jeigu nespindėsime pasaulio tamsoje viltimi, jeigu nenešime džiaugsmo ten, kur liūdna, jeigu neatskleisime tiesos ten, kur vyrauja beprasmybė, jeigu nepakrikštysime tiesa tų, kurie yra laisvės vergai, jeigu nemylėsime ten, kur veši nuodėmė. Tuomet, nors ir laimėtume karą, vis dėlto negausime apdovanojimo, nes būsime jo neverti, kadangi nebuvome vilties angelais (iš lot. k. pasiuntiniais), kadangi nesinaudojome mums teikiamais šviesos ginklais. „Jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, – jūs palaiminti!“ (1 Pt 3, 14).
Tad tegyvuoja Kristus Karalius, kuris laikų pabaigoje pasirodys su didžia šlove, kuris šiuo pažadu mums teikia viltį pasaulio mūšiuose dėl sielų išganymo, ir sako: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33)
Maranatha (Viešpatie, ateik)!