Dievo išmintis apsigyveno išrinktojoje tautoje
Išmintis pati gieda savo šlovės giesmę
ir savimi didžiuojasi savo tautoje.
Aukščiausiojo bendrijoje atveria burną
ir didžiuojasi jo Galybių artume:
Tada Visatos Kūrėjas davė man savo įsakymą,
ir mano Kūrėjas parinko vietą mano padangtei,
tardamas: ‘Jokūbe turi statytis buveinę,
Izraelyje turi turėti savo paveldą’.
Pradžioje, prieš visus amžius, jis mane sukūrė,
ir per visus amžius nenustosiu būti.
Šventojoje Padangtėje jam tarnavau
tada Zione užėmiau savo vietą.
Taip mieste, kurį jis myli,
man davė poilsio vietą, –
Jeruzalėje yra mano valda.
Įleidau šaknis garbingoje tautoje,
VIEŠPATIES dalyje yra mano paveldas. (Sir 24, 1–2. 8–12)
Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų
Šlovink VIEŠPATĮ, Jeruzale!
Šlovink savo Dievą, Zione!
Juk jis stiprina tavo vartų skląsčius,
palaimą teikia tavo vaikams.
Sukuria taiką prie tavo ribų,
sotina tave geriausiais kviečiais.
Siunčia savo žodį žemei,
ir ką jis įsako, greitai įvyksta.
Jis paskelbė savo žodį Jokūbui,
savo įstatus ir įsakus Izraeliui.
To jis nepadarė jokiai kitai tautai, –
jo įsakų jos nežino.
Šlovinkite VIEŠPATĮ! (Ps 147, 12–13. 14–15. 19–20)
Jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų tapti jam įsūniais
Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui,,kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje.,Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu,jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei.Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo.
Todėl ir aš, išgirdęs apie jūsų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi ir apie jūsų meilę visiems šventiesiems, nesiliauju dėkojęs už jus, prisimindamas jus ir melsdamas, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pažinti; kad apšviestų jūsų širdies akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo šventųjų garbingo paveldo turtas. (Ef 1, 3–6. 15–18)
Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų
Pradžioje buvo Žodis.
Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą.
Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.
Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.
Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.
Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.
Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.
Jonas apie jį liudija ir šaukia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau; tas, kuris paskui mane ateis, pirmiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“.
Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gave malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų. Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė. (Jn 1, 1–18)
Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: nuodėmės tamsa neleidžia pažinti Dievo
Sigitas Tamkevičius. Elenos Spirgevičiūtės kankinystės minėjimas
Homilija
Eigulių kapinėse ant vieno paminklo yra iškaltas užrašas: „Jums – kankinių vainikas, mums – tautos garbė. Jų tauri garbė ir plieninė valia buvo galingesnė už mirtį“. Paminklo priekyje iškaltos pavardės: Stasė Žukaitė ir Elena Spirgevičiūtė ir užrašas: „Tragiškai žuvo gindamos mergaitės garbę 1944 m. sausio 3 d. ir palikdamos nepamirštamą didžių lietuvaičių paveikslą savo tautai“.
Apaštalas Paulius laiške efeziečiams rašė: „Garbė Dievui, kuris išsirinko mus prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti jo akivaizdoje“ (Ef 1,3). Apaštalas meldė krikščionims išminties pažinti Jėzų Kristų ir jiems skirtą garbingą paveldėjimą.
Tikėjimo kankinė Elena tikėjimo pradmenis gavo tėvų namuose; „Saulės“ gimnazijoje juos stiprino ir ugdė seserys kazimierietės. Prieš pamokas ji dažnai užsukdavo į Prisikėlimo bažnyčią, kad galėtų priimti šv. Komuniją. Anuomet Komunijos priėmimo dienomis reikėdavo likti be pusryčių, nes nuo vidurnakčio buvo privalomas pasninkas.
Elenutė dvasiniams dalykams buvo labai imli; anksti jos dvasinio gyvenimo centru tapo Jėzus Kristus. Jos dienoraštyje randame įrašytą mintį: „Laimingas žmogus, kuris myli Kristų. Koks jis tada gražus. Tikroji laimė yra Kristus“. Jauna gimnazistė žavėjosi Dievo Motina Marija; ją žavėjo Marijos kuklumas ir skaistumas ir ji pati siekė būti panaši į Mariją. Dienoraštyje moksleivė rašė: „Rankas ištiesus į Mariją meldžiuosi. Aš maldauju jos gerumo, skaistumo, švelnumo. Ji man suteiks, nes mane myli… Per Mariją, Jėzų tapsiu gera ir skaisti“.
Jauna mergaitė pradėjo svajoti net apie visišką pasišventimą: „O kad greičiau baigtųsi karas – baigčiau gimnaziją ir eičiau ten, Tėve, arčiau tavęs… Aš noriu turėti gražų vidų…“ Deja, pikti žmonės svajones apie Dievui pašvęstą gyvenimą nutraukė.
1944 m. sausio 3-iosios vakarą į Spirgevičių namus Kaune įsibrovė policininkais pasivadinę vyrai; iš tikrųjų tai buvo raudonieji partizanai. Įsibrovėliai gėrė degtinę ir siautėjo. Bandžiusią pabėgti ir šauktis pagalbos Elenos tetą Stasę vienas iš įsibrovėlių nušovė. Po to atėjūnai bandė priversti Eleną Spirgevičiūtę pasiduoti jų norams, priešingu atveju grasino nužudyti: „Mes nejuokaujam! Viena jau guli nušauta ir tau taip bus“. Tačiau mergina laikėsi tvirtai ir drąsiai: „Aš geriau mirsiu…“ Ji buvo aiškiai apsisprendusi geriau mirti, bet ne nusidėti. Atsisveikino su namiškiais, palaimindama juos kryžiaus ženklu. Paskutiniai jos žodžiai buvo: „Aš mirsiu, o jūs gyvensite“. Vienas iš piktadarių nusivedė Eleną į kambarį ir tuojau pasigirdo šūvis, užantspaudavęs mergaitės herojišką ištikimybę tikėjimui ir dorai.
Elena Spirgevičiūtė mums yra labai artima. Ji buvo panaši į kitas savo laikmečio mergaites: žavėjosi gražia žmogiška meile, bet drauge veržėsi į dvasinio gyvenimo aukštumas.
Elenos Spirgevičiūtės pavyzdys ypač yra svarbus šiandien, nes dabartinė kultūra per medijas perša hedonistinį gyvenimo būdą – sau nieko neatsakyti ir tenkinti visus norus bei aistras. Ši kultūra suniekina žmogaus orumą, iškreipia tikrą meilę ir palieka jaunus žmones dvasiškai sužeistus. Šiandien jaunimui ypač sunku susiorientuoti, kaip reikia gyventi laisvėje ir kokias vertybes pasirinkti.
Laikmetis, kai būsimoji kankinė mokėsi ir brendo dvasia, Lietuvai buvo ypač sunkus. Tik ką buvo praūžusi sovietinė okupacija su žmonių žudynėmis Rainiuose, Pravieniškėse, Petrašiūnuose ir kt. vietovėse; tūkstančius ištrėmė į Sibirą. Nacių okupaciją su getais ir žydų žudynėmis nežadėjo nieko gero. Į rytus nusiritusi karo mašina žadėjo grįžti atgal. Iš tų sumaišties dienų mums yra išlikęs Elenos Spirgevičiūtės dienoraštis, kuris atskleidžia jaunos kaunietės dvasinį kilnumą bei grožį; ji viską mokėjo sverti evangelijos šviesoje.
Tik laiko klausimas, kada Elena Spirgevičiūtė bus paskelbta palaimintąja. Turėsime palaimintąją lietuvaitę kankinę už mergaitiškąjį skaistumą; jos pavyzdys dar labiau švies ir kiekvienam primins, kad žmogaus gyvenime pačios didžiausios vertybės yra gilus, sąmoningas tikėjimas bei aukštai iškelta moralinė kartelė. Už šias vertybes galima paaukoti ir gyvybę.
Melskimės vieni už kitus; melskimės už mūsų dienų pasimetusius žmones, ypač jaunimą, kad jie pakeltų akis nuo žemės į dangų.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius