Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje 1990 metų kovo 24 dieną įvykę rinkimai į vadinamąsias Liaudies deputatų tarybas [pakeitus pavadinimą – savivaldybių tarybos] buvo artimiausi dabar pasaulyje vadinamai vietos savivaldos formai. Šiauliai buvo padalinti į 67 rinkimų apygardas, o kiekvienoje jų per 4 turus buvo išrinkti 67 deputatai.
Rinkimai vyko dar pagal sovietinę rinkimų sistemą. Jos sudarytojai nepaisė proporcingumo, todėl apygardose labai skyrėsi rinkėjų skaičius – nuo 600 iki 2300 – žmonių. Tačiau rinkėjai turėjo puikią galimybę pažinti savo deputatą asmeniškai, o pastarasis visada žinojo, kad gatvėje jį sustabdo konkrečios apygardos asmuo.
Šiuos vietos savivaldos rinkimus menu kaip gaivų jaunystės pavasarį, ne vien dėl to, kad daugumą laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai. Šiaulių miesto 1-ojo šaukimo savivaldybės tarybą, kurios pirmasis posėdis įvyko prieš trisdešimt metų – 1990 m. balandžio 4-ąją, vadinu ta valdžia, kuri buvo arčiausiai žmogaus, o rinkėjams nereikėjo klaidžioti partijų ar komitetų sąrašuose, norint surasti atsakingus už vieną ar kitą nenaudingą miesto bendruomenei sprendimą.
Naivuoliai kandidatų rinkikai
Gyvybe galėčiau prisiekti: vietiniams rinkimams ruošėmės itin atsakingai. Kiekviename Sąjūdžio tarybos posėdyje ginčydavomės, ką geriau į valdžią siųsti – sąžiningą ar patyrusį bei kompetentingą specialistą. Tuomet dar neturėjome garsiausią šalies liemenę nešiojančio bankininko, kuris būtų ironiškai mestelėjęs, kad „sąžinė – ne šio pasaulio dimensija“. Tikėjome, kad doras žmogus patirties bei reikiamų žinių įgis dirbdamas, nors Lietuvos vidaus bei užsienio politikos aplinkybės bylojo: nebus laiko tiems mūsų sąžininguoliams kada mokytis tvarkyti miestą visiško chaoso bei sisteminės kaitos sąlygomis.
Prie Šiaulių Sąjūdžio Tarybos buvo įkurtos ir veikė Savivaldos, Ekonomikos, Socialinių, Švietimo – Kultūros, Savivaldybių policijos, Ryšių [viešųjų ryšių – aut.past.], Teisinių klausimų komisijos, kūrusios programas bei vizijas, kaip reikėtų reformuoti miesto valdžios darbą po rinkimų. Labai aktyviai šiose komisijose dirbo Virginija Ladietienė, Jonas Bartkus, Jonas Tručinskas, Vytautas Vestartas, Kęstutis Urbaitis, Vida Stasiūnaitė [Skačkauskaitė], Petras Ivoškus, Romualdas Struoga, Antanas Kliunka, Mindaugas Končius, Eugenijus Civilka, Vytautas Greičiūnas, Alfredas Vilbikas, Petras Vaitkus, Jonas Genys, Algimantas Grakavinas, Jonas Zolubas, Antanas Pniauskas. Beveik visi jie tapo pirmosios savivaldybės tarybos nariais ar administracijos darbuotojais.
Minėtos komisijos buvo labai svarbios ir siūlant kandidatus į miesto tarybą ar merus, nes būtent Sąjūdžio komisijose išaiškėjo, kiek kuris galimas kandidatas domėjosi iki šiol nepažintu darbu po municipalinių rinkimų ar kiek pateikė siūlymų rengiamoms programoms. „Visos komisijos turi pateikti kandidatus“, – 1990 metų vasario 1 dienos Sąjūdžio Tarybos posėdyje siūlė Jonas Tručinskas. „Reikia kelti kompetentingus žmones, nežiūrint į partijas“, – tame pat renginyje sakė Eugenijus Civilka. Jam antrino J. Tručinskas: „Mūsų seimelis [vietinių deputatų taryba – aut.past.] yra ūkinis, ir reikalingi specialistai“.
Pateikiau keletą citatų [jų bus ir daugiau – aut.past.] iš Šiaulių miesto Sąjūdžio valdybos, tarybos ar sueigų protokolų. Miesto sąjūdininkai aktyviai diskutavo, ką rinks savivaldybės tarybos pirmininku, meru ar jų pavaduotojais, kokios bus jų funkcijos.
1990 m. vasario 8 d. Sąjūdžio tarybos protokole užfiksuota, kad Vida Stasiūnaitė [Skačkauskaitė – aut.past.] „supažindina su vietos savivaldos įgaliojimais, deputatų tarybos schema“.
Šiandien, skaitydama dokumentus, vartydama užrašų knygutes ir rausdamasi po asmeninius archyvus, kraupstu nuo informacijos gausumo. Šiaulių Sąjūdis įvairių lygių rinkimuose dalyvavo nuo 1989 metų: SSSR liaudies deputatų, Lietuvos SSR į tris Auščiausioje Taryboje atsilaisvinusias apygardas, ir 1990-aisiais į signatariškąją Auščiausiąją bei lygiai po mėnesio į vietinę tarybą. Jau atrodė, kad šie vajai niekada nesibaigs, juolab pirmuosiuose rinkimų turuose nepavykdavo išrinkti visų deputatų.
O tuomet, būdami gana jauni ir labai nepatyrę, neišmėginti valdžia, turėjome spręsti, kas ir kaip gebės valdyti miestą po vietinių rinkimų.
Todėl apsidžiaugiau radusi prieš tris dešimtmečius užfiksuotus gana pranašiškai nuskambėjusius Jono Tručinsko žodžius: „Į Aukščiausiąją Tarybą [Atkuriamąjį Seimą – aut.past.] renkame, kad būtume laisvi, o į VDT [Vietinė Deputatų Taryba – aut.past.], kad būtume sotūs“ [1990 m. vasario 8 d. dienos Šiaulių Sąjūdžio Tarybos protokolas].
Tame pačiame posėdyje tuomet dar būsimasis signataras Algimantas Sėjūnas į miesto merus pasiūlė „Vairo“ dviračių gamyklos vyr. inžinieriaus pavaduotoją Joną Tručinską, o pastarasis į vietinės Tarybos pirmininkus – architektą Virgilių Kačinską.
Rinkėjai ir likimas šias kandidatūras sudėliojo kitaip. Po 1990 m. vasario 24 d. įvykusių rinkimų į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją tarybą V.Kačinskas tapo deputatu.
O debatai dėl vietinės tarybos kandidatų, kuriuos parems Šiaulių Sąjūdis, atrankos tęsėsi. Menu, kaip pyko tie žmones, kurie tos mažne pergalę lemiančios paramos dėl kokių nors priežasčių negavo. Iki šiol šypsausi prisiminusi labai rimtus vyriškius, prašiusius, kaip nors „suorganizuoti“ jiems tą parėmimą. Nebuvau gera. Nepadėjau.
Iš Sąjūdžio valdybos ir Tarybos posėdžių diskusijų
1990 m. kovo 29 d posėdžio protokolo išrašas
Įsidėmėtina, kad tokie pasitarimai vyko praėjus vos penkioms dienoms po rinkimų.
Šiaulių sąjūdininkų diskusijos liudija: Sąjūdžio suvažiavime paskelbta žinia, kad reikia tapti opozicija savo remtiems Aukščiausiosios tarybos deputatams, pasiekė ir vietines tarybas:
1990 m. balandžio 17 d. konferencijos protokolo išrašas
Ką Sąjūdis laimėjo: rinkimus ar atsakomybę?
Vartant Šiaulių Sąjūdžio tarybos ar valdybos posėdžių protokolus – istorinę dokumentiką – neapleidžia mintis, kiek abejonių ar blaškymosi būta dėl laiko bei patirties stygiaus. Be to, ėmė plisti simpatijos ir antipatijos kandidatams, nedalyvavusiems kasdienėje praktinėje Sąjūdžio veikloje, bet prisistatantiems ar pristatomiems miesto ūkio valdymo asais. Pastarųjų iš esmės kintant tarptautinei bei vidaus ūkinės sistemos politikai anuomet tiesiog nebuvo.
Be to, Sąjūdžio žmonėms, įskaitant ir mane, labai trūko patirties suprasti ir atskirti lojalius, gebančius dirbti „stagnatus“ [taip be išimties Sąjūdžio posėdžiuose buvo vadinami visi sovietmečio vietinės valdžios atstovai – aut. past.] nuo elementarių rėksnių karjeristų su Atgimimo judėjimų ženkliukais atlapuose.
Situaciją komplikavo, kad opozicija į Parlamentą išrinktiems savo deputatams pasiskelbęs Sąjūdis ėmė stipriai oponuoti ir į vietinę valdžią išrinktiems sąjūdininkams. O kai kurie sąjūdžio remti deputatai arba nesuvokė savo misijos, arba jiems tekusias pareigas ketino deleguoti rėmusios organizacijos struktūroms. Manau, būtent tuo metu pradėta formuoti viešoji nuomonė, kad už visas sistemines reformas Lietuvojeyra atsakingas Sąjūdis.
Iš 1990 m. rugpjūčio 22 d. Šiaulių Sąjūdžio Tarybos protokolo:
Ir tikrai, Šiaulių savivaldybės valdybą – miesto ūkį kas dieną praktiškai privalėjusį tvarkyti darinį tuometinis meras Kazimieras Šavinis formavo ilgiausiai Lietuvoje – net penkis mėnesius. Vyko nuolatiniai debatai dėl vieno ar kito savivaldybės skyriaus ir įmonės vadovo posto, nes naujasis Sąjūdžio meras labai gailėjo palikti be darbo po kelis dešimtmečius merijos pastate dirbusių klerkų, vadinamųjų „ilgasėdžių“.
Iš Šiaulių Sąjūdžio posėdžių protokolų:
1990 m. gegužės 3–17 d.
Praėjus savaitei po šio posėdžio, sąjūdininkai jau svarstė:
1990 m. birželio 28 d.
Valstybės kūrimas – amžinas procesas
Prisiminkime anuometines dienas. Prieš 30 metų Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, o visas valstybės ūkis, teisėsaugos, gynybinė struktūra ir kt. funkcionavo vieningoje Sovietų sąjungos sistemoje. Nė viena pasaulio valstybė, net mažytė, draugiška Islandija mūsų dar nebuvo pripažinusi. Aukščiausioji taryba suformavo Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę, o šalyje dirbusios sovietinio pavaldumo įmonės, įstaigos ir organizacijos „tebeklausė“ Maskvos.
Iki šiol procesus stebėjusiems ar juose dalyvavusiems, juolab Nepriklausomybės vaikams sunku suvokti tuometinės situacijos sudėtingumą, jei net per 30 metų Lietuvos elektros tiekimo sistemos tebėra neatskirtos nuo Rytų kaimynės.
O tada iš bendros ūkinės sistemos reikėjo atskirti visą gamybą, tiekimus ir prekybinius mainus. Visa Lietuvos gamyba buvo orientuota į vienintelę – Sovietų sąjungos rinką, nes prekystalį nuo Vilniaus iki Kamčiatkos tenkino senosios technologijos, netinkančios ir nepriimtinos laisvajam, niekada socializmo statybose nedalyvavusiam pasauliui.
Tarkime, dalis Šiauliuose gaminamos produkcijos buvo tiekiama Kinijai, Kubai ar kitoms Maskvai draugiškoms šalims, bet atsiskaitymai tai keliavo per didžiojo kaimyno bankus. Sovietų sąjungai paskelbus Lietuvai ekonominę blokadą, kai kurios mūsų šalies įmonės tebevykdė sutartinius įsipareigojimus šiai šaliai nors nebegaudavo atsiskaitymo už išsiųstą produkciją. O tai reiškia, kad dirbantieji neteko atlyginimų, augo vidinės valstybės skolos.
Šiame ekonominiame chaose prasidėjo Lietuvos Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos atkūrimas, o naujai išrinkta Šiaulių miesto taryba sugebėjo pirmoji šalyje suformuoti norminę bazę ir įkurti Savivaldybės policiją [vadovas Alfredas Vilbikas].
Iš Šiaulių Sąjūdžio protokolų:
1990 m. rugsėjo 20 d.
Nedaug kas bepamena, kad centrinėje mėsos parduotuvėje vitrinose net galvijų kanopų ir karvių tešmenų nebeliko, nes Šiaulių mėsos kombinatas vykdė mėsos „dovanojimo“ Maskvai akcijas, taip paisydamas iki Nepriklausomybės sudarytų tiekimo sutarčių. Tarybos pirmininkui Jonui Tručinskui teko kviestis ant kilimėlio tuometinį šio kombinato vadovą, kad išaiškintų jo darbovietės pavaldumą bei sutarčių galiojimą po 1990 metų kovo 11-osios.
Šiauliuose veikė kelios sovietinio arba dvigubo [Maskvos ir Vilniaus – aut.past.] pavaldumo įmonės, todėl, garbieji skaitytojai, pavargsime net bandydami įsivaizduoti, kiek darbo turėjo respublikinė ir vietinė valdžios, kad bent situacijos kontrolę perimtų į savo rankas.
Be to, prašyčiau nepamiršti, kiek karinių dalinių rezidavo Šiauliuose, o vienas jų – bene didžiausias Europoje karinis aerodromas.
Taigi, Sąjūdžio remtam 1-ojo šaukimo savivaldybės tarybos pirmininkui Jonui Tručinskui darbų buvo į valias ir ne apie visus juos galėjo kalbėti garsiai. Na, tarkime, ekonominės blokados metu būtų jis viešai pranešęs, kad miestas gaudavo benzino…iš sovietinių kariškių, tai tie kuro kraneliai būtų akimirksniu užsisukę, o pats tarybos pirmininas iki šiol „vatnyko“ etiketės nenusigramdytų…
Tuometinė miesto taryba sugebėjo susitarti ir iš aprūpinimo būtiniausiomis prekėmis sistemos neišbraukė kariškių šeimų. Šis subtilus darbas buvo patikėtas visoms septynioms tarybos narėms: Birutei Marijai Paplauskienei, Eugenijai Povilaitienei, Virginijai Ladietienei, Reginai Ulkštinienei, Audronai Šleinienei, Valei Kastinaitei ir Emilijai Leviškienei. Šios moterys, kurių tarpe buvo medikės, pedagogės, teisininkės, žurnalistės, puikiai įrodė, kad net sunkiausiomis istorinio virsmo dienomis gali atlikti sudėtingas užduotis.
Bet apie konkrečius tų dienų darbus teisę papasakoti turi tik pats Jonas Tručinskas, nes man prisakė apie jį nerašyti, todėl tegaliu tik priminti, kokiomis sąlygomis dirbo 1-ojo šaukimo Šiaulių miesto savivaldybės taryba.
O situacija buvo tokia, kad sutartinių įsipareigojimų nebevykdė ir Nepriklausoma respublika, ir Maskva, paskelbusi Lietuvai ekonominę blokadą. Todėl Šiauliuose vienu metu galėjo sustoti visos didžiosios gamyklos ir keliasdešimt tūkstančių jų darbininkų liktų be darbo. Šiaulių savivaldybės tarybos nariai, buvę tų įmonių darbuotojai, naudojosi asmeniniais kontaktais, kad miesto gamyklos būtų aprūpintos žaliavomis, o už gaminius, tinkančius sovietinei rinkai, būtų sumokėta ir darbininkai gautų atlygį.
Tačiau kiekvienas toks išsiaiškintas ryšys su sovietinio lagerio šalimis, nesigilinant, kad tai naudinga Lietuvos įmonėms, sąjūdininkų buvo pasmerkiamas vos ne kaip kolaboravimas.
Labai paviršutiniškai primenu tą apokaliptinę situaciją mieste, kuri buvo visoje respublikoje, nes dabartinei valdžiai, ES finansavimu vos ne perpus papildančiai Šiaulių biudžetą, net suvokti sunku, kas vyko prieš 30 metų. O su šiandieninių politikų intelektu tai, manau, ir neįmanoma to padaryti, nes stabilizuoti totalią suirutę mieste – tai ne medžius nurėžti ir jų vietoje kinietiškas trinkeles išdėstyti.
Be to, šiais prisiminimais bandau paneigti 30 metų gyvuojantį mitą, kad Lietuvos gamyklas ir fermas sugriovė… Sąjūdis su V. Landsbergiu ir G.Vagnoriumi ar pirmojo šaukimo savivaldybių tarybos…
„Jį savi suėdė…“
Šia paantrašte cituoju buvusį Šiaulių Sąjūdžio tarybos pirmininką Algirdą Urbanavičių, kuris taip komentuoja pirmojo miesto savivaldybės Tarybos pirmininko Jono Tručinsko atstatydinimą… bene trisdešimčiai metų po tų audringų dienų praėjus.
Tačiau Šiaulių miesto Sąjūdžio archyvai byloja, kad šios organizacijos remtas pirmosios po Nepriklausomybės atkūrimo Šiaulių savivaldybės tarybos pirmininkas J. Tručinskas 1990 m. balandžio 26 d. paprašė atleisti jį „iš LPS [Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio – aut.past.] Šiaulių m. Valdybos ir tarybos narių“.
Priminsiu, kad šį žingsnį J.Tručinskas žengė labai nepalankiu metu – tarsi suteikdamas laisvę savo kritikams, sąmoningai ar ne jo veiklą vertinantiems neatsižvelgiant į istorinę, politinę, ūkinę-finansinę Lietuvos ir Šiaulių miesto padėtį.
Straipsnyje „Subjektyvus žvilgsnis į Kovo 11-osios Lietuvą“ Tiesos.lt portale jau esu aprašiusi situaciją, kai rinkimuose Sąjūdžio remtieji asmenys, nepriklausę komunistų partijai, patyrė dvigubą pasipriešinimą: komunistinę bei sąjūdinę opozicijas.
Šiandieną, vartydama dokumentus apie anų dienų ekonominę situaciją, pripažindama Sąjūdžio žmonių naivumą bei patirties stoką, manau, kad valdžios galias gavę labiau patyrusieji pamiršo kadaise jaustus ar suvaidintus sentimentus Tautai ir Tėvynei. Tie, kuriuos šviesaus atminimo sąjūdininkas Rimantas Lazdynas įvardijo taip: „Mes juos taip stipriai parėmėme, kad jie palinko į priešingą pusę…“, nemąstydami vertė iš postų Sąjūdžio idealistus bene visuose Lietuvos didžiuosiuose miestuose…
Taip. Pirmąjį Šiaulių miesto savivaldybės Tarybos pirmininką Joną Tručinską „suėdė“ savi. Tai padarė tuomet, kai jis jau buvo atlaikęs patį sunkiausią Nepriklausomos valstybės gyvavimo etapą iki Lietuvos pripažinimo pasaulyje.
Po 1991 metų Maskvos rugpjūčio pučo, subyrėjus Sovietų sąjungai, mūsų Nepriklausoma valstybė tapo pilnateise laisvų pasaulio valstybių šeimos nare. O tai jai garantavo visai kitokias bendradarbiavimo bei gyvavimo sąlygas, todėl vėlesnėms Lietuvos Respublikos valdžioms [Seimams ir vietinėms taryboms] ar kitam Šiaulių savivaldybės tarybos pirmininkui [arba merams – aut.past.] dirbti buvo lengviau dar ir dėl to, kad buvo atrištos rankos veikti. Ir, žinoma, išliko galimybė už bet kokius ūkinės, finansinės ar kitokius sąmoningus ar nepatirties klystkelius apkaltinti Nepriklausomybės akto signatarus, Sąjūdį, pirmojo šaukimo savivaldybės Tarybų idealistus. Vis labiau nuo finansinių išteklių priklausanti žiniasklaida kietai suformavo „dėl visko kaltų“ įvaizdį. Turėti savo nuomonę bei paskelbti ją neanonimiškai tapo tiesiog nebemadinga, baisu, netaktiška ir nejauku.
Todėl manau, kad iki šiol aktualūs yra Sąjūdžio protokoluose aptikti šios organizacijos pirmeivių žodžiai:
1990 m. gruodžio 20 d.
Kuo pirmoji Lietuvos Respublikos Šiaulių savivaldybės taryba pranašesnė dabartinę?
„…O gal Tėvynę reikia visą laiką
Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt?
Nes jei sustoji tik – jinai ir miršta.
Taip, kurti visą laiką. Visą laiką!“
Just. Marcinkevičius, „Mindaugas“
Paprastai rašydama ir viešai kalbėdama vengiu poezijos citatų. Šį kartą tebūnie išimtis. Nes gal šis Justino Marcinkevičiaus, Sąjūdžio žmogaus, dramos ketureilis nuskambės įtikinamiau nei visos per Nepriklausomybė trisdešimtmetį deklaruotos partijų programinės nuostatos, kurių pamatine vertybe turėtų būti realus valdžios darbų tęstinumas – Tėvynės kūrimas.
Tai – labai sunkus darbas, nes kad kurtum, pirmiausia reikėjo atkurti Nepriklausomą valstybę. Tačiau vien to fakto paskelbimo 124-iems signatarams pasirašius neužteko. Įtemptai dirbdama Aukščiausioji Taryba [Atkuriamasis Seimas] per savo pirmąją kadenciją, trukusią vos dvejus metus, kasdien turėdavo priimti arba koreguoti šimtus įstatymų. Po to, tarsi tinklinio marketingo sistemoje, poįstatyminius norminius dokumentus tvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Ir, galiausiai, savivaldybių tarybos, pagal joms deleguotas funkcijas ir kiek jos buvo savarankiškos, priiminėjo sprendimus.
Tėvynės lipdymo pradžia buvo sunki.
Pirmieji dveji Lietuvos Nepriklausomybės metai buvo gana chaotiški net administraciniu požiūriu. Beatsikuriančioje savivaldoje tarybų nariai [tuomet deputatai – aut.past.] bei tarybos pirmininkas buvo aukščiausia valdžia Šiauliuose – tokia vietinė įstatymdavė. Meras – vykdomosios valdžios atstovas, šiandienos supratimu, – administracijos direktorius.
„Vakarų Europoje daug kas tarybos pirmininką tada vadindavo burmistru, nes jis buvo visuotinuose rinkimuose rinktas, o merą – administratorių suprasdavo kaip burmistro paskirtą. Užsieniečiai stebėdavosi tokia rinkta dvivaldyste. Tai pats patyriau ir Etten Leur, ir Kristianstad, ir Vokietijoje ir Lotynuose, ir atvykus litvakams iš Izraelio,“ – prisimena šiandien Jonas Tručinskas.
Savotiška dvivaldystė sunkino darbų organizavimą ne tik Šiauliuose, kuomet sisteminių virsmų valstybėje vos ne pusmetį meras formuoja valdybą ir gaili keisti ilgasėdžius. Prasidėjus vietiniams nesutarimams, Šiauliuose politikams pavyko palyginti taikiai susitarti ir išsirinkti naują tarybos pirmininką Alfredą Lankauską bei merą Arvydą Saldą. Tarkime, Vilniuje, atstatydinus Tarybos pirmininką Arūną Grumadą nepavyko išrinkti naujo ir teko sostinėje įvedinėti tiesioginį valdymą.
Dviprasmybės, įgalinančios vidinius nesutarimus, vietinės valdžios rinkimų įstatymuose buvo greitai ištaisytos, tačiau sumažėjo arba nebeliko kiek stipresnės savivaldos bent tarybos narių išrinkimo prasme. Rinkėjai jau ne tiesiogiai, o pagal partinius sąrašus rinko savivaldybių tarybų narius, šie rinkdavosi merą ir samdydavo administracinei struktūrai vadovaujantį žmogų.
Politinių partijų ar koalicinių daugumų merai ir administracijų direktoriai [prieš tai administratoriai – aut.past.] tapo partinių ambicijų bei jų inspiruotų kovų įkaitais. Jei tarybos nariai negebėdavo susitarti, tai per 3, o vėliau 4 metų kadenciją kelis kartus galėjo „nuversti“ merą ir direktorių. Šie skųsdavosi teismams, o kiekvienas sugrąžinimas į postą brangiai kainuoja.
Daug vilčių Lietuvos žmonės dėjo į tiesioginius merų rinkimus. Pakeitus LR Vietos savivaldos įstatymą ir sudarius tokią galimybę, lygiagrečiai tapo įmanoma formuoti nepartinių asmenų sąrašus – komitetus, irgi turinčius teisę siūlyti merų kandidatūras.
Kas gi įvyko tokią „demokratiją“ sužaidus? Visą šios situacijos tragizmą geriausiai eksponuoja Šiauliai. Čia antrajai kadencijai meru perrinktas „komitetinis“ Artūras Visockas. Pastarajam pasisekė du kartus: a] jo komitetas turi daugiau kaip pusę tarybos narių; b] juos rinkimams iškėlęs „motininis“ komiteto sąrašas – panaikintas, nes taip pasielgti įpareigoja Vietos savivaldos rinkimų įstatymas.
Palyginimui paaiškinsiu: rinkimams pasibaigus partijų kandidatai, tapę tarybų nariais, turi juos kontroliuojančius ar prižiūrinčius darinius, o komitetiniai politikai tampa savotiška „palaida bala“, kurioje nei demokratijos, nei atstovavimo, nei bendravimo kultūros. Nebeliko savivaldos, o tik prasčiausios prabos imitacija.
Jau minėjau, kad 1990-aisiais Šiaulių rinkėjai asmeniškai pažinojo savo apygardos deputatus, 2020-aisiais į savivaldybę besikreipiančio žmogaus raštas gali būti pavadintas „nekultūringu“ ir į jį, ginantį ne asmeninį, o viešąjį interesą, neatsakoma.
Siūlau užsukti į virtualių parodų archyvus ir susipažinti, kaip buvo gerbiami rinkėjai. Vietinė Šiaulių taryba net komisiją darbui su jais buvo patvirtinusi ir nevaikė žmonių po kabinetus, o politikai iš administracijos į paklausimus irgi po mėnesį atsakymo nelaukdavo. Apie dabartinės Šiaulių tarybos politikų bendravimo kultūrą – tiek su rinkėjais, tiek tarpusavyje – koks nors normalus etiketo žinovas galėtų parašyti vadovėlį „Kaip nereikia elgtis“.
Gal kiek nostalgiškas šis mano rašinys, ilgesingu žilgsniu atsigręžiantis į sąjūdinę jaunystę, tačiau būtų labai miela, jei rastųsi norinčių diskutuoti arba pilietiniam portalui Tiesos.lt atsiųstų savo prisiminimų versiją.
Lentelę sudarė pirmasis miesto savivaldybės Tarybos pirmininkas Jonas Tručinskas.