„Bažnyčios žinios“ | 2005 m. birželio 10 d. | Nr. 11
Fatimos trečiosios paslapties tekstas
„J. M. J.
Trečioji paslapties, atskleistos 1917 m. liepos 13 d. Cova da Iria – Fatimoje, dalis
Rašau iš klusnumo Tau, mano Dieve, kuris liepi man tai daryti per Ekscelenciją Leirijos vyskupą, taip pat per Tavo ir mano Švenčiausiąją Motiną.
Po tų dviejų dalių, kurias jau paaiškinau, Dievo Motinos kairėje ir kiek aukštėliau pamatėme Angelą su liepsnojančiu kalaviju kairėje rankoje; kalavijas kibirkščiavo, skleidė liepsnas, kurios, atrodė, uždegs pasaulį. Tačiau liepsnos užgesdavo susilietusios su spindesiu, sklidusiu į jį iš Dievo Motinos dešiniosios rankos. Dešine ranka rodydamas į žemę Angelas garsiai šaukė: „Atgaila, atgaila, atgaila!” Neapsakomoje šviesoje, kuri yra Dievas, regėjome: „Panašiai kaip veidrodyje, kai pro jį eina žmonės”, baltai apsirengęs Vyskupas, „turėjome nuojautą, jog tai buvo Šventasis Tėvas”. Kiti Vyskupai, Kunigai, vienuoliai ir vienuolės ėjo į statų kalną, ant kurio buvo kryžius iš netašytų rąstų, tarsi iš kamščiamedžio su žieve; prieš pasiekdamas tą vietą Šventasis Tėvas perėjo per didelį pusiau sugriautą miestą, pusiau drebėdamas, klumpančiu žingsniu, slegiamas skausmo ir liūdesio, jis meldėsi už pakeliui sutiktų lavonų sielas; pasiekęs kalno viršūnę, jis suklupo didžiojo Kryžiaus papėdėje ir buvo užmuštas kareivių, šaudžiusių kulkomis ir strėlėmis; taip pat ten vienas po kito mirė kiti Vyskupai, Kunigai, vienuoliai ir vienuolės, įvairūs pasauliečiai, skirtingų klasių ir visuomeninės padėties vyrai ir moterys. Iš abiejų kryžmos pusių buvo du Angelai, abu rankose turėjo krištolinius indus, į kuriuos rinko Kankinių kraują ir laistė artėjančias prie Dievo sielas
Tuy –3-1-1944”
Šie komentarai buvo paskelbti 2000 m. birželio 26 d., prieš tai paskelbus Fatimos trečiosios paslapties tekstą. Straipsnyje ne tik teologiškai aiškinama Fatimos žinia, bet ir apibūdinama viešojo ir privačiojo apreiškimo perskyra, nusakoma pastarojo reikšmė bei ypatybės.
Tas, kas atidžiai skaito Fatimos vadinamosios trečiosios „paslapties” tekstą, kuris čia Šventojo Tėvo nurodymu pirmąkart skelbiamas, po visų ankstesnių spekuliacijų veikiausiai bus nuviltas ar nustebintas. Jokių didelių paslapčių neatskleista; uždanga, dengianti ateitį, nepraskleista. Regime praėjusio amžiaus kankinių Bažnyčios santrauką sunkiai iššifruojamų simbolių kalba. Ar būtent tai krikščionijai norėjo perteikti Viešpaties Motina žmonijai didžių klausimų bei negandų laikotarpiu? O galbūt tai vaikų, užaugusių gilaus maldingumo aplinkoje, bet kartu sukrėstų jų meto grėsmingų audrų, vidinio pasaulio atspindžiai? Kaip suprasti regėjimą, ką apie jį manyti?
Viešasis apreiškimas ir privatieji apreiškimai – jų teologinė vieta
Prieš imantis aiškinimo, kurio pagrindinės kryptys pateiktos kardinolo Sodano kalboje, pasakytoje šių metų gegužės 13 d. Šventojo Tėvo Fatimoje celebruoto Eucharistijos šventimo pabaigoje, būtina keliais bendrais bruožais paaiškinti, į kurią tikėjimo gyvenimo vietą, Bažnyčios mokymo akimis, įrikiuotini tokie reiškiniai kaip Fatimos. Bažnyčios mokymas skiria „viešąjį apreiškimą” ir „privačiuosius apreiškimus”. Abeji skiriasi net tik laipsniu, bet ir iš esmės. Sąvoka „viešasis apreiškimas” žymimas visai žmonijai skirtas Dievo apreiškiamasis veikimas, užfiksuotas Biblijoje, susidedančioje iš dviejų dalių – Senojo ir Naujojo Testamento. „Apreiškimu” jis vadinamas todėl, kad Dievas per tai leido pažinti save žmonėms žingsnis po žingsnio iki tos ribos, kai pats tapo žmogumi, kad per žmogumi tapusį Sūnų Jėzų Kristų visą pasaulį prie savęs patrauktų ir su savimi suvienytų. Tad tai yra ne intelektiniai pranešimai, bet gyvenimo procesas, kuriuo Dievas artinasi prie žmonių; šiame procese, žinoma, taip pat tampa regimi intelektinės plotmės ir Dievo slėpinio suvokimo dalykai. Procesas nukreiptas į visą žmogų, taigi ir į intelektą, tačiau ne tiktai į jį. Kadangi Dievas yra vienas, istorija, kurią jis plėtoja su žmonija, irgi yra viena vienintelė, galiojanti visiems laikams ir atbaigta Jėzaus Kristaus gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu. Kristuje Dievas pasakė, būtent apie save, viską, ir todėl apreiškimas užbaigiamas Kristaus slėpinio įsipavidalinimu Naujajame Testamente. Siekiant iškelti aikštėn apreiškimo galutinumą ir užbaigtumą, Katalikų Bažnyčios katekizme cituojamas vienas šventojo Kryžiaus Jono tekstas: „Nuo to laiko, kai jis mums atidavė savo Sūnų, kuris yra jo Žodis, Dievas nebeturi daugiau ko mums pasakyti. <…> nes ką jis anksčiau buvo sakęs pranašams dalimis, dabar jis pasakė viską iš karto, atiduodamas mums viską, savo Sūnų. Todėl tas, kuris dabar dar norėtų jį klausinėti arba trokštų iš jo vizijų ar apreiškimų, ne tik elgtųsi kvailai, bet ir tiesiog įžeistų Dievą, nes nekreiptų akių vien į Kristų, o ieškotų ko nors kito arba kokių nors naujybių” (KBK 65, Carm. 2, 22).
Tai, kad visoms tautos skirtas vienatinis Dievo apreiškimas užsibaigė su Kristumi ir jo paliudijimu Naujojo Testamento knygose, Bažnyčia sieja su nepakartojamu šventosios istorijos įvykiu ir šį įvykį laiduojančiu bei aiškinančiu Biblijos žodžiu, tačiau tai nereiškia, kad Bažnyčia dabar gali žvelgti tiktai į praeitį ir dėl to būtų pasmerkta bergždžiam kartojimui. Katalikų Bažnyčios katekizme apie tai taip sakoma: „nors apreiškimas užbaigtas, jo turinys nėra iki galo iškeltas aikštėn; krikščioniškasis tikėjimas amžių tėkmėje turi laipsniškai suvokti visą jo reikšmę” (66). Abu aspektai, siejimas su vienkartiškumu ir vis tobulesnis supratimas, labai gražiai aiškinami Viešpaties atsisveikinimo kalbose, kur iškeliaujantis Kristus sako savo mokiniams: „Dar daugel turėčiau jums kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs <…>. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs” (Jn 16, 12–14).
Viena vertus, Dvasia veda ir leidžia pažinti tai, ką pakelti anksčiau nebuvo prielaidų, – tai niekad neužsibaigiančios krikščioniškojo tikėjimo platybės bei gelmės. Kita vertus, taip vesti reiškia „imti” iš paties Jėzaus Kristaus lobio, kurio neišmatuojama giluma per tą vedimą atsiskleidžia. Katekizme šiuo atžvilgiu cituojami popiežiaus Grigaliaus Didžiojo žodžiai: „Dieviškieji žodžiai auga kartu su juos skaitančiuoju” (KBK 94, Šv. Grigalius Didysis, In Ez 1, 7, 80). Vatikano II Susirinkimas nurodo tris pagrindinius būdus, kuriais Šventoji Dvasia veda Bažnyčioje ir „auga žodis”: tai vyksta per tikinčiųjų kontempliaciją bei gilinimąsi, per giluminį suvokimą, kylantį iš dvasinės patirties, ir per mokymą tų, „kurie kartu su paveldėta vyskupyste yra gavę tikrą tiesos charizmą” (Dei Verbum, 8).
Štai šioje vietoje bus galima tinkamai įrikiuoti „privačiojo apreiškimo” sąvoką, susijusią su visais regėjimais bei apreiškimais, išnyrančiais užbaigus Naująjį Testamentą, taigi ši sąvoka yra kategorija, prie kurios turime priskirti Fatimos žinią. Iš pradžių paklausykime, kas apie tai sakoma Katalikų Bažnyčios katekizme: „Amžių tėkmėje būta vadinamųjų ‘privačiųjų apreiškimų’, keli iš jų buvo pripažinti bažnytinės valdžios. <…> Jie nėra skirti galutiniam Kristaus apreiškimui ‘pagerinti’ <…>, bet turi padėti jį pilnatviškiau išgyventi tam tikroje istorijos epochoje” (67). Paaiškėja du dalykai:
1. Privačiųjų apreiškimų autoritetingumas esmingai skiriasi nuo vieno viešojo apreiškimo: šis reikalauja tikėjimo, nes jame žmogiškais žodžiais bei tarpininkaujant gyvai Bažnyčios bendruomenei mums kalba pats Dievas. Tikėjimas į Dievą ir jo žodį skiriasi nuo visokio žmogiškojo tikėjimo, pasitikėjimo, manymo. Tikrumas, kad kalba Dievas, man laiduoja, jog sutinku pačią tiesą, ir kartu teikia tikrumą, kurio negali pasitaikyti jokia kita žmogiškojo pažinimo forma. Tai tikrumas, ant kurio statydinu savo gyvenimą ir kuriuo kliaujuosi mirdamas.
2. Privatusis apreiškimas padeda tokiam tikėjimui ir kaip tikėtinas pasirodo kaip tik per tai, kad mane kreipia į šį vieną viešąjį apreiškimą. Kardinolas Prosperas Lambertini, vėlesnysis popiežius Benediktas XIV, savo klasikiniame, maža to, norma tapusiame traktate apie skelbimus palaimintaisiais bei šventaisiais kalba taip: „Katalikų tikėjimas neprivalo ir net negali pritarti tokiems pripažintiems privatiesiems apreiškimams. Tokie apreiškimai veikiau reikalauja žmogiškojo tikėjimo pritarimo vadovaujantis protingumo taisyklėmis, kurios mums juos pateikia kaip tikėtinus ir įtikėtinus”. Flamandų teologas E. Dhanis, iškilus šio dalyko žinovas, apibendrindamas konstatuoja, kad bažnytinis privačiojo apreiškimo aprobavimas apima tris elementus: atitinkamoje žinioje nėra nieko, kas prieštarautų tikėjimui ir dorovei; leidžiama ją skelbti; tikintiesiems leista protingai jam pritarti (E. Dhanis. Sguardo su Fatima e bilancio di una discussione: La Civiltą cattolica 104 [1953], II, 392–406, ypač 397). Tokia žinia gali vertingai pagelbėti geriau suprasti ir išgyventi Evangeliją atitinkamą valandą; todėl jos nederėtų nerūpestingai nustumti į šalį. Ta pagalba yra siūloma, tad ja naudotis nėra privalu.
Todėl privačiojo apreiškimo tiesos ir vertės matas yra jo kreipimas į patį Kristų. Jei privatusis apreiškimas veda mus nuo jo tolyn, jei susavarankiškėja ar net dedasi esąs kitokia ir geresnė tvarka, svarbesnis už Evangeliją, tai jis tikrai nekyla iš Šventosios Dvasios, kuri kreipia mus į Evangeliją, o ne nuo jos. Tuo neneigiama, jog privatusis apreiškimas teikia naujų akcentų, duoda pradžią naujoms maldingumo formoms ar pagilina bei išplečia senąsias. Tačiau apskritai svarbiausia tai, kad jis palaikytų tikėjimą, viltį ir meilę – tą trejetą, kuris visiems yra nekintamas išganymo kelias. Galime pridurti, kad privatieji apreiškimai dažnai pirmiausia kyla iš liaudiškojo pamaldumo ir daro jam grįžtamąjį poveikį, suteikia naujų impulsų bei atveria naujas formas. Kartais jie paveikia ir pačią liturgiją, kaip liudija Kristaus Kūno ir Kraujo bei Jėzaus Širdies šventės. Tam tikru požiūriu liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykis atspindi apreiškimo ir privačiųjų apreiškimų santykį: liturgija yra matas, ji yra Evangelijos tiesiogiai palaikoma visos Bažnyčios gyvenimo išraiška. Liaudiškasis pamaldumas reiškia, kad tikėjimas leidžia šaknis paskirų tautų širdyje ir yra įvedamas į kasdienybės pasaulį. Liaudiškasis pamaldumas yra pirmutinis ir pamatinis tikėjimo „įkultūrinimo” būdas: jis visada privalo laikytis liturgijos bei ja vadovautis, bet kartu ją praturtina širdies nuostata.
Šitaip nuo veikiau negatyvaus ribų nužymėjimo, kuris buvo būtinas pirmiausia, jau pereiname prie pozityvaus privačiųjų apreiškimų apibūdinimo: kur juos galima tinkamai įrikiuoti remiantis Šventuoju Raštu? Kokiai teologinei kategorijai jie priklauso? Mano akimis, kelrodis yra seniausias mums išlikęs Pauliaus laiškas, matyt, apskritai seniausias Naujojo Testamento tekstas, Pirmasis laiškas tesalonikiečiams. Apaštalas ten sako: „Negesinkite Dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite!” (5, 19–21).
Visais laikais Bažnyčioje būta pranašavimo charizmos, ji turi būti ištirta, bet neniekintina. Sykiu turime turėti galvoje, kad pranašavimas Biblijos prasme reiškia ne aiškiaregystę, bet Dievo valios dabarčiai aiškinimą, taip pat parodantį teisingą kelią į ateitį. Aiškiaregis atsiliepia į proto, trokštančio nutraukti ateitį dengiantį šydą, smalsumą; pranašas grumiasi su valios bei mąstymo aklumu ir atskleidžia Dievo valią dabarčiai kaip reikalavimą ir kelio rodyklę. Būsimųjų dalykų numatymas čia antraeilis.
Esminis yra vieno viešojo apreiškimo sudabartinimas, kurio dėka jis pasidaro man svarbus: pranašavimo žodis yra paraginimas ar paguodimas arba ir viena, ir kita kartu. Todėl pranašavimo charizmą galima susieti su „laiko ženklų” kategorija, kurią aikštėn iškėlė Vatikano II Susirinkimas: „Jūs mokate išaiškinti, ką reiškia žemės ir dangaus išvaizda, tai kodėl gi neišaiškinate šio laiko ženklų?” (Lk 12, 56) [Red. – liet. katalikiškajame ir ekumeniniame leidime: „kodėl gi neišaiškinate laiko prasmės”]. Šiame Jėzaus pasakyme „laiko ženklai” yra jo paties kelias, jis pats. Aiškinti laiko ženklus tikėjimo šviesoje reiškia kiekviename laike atpažinti Kristaus buvimą. Bažnyčios pripažintuose privačiuosiuose apreiškimuose – taip pat Fatimos – svarbiausia yra padėti mums suprasti laiko ženklus bei tinkamai į juos atsiliepti tikėjimu.
Antropologinė privačiųjų apreiškimų struktūra
Šiais apmąstymais nustatę privačiųjų apreiškimų teologinę vietą, prieš imdamiesi Fatimos žinios aiškinimo, dar pamėginsime glaustai išryškinti jų antropologinį (psichologinį) poveikį. Teologinė antropologija šiame kontekste skiria tris suvokimo, arba „regėjimo”, rūšis: regėjimą juslėmis, tai yra išorinį fizinį suvokimą, vidinį suvokimą ir dvasinį regėjimą (visio sensibilis – imaginativa – intellectualis). Akivaizdu, kad Lurdo, Fatimos ir pan. regėjimai nėra įprastinis išorinis juslinis regėjimas: matomi vaizdai ir pavidalai nėra išorinėje erdvėje, kaip, pavyzdžiui, ten yra medis ar namas. Tas visiškai akivaizdu, pavyzdžiui, pragaro regėjimo ar ir trečiojoje paslaptyje pavaizduotos vizijos atžvilgiu, tą nesunku parodyti ir kitų vizijų atžvilgiu, juolab kad ne visi dalyvaujantys matė veidus, o tik „regėtojai”. Lygiai taip aišku, kad čia nėra ir bevaizdis intelektinis „regėjimas”, būdingas aukštosioms mistikos pakopoms. Tad kalbama apie vidurinę kategoriją, vidinį suvokimą, kuris regėtojui įgyja tokią būties raiškos galią, kad jam tai prilygsta pasirodymui, suvokiamam išorinėmis juslėmis.
Vidinis regėjimas nereiškia, jog tai – fantazija, subjektyvios vaizduotės išraiška. Priešingai, tai reiškia, kad siela paveikiama realios, nors ir antjuslinės, tikrovės impulso ir atveriama to, kas nejusliška, kas neprieinama juslėms, matymui, – regėjimui „vidinėmis juslėmis”. Sielą paliečia tikri „objektai”, nors ir nepriklausantys mūsų įprastam juslių pasauliui. Tam reikia vidinio širdies budrumo, kurio dažniausia nebūna spaudžiant galingai išorinei tikrovei ir vaizdams bei mintims, kurių kupina yra siela. Žmogus išvedamas iš to, kas vien išoriška, ir jį paliečia gilesni tikrovės matmenys, jie pasidaro jam regimi. Galbūt tai net paaiškina, kodėl būtent vaikai daugiausia būna tokių pasirodymų recipientai: jų siela mažiau užstatyta, jų vidinio suvokimo geba mažiau pažeista. „Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei sau gyrių”, – tokiais psalmės žodžiais (Ps 8, 3) atsako Jėzus į aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, laikiusių vaikų „Osana” šauksmus nederamais, kritiką (Mt 21, 16).
Sakėme, jog „vidinis regėjimas” – ne fantazija, bet tikras ir autentiškas suvokimo būdas. Tačiau jis yra ir ribotas. Jau išoriniame regėjime visuomet dalyvauja subjektyvus veiksnys: niekada nematome gryno objekto, jis mus pasiekia tik per juslių, atliekančių interpretacinio vertimo procesą, filtrą. Vidinio regėjimo atveju tai yra dar akivaizdžiau, pirmiausia tada, kai tikrovė, kaip tokia, peržengia mūsų horizontą. Subjektas, regintysis, čia įtraukiamas dar labiau. Jis regi naudodamasis savo galimybėmis, jam prieinamais atvaizdavimo ir pažinimo būdais. Vidiniam regėjimui daug labiau negu išoriniam būdingas interpretacinis vertimo procesas, todėl subjektas iš esmės daug labiau prisideda prie įvaizdinimo to, kas rodosi. Vaizdas jam gali rastis tik pagal jo matus ir galimybes. Todėl tokie regėjimai niekada nėra gryna anapusybės „nuotrauka”, bet visada būna paženklinta suvokiančiojo subjekto galimybių bei ribotumų.
Tą rodo visi didieji šventųjų regėjimai; tas pat pasakytina ir apie Fatimos vaikų regėjimus. Jų aprašyti vaizdai jokiu būdu nėra vien jų fantazijos išraiška, jie yra tikro aukštesnio ir vidinio suvokimo vaisius, tačiau netraktuotini taip, tarsi akimirksniui nuo anapusybės būtų nutrauktas šydas ir dangus būtų pasirodęs grynai toks, koks yra savaime, kokį viliamės kada nors pamatyti galutinai susivieniję su Dievu. Priešingai, vaizdai, taip sakant, sudaryti iš postūmio, kuris ateina iš viršaus, ir esamų suvokiančiojo subjekto, tai yra vaikų, galimybių. Todėl vaizdinė šių regėjimų kalba yra simbolinė. Kardinolas Sodano apie tai sako taip: „… nevaizduoja fotografijos prasme būsimųjų įvykių smulkmenų, bet tame pačiame fone sutankindami sutraukia faktus, kurių seka bei trukmė laike neapibrėžiama”.
Šis laikų ir vietų sutraukimas į vieną vienintelį vaizdą yra būdingas tokių regėjimų bruožas. Juos dažniausia galima tinkamai iššifruoti tik retrospektyviai. Nebūtinai kiekvienas vaizdinis elementas turi turėti konkrečią istorinę prasmę. Regėjimas svarbus kaip visuma, ir detalės aiškintinos remiantis vaizdo visybe. Tai, kas yra vaizdo centras, galiausiai atsiskleidžia iš to, kas apskritai yra krikščioniškosios „pranašystės” centras: centras yra ten, kur regėjimas virsta kvietimu ir veda Dievo valios link.
Bandymas paaiškinti Fatimos „paslaptį“
Pirmosios dvi Fatimos paslapties dalys literatūroje jau aptartos taip išsamiai, kad čia jų dar kartą nereikia aiškinti. Vieną baisią akimirką vaikai išgyveno pragaro regėjimą. Jie matė krintančias „vargšų nusidėjėlių sielas”. Ir dabar jiems sakoma, kodėl tas akimirksnis buvo duotas: per salvare – išgelbėjimo keliui parodyti. Į galvą ateina žodžiai iš Pirmojo Petro laiško: „žinotės gausią savo tikėjimo siekinį – sielų išganymą” (1, 9). Kaip kelias į tai nurodomas – žmones iš anglosaksiškosios ir vokiškosios kultūrinės erdvės stebinantis – pamaldumas Skaisčiausiajai Marijos širdžiai. Paaiškinimui čia turėtų užtekti glaustos pastabos. „Širdis” Biblijos kalboje reiškia žmogiškosios egzistencijos centrą – proto, valios, jausmų ir juslių santalka, kur asmuo atranda savo vienybę bei vidinę kryptį. „Tyra širdis”, pasak Mt 5, 8, – tai širdis, kuri, remdamasi Dievu, yra visiškai atradusi savo vienybę ir todėl „regi” Dievą. Todėl devozione (pamaldumas) Skaisčiausiajai Marijos širdžiai yra artinimasis prie tokios širdies laikysenos, kur fiat – teesie tavo valia – tampa visos egzistencijos formavimo centru. Tiems, kurie norėtų prikišti, jog tarp mūsų ir Kristaus nederėtų įterpti žmogaus, primintina, jog Paulius savo bendruomenėms nebijo sakyti: būkite mano sekėjai (1 Kor 4, 16; Fil 3, 17; 1 Tes 1, 6; 2 Tes 3, 7.9). Iš apaštalo pavyzdžio jie gali konkrečiai pamatyti, ką reiškia sekti Kristumi. O iš ko visais laikais to galime geriau pasimokyti, jei ne iš Viešpaties Motinos?
Taip galiausiai prieiname prie Fatimos paslapties trečiosios dalies, kuri čia pirmąkart skelbiama nesutrumpinta. Kaip aiškėja iš pateiktų dokumentų, aiškinimas, kurį kardinolas pasiūlė savo gegužės 13 d. kalboje, pirma buvo pateiktas asmeniškai Liucijai. Sesuo Liucija iš pradžių atkreipė dėmesį, kad jai buvo dovanotas regėjimas, o ne jo aiškinimas. Aiškinti pridera ne regėtojui, bet Bažnyčiai. Tačiau perskaičiusi tekstą pasakė, jog toks aiškinimas atitinka tai, ką ji patyrė, ir ji savo ruožtu šią interpretaciją pripažįsta kaip teisingą. Tad toliau tegali būti pamėginta šį aiškinimą pagrįsti bei pagilinti vadovaujantis jau išplėtotais kriterijais.
Pirmosios ir antrosios paslapties atraminiai žodžiai buvo „salvare le anime” (gelbėti sielas), o šios paslapties atraminis žodis yra tris kartus pasikartojantis šūksnis: „Penitenzia, Penitenzia, Penitenzia” (Atgaila, Atgaila, Atgaila)! Mums primenama Evangelijos pradžia: „Atgailaukite ir tikėkite Evangelija” (plg. Mk 1, 15). Suprasti laiko ženklus reiškia suvokti atgailos – atsivertimo – tikėjimo neatidėliotinumą. Tai teisingas atsakas į istorinį akimirksnį, supamą didžiulių pavojų, perteikiamų tolesniais vaizdais. Čia norėčiau įterpti savo asmeninį prisiminimą: viename pokalbyje sesuo Liucija man pasakė, jog jai darosi vis aiškiau, kad visų pasirodymų tikslas labiau buvęs mokyti tikėjimo, vilties ir meilės – visa kita tik į tai vedę.
Pažvelgime įdėmiau į atskirus vaizdus. Angelas su liepsnų kalaviju Dievo Motinos kairėje primena panašius slaptojo apreiškimo vaizdus. Jis žymi grasinimą teismu pasauliui. Kad jis gali sudegti liepsnojančioje jūroje, šiandien jokiu būdu nebėra vien fantazija: pats žmogus savo išradimais pasigamino liepsnų kalaviją. Tada regėjime pasirodo griovimo galiai priešinga jėga – viena vertus, Dievo Motinos spindesys, kita vertus, tartum iš jo sklindantis atgailauti raginantis balsas. Taip įtraukiamas žmogaus laisvės momentas: ateitis jokiu būdu nėra nekintamai determinuota, ir vaikų matytas vaizdas nėra iš anksto nufilmuoti ateities dalykai, kurių nė kiek nebeįmanoma pakeisti. Apskritai visas regėjimas skirtas tiktai apeliuoti į laisvę ir ją pakreipti teigiama linkme. Regėjimo tikslas nėra parodyti filmą apie nekintamai užfiksuotą ateitį. Jo tikslas kaip tik priešingas – mobilizuoti jėgas keitimuisi į gera. Todėl fatalistiniai paslapties aiškinimai, kai, pavyzdžiui, teigiama, jog 1981 m. gegužės 13 d. pasikėsintojas buvęs Apvaizdos valdomas dieviškojo plano įrankis ir todėl negalėjęs laisvai veikti, arba kitokios panašios idėjos, yra visiškai klaidingi. Regėjime veikiau kalbama apie pavojus ir išgijimo kelią.
Tolesni teksto sakiniai dar kartą labai išryškina regėjimo simboliškumą: Dievas lieka neišmatuojama ir visą mūsų matymą pranokstanti šviesa. Žmonės atrodo lyg veidrodyje. Šio čia vaizdingai pateikto vidinio regėjimo ribotumo niekad neturime išleisti iš akių. Ateitį regime tik „lyg veidrodyje, miglotu pavidalu” (1 Kor 13, 12). Dabar pažvelgime į kitus paslapties tekste aptinkamus vaizdus. Vyksmo vieta nusakoma trimis simboliais: status kalnas, pusiau sugriuvęs didelis miestas ir galiausiai galingas kryžius iš netašyto medžio. Kalnas ir miestas simbolizuoja žmogiškosios istorijos vietas: istoriją kaip varginantį kopimą į viršų, istoriją kaip žmogiškojo statydinimo ir bendro gyvenimo vietą, kartu kaip sugriovimų, kai žmogus sunaikina savo paties kūrinį, vietą. Miestas gali būti bendrystės ir pažangos, bet kartu ir grėsmės bei didžiausio pavojaus vieta. Ant kalno stovi kryžius – istorijos tikslas bei orientacinis taškas. Kryžius perkeičia sugriovimą į išgelbėjimą; jis stovi kaip istorijos vargų ir pažado jai ženklas.
Tada pasirodo žmogiškieji asmenys: baltai apsirengęs vyskupas („nujautėme, kad tai buvo popiežius”), kiti vyskupai, kunigai, vienuoliai ir galiausiai visų klasių bei luomų vyrai ir moterys. Popiežius aiškiai eina pirma kitų, virpėdamas ir kentėdamas dėl visų jį supančių baisumų. Ne tik miesto namai iš dalies virtę griuvėsiais – kelias jį veda pro nužudytųjų lavonus. Bažnyčios kelias tokiu būdu vaizduojamas kaip Kryžiaus kelias, kaip kelias smurto, griovimo ir persekiojimo laikotarpiu. Šiame vaizde galima įžiūrėti viso šimtmečio istoriją. Kaip žemės vietos buvo aprėptos dviem kalno ir miesto vaizdais ir yra nukreiptos į kryžių, taip sutraukti ir laikai: regėjime galime atpažinti praėjusį šimtmetį kaip kankinių, Bažnyčios kančių ir persekiojimų šimtmetį, kaip pasaulinių ir daugybės vietinių karų, kurių buvo kupina visa antra amžiaus pusė ir kurie davė pradžią naujoms žiaurumo formoms, šimtmetį. Šio regėjimo „veidrodyje” matome pro mus praeinančius kelių dešimtmečių tikėjimo liudytojus. Čia derėtų pacituoti sakinį iš laiško, kurį sesuo Liucija 1982 m. gegužės 12 d. adresavo Šventajam Tėvui: „Trečioji paslapties dalis susijusi su Dievo Motinos žodžiais: „Jeigu ne, tai ji [Rusija] paskleis savo klaidas po visą pasaulį ir sukels karus bei Bažnyčios persekiojimus. Gerieji bus kankinami, Šventasis Tėvas turės daug kentėti, bus sunaikintos įvairios tautos”.
Ištiso šimtmečio Kryžiaus kelyje popiežiaus figūrai tenka ypatingas vaidmuo. Jo sunkiame kopime į kalną neabejotinai galime įžvelgti apibendrintą paveikslą kelių popiežių, kurie, pradedant Pijumi X ir baigiant dabartiniu popiežiumi, kartu nešė šimtmečio kančias, per jas stengdamiesi žengti prie kryžiaus vedančiu keliu. Regėjime kankinių kelyje nužudomas ir popiežius. Ar turėjo Šventasis Tėvas, kai jam po 1981 m. gegužės 13 d. pasikėsinimo buvo pateiktas trečiosios paslapties tekstas, įžiūrėti jame savo paties likimą? Jis buvo arti mirties ir pats paaiškino savo išsigelbėjimą šiais žodžiais: „…kulką jos trajektorija vedė motiniška ranka ir su mirtimi besigalynėjantį popiežių sulaikė ant mirties slenksčio” (1994 m. gegužės 13 d.). Tai, kad „mano materna” (motiniška ranka) nukreipė kulką kita kryptimi, tik dar kartą parodo, jog nėra likimo, kurio nebūtų galima pakeisti, kad tikėjimas ir malda yra galios, galinčios įsikišti į istoriją, ir kad galiausiai malda stipresnė negu šoviniai, tikėjimas galingesnis už divizijas.
Paslapties pabaiga primena vaizdus, kuriuos Liucija galėjo matyti pamaldžiose knygose ir kurių turinys kyla iš ankstyvųjų tikėjimo įžvalgų. Tai guodžiantis vaizdas, juo kraujo ir ašarų istorijoje norima parodyti, jog veikia Dievo gydomoji galia. Angelai po kryžiaus skersiniu renka kankinių kraują ir šlaksto juo pas Dievą keliaujančias sielas. Kristaus ir kankinių kraujas čia aprėpiama vienu vaizdu: kankinių kraujas teka iš kryžiaus skersinio. Jų kankinystė susijusi su Kristaus kančia ir yra tapusi su šia kančia viena. Jie dėl Kristaus kūno papildo tai, ko dar trūksta Kristaus vargams (plg. Kol 1, 24). Jų gyvenimas yra virtęs pačia Eucharistija, įžengęs į mirusio kviečio grūdo slėpinį ir dalyvauja jo vaisingume. Kankinių kraujas, pasak Tertulijono, yra krikščioniškosios egzistencijos sėklos. Kaip Bažnyčia kilo iš Kristaus mirties, iš jo perverto šono, lygiai taip tolesniam Bažnyčios gyvenimui vaisinga ir kankinių mirtis. Tad iš pradžių toks slegiantis trečiosios paslapties regėjimas baigiasi vilties vaizdu: nė viena kančia nėra bergždžia, ir būtent kenčianti Bažnyčia, kankinių Bažnyčia, tampa kelrodžiu Dievo ieškantiems žmonėms. Gerose Dievo rankose atsiduria ne tik Lozorius, sulaukęs didelės paguodos bei slėpiningai vaizduojantis Kristų, kuris panoro tapti vargšu Lozoriumi dėl mūsų: iš liudytojų kančios sklinda valanti bei atnaujinanti jėga, nes ta kančia sudabartina paties Kristaus kančią bei dabarčiai perteikia jos gydomąjį poveikį.
Taip prisiartinome prie paskutinio klausimo: ką Fatimos paslaptis galėtų reikšti visa (kaip trijų dalių visuma)? Ką ji mums sako? Pirmiausia kartu su kardinolu Sodano turime pabrėžti, kad „…įvykiai, su kuriais susijusi trečioji Fatimos paslapties dalis, dabar, regis, jau priklauso praeičiai…”
Pavieniai vaizduojami įvykiai dabar jau priklauso praeičiai. Tas, kas laukė jaudinančių apokaliptinių apreiškimų apie pasaulio pabaigą arba tolesnę istorijos eigą, bus nuviltas. Fatima nepatenkina tokio mūsų smalsumo, lygiai kaip krikščioniškasis tikėjimas nesiekia ir negali duoti peno mūsų smalsumui. Tai, kas išlieka, jau pamatėme mūsų svarstymų apie paslapties tekstą pačioje pradžioje – akinimą praktikuoti maldą kaip „sielų gelbėjimo” būdą ir ta pačia dvasia dėmesio atkreipimą į atgailą bei atsivertimą.
Baigdamas dar norėčiau paminėti pagrįstai išgarsėjusį esminį paslapties pasakymą: „Mano Skaisčiausioji Širdis nugalės”. Ką tai reiškia? Dievui atsivėrusi, žvelgimo į Dievą dėka tyra tapusi širdis yra stipresnė už bet kuriuos šautuvus ir ginklus. Marijos „fiat”, jos širdies žodis, pakeitė pasaulio istoriją, nes įleido į šį pasaulį Gelbėtoją – nes šio „taip” erdvėje Dievas galėjo pasidaryti žmogumi ir dabar tokiu lieka amžinai. Blogis pasaulyje galingas, tą nuolatos matome bei patiriame; jis galingas, nes mūsų laisvė vis leidžiasi nustumiama nuo Dievo. Tačiau nuo tada, kai pats Dievas turi žmogišką širdį ir dėl to mūsų laisvė pasisuko gėrio, Dievo, link, laisvei rinktis blogį paskutinis žodis nebepriklauso. Nuo tada galioja: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį” (Jn 16, 33). Šiuo pažadu kliautis mus kviečia Fatimos žinia.