Antakalnio apygarda – Ingrida Šimonytė
Prieš ketverius metus Antakalnis buvo vienintelė apygarda didžiuosiuose miestuose, kur rinkimai baigėsi jau pirmajame ture. Ingrida Šimonytė debiutavo rinkimuose trankia pergale. Kiek žinau, tuo labiausiai nepatenkinti buvo rinkimų komisijos nariai, nes, kiek suprantu, jiems tai reiškė – mažesnį apmokamų valandų skaičių. Taip pat ir laikraščiuose buvo aprašytas pagyvenęs žmogus, kuris piktinosi, kad negali balsuoti antrame ture, nors visi jo giminės balsuoja, o štai Antakalnio žmonių teisės esą pažeidžiamos.
Kas pasikeitė per ketverius metus? Pirmiausia Prezidento rinkimai. Tie patys, kur skeptikai aiškino, jog Ingrida neturi šansų patekti į antrą turą, o po to ją kritikavo, kodėl tame antrame ture pralaimėjo. Per Prezidento rinkimų kampaniją Ingridai pavyko įnešti gaivaus vėjo į Lietuvos politinį gyvenimą. Todėl taip viltingai laukiau jos apsisprendimo, ar ji sutiks būti TS-LKD sąrašo lyderė, ar nepasitrauks iš politinio gyvenimo, kuriame tiek mažai vietos sveikam protui. Puikiai žinau, koks sunkus jai tai buvo sprendimas, bet Ingrida prisiėmė atsakomybės kryžių. Ir tada nutiko pandemija, karantinas ir melo-purvo vonios politikoje..
Nepaisant visko, Ingrida išlieka populiariausiu kandidatu į Lietuvos premjero postą. Jei į šią poziciją būtų vienasmeniai rinkimai, beveik neabejoju jos pergale. Tačiau dabartinėje sumaištyje bus labai sunku suformuoti darbščią, drąsią ir protingą koaliciją.
Tačiau grįžkime prie Antakalnio. Lyginant su tuo, kaip buvo prieš ketverius metus, šios apygardos ribos kiek pasikeitė ir, panašu, Ingrida įgijo dar daugiau šalininkų.
Tiesa, lyginant su tuo, kas buvo prieš ketverius metus, konkurentai tikrai rimtesni. Tikrai sunku atsakyti, kuris jų iškovos „paguodos prizą“ – antrą vietą. Kitoje apygardoje tai būtų itin reikšmingas pasiekimas, tačiau labai abejoju, ar prireiks antrojo turo Antakalnyje, tad ir antroji vieta jau nėra tokia strategiškai reikšminga.
Antakalnis buvo ta teritorija, kurioje Ingrida nenusileido Gitanui Nausėdai ir antrame Prezidento rinkimų ture. Kitas dalykas – Ingridai tikrai rūpi Antakalnis ir šios apygardos žmonių rūpesčiai ir lūkesčiai. Politikė sugebėjo sustabdyti Sapiegų parko niokojimą, tarpininkavo, sprendžiant apygardos žmonių problemas.
Grįžtant prie konkurentų, man nuoširdžiai imponuoja liberalų kandidatas Vytautas Tamošiūnas, tikrai išmintingas yra socialdemokratas politologas Liutauras Gudžinskas. Girdėjau, kad čia ketina kandidatuoti ir Nacionalinio susivienijimo lyderis Vytautas Radžvilas. Gal visai įdomu būtų klausytis jų visų diskusijos su Ingrida, tačiau, spėju, pastaroji daugiau laiko skirs diskusijoms su kitais kandidatais į Premjerus. Nemanau, kad kovojant dėl antakalniečių simpatijų, itin aktualu diskutuoti apie tai, kas laukia Europos Sąjungos ateityje? Tuo labiau, kad tie, kurie įdėmiau sekame politinį gyvenimą, Radžvilo atsakymą mokame atmintinai.
Kas gali „pakišti koją“ Ingridai? Jei Antakalnio gyventojai nuspręs, kad kadangi rinkimų baigtis praktiškai aiški, tai nėra reikalo juose dalyvauti. Tai būtų tragiška klaida. Neabejoju, kad spalio rinkimai bus nepaprastai svarbūs ir kiekvienas balsas bus „aukso“ vertės. Solidi parama Ingridai būtų kartu simbolinis gestas ir Prezidentui, kuris turės pasirinkti, kam siūlyti iniciatyvos teisę sudaryti Vyriausybę.
Jau rašiau, kad nėra tobulų politikų, bet yra tokių, kurie įkvepia, kuriais pasitiki, iš kurių mokaisi ir su kuriais sutinki eiti per vandenį ir ugnį. Todėl man garbė, kai mane pašiepia kaip „užingridą“. Taip, toks esu – užingridas landsbergistas 🙂
Neatlygintina politinė reklama?