Danutė Šepetytė | „Respubika“
Paprašytas prisiminti andainykščio Sausio įvykių dvasią, kunigas rezistentas Robertas Grigas ją prilygina idealizmo žybsniui Tautos istorijoje. Tomis tragiško Sausio dienomis jis, trisdešimtmetis jaunuolis, budėjo greta ryžtingai nusiteikusių vyrų gyvąja barikada tapusiuose Parlamento rūmuose, beatodairiškai nusprendęs dalytis su jais viena lemtimi, kad ir kokia nuožmi ir baisi ji būtų. Galima sakyti, kunigas ir šiandien yra toje pačioje Laisvės gynėjų gretoje, kuri, tiesą sakant, jau yra gerokai praretėjusi, įsipatoginusi ar pametusi laisvės idėjos prasmę.
Sausio 13-osios naktį kunigiškai laiminant Seimo (tuomet – Aukščiausiosios Tarybos) rūmuose buvusius žmones, tarp jūsų žodžių daužėsi grėsmės nuojauta. Ar galvojote, kad šturmo atveju ir jums gali baigtis visaip? – pokalbį pradėjome su kunigu R.Grigu.
Tą naktį kelias valandas tvyrojo nuojauta, kad visi ten esantys galime puolimo metu žūti, ir aš prisiėmiau tokią galimybę, susitaikiau su ja. Prisimenu, mėginau paskambinti mamai (ji tuo metu dirbo Druskininkų ligoninėje, Greitosios pagalbos tarnyboje), kažkaip švelniai atsisveikinti, jei kas nutiktų, bet prisiskambinti nepavyko, telefono ryšiai prastai veikė.
Tada kažkas iš buvusių Aukščiausiojoje Taryboje pasiūlė susisiekti su Vilniaus bažnyčios vadovais, pasiūlyti, kad, kaip ir didelių nelaimių ar stichinių grėsmių atveju, išreiškiant maldos ryšį su Viešpačiu, būtų skambinama bažnyčių varpais. Paskambinau kunigui Vaclovui Aliuliui, vienam iš pažįstamų Bažnyčios ir Sąjūdžio veikloje šviesių inteligentiškų vilniečių, perdaviau kažkurio politiko pasiūlymą ir Vilniuje ėmė skambėti bažnyčių varpai.
Laukimas nieko neveikiant, ko gero, būtų buvęs psichologiškai sunkesnis, – laukimo įtampą bent jau man palengvino tiesioginių pareigų vykdymas: žmonės prieidavo su savo reikalais – ar dvasinių patarnavimų, ar išsikalbėti, – nepalikdami laiko galvoti, kaip čia bus, puls nepuls, ar liksi gyvas. Savotiškai mes vieni kitiems patarnaudami, manau, ir palaikėme vienas kitą.
Prisimenu, rūmų viduje, besirengiant gynybai turimomis gana kukliomis priemonėmis (lazdomis, iš AT laiptų turėklų išrautais strypais, medžiokliniais šautuvais), mane, bėgiojantį plačiais laiptais tarp mūsų savanorių ir deputatų, pasigavo tuometinis „Gimtojo krašto“ fotografas Viktoras Kapočius. Susijaudinęs, kaip ir kiti, klausia, kas čia dabar bus, kunige, ko dabar laukti, kas dabar atsitiks. Ir aš su jaunatvišku įkarščiu spontaniškai pasakiau: „Mes jau laimėjome“. Šitie vyrai, jauni gynėjai, neišsibėgiojo. Jie pasiliko prieš fiziškai gerokai pranašesnę brutalią jėgą. Tai rodo, kad Lietuva laimėjo, kad pergalė yra mūsų.
Vis dėlto turėjot matyti ir tokių, kurie neatlaikė įtampos ir pasitraukė?
Po to, kai tuometinio Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius, manyčiau, supratingai paskelbė galimybę per 15 minučių apsispręsti – pasitinkant lemtį prisiekti tarnauti Lietuvai ar, suabejojus, mandagiai išeiti, – savanoriai kalbėjo, kad vienas kitas gal dėl svarių žmogiškų ar šeimos priežasčių ir pasitraukė. Bet mano atmintyje juoda, jau panešiota, savanorių uniforma vilkinčių jaunų vyrų eilė, kaip stovėjo, taip ir pasiliko stovėti. Ir Sausio 13-ąją, ir savaites po jos. Tas irgi turbūt paliudija, kad lietuvių Tauta, sąmoningoji politinė Tauta turi savyje ir drąsos, ir jėgos, ir parako, kaip vaikinai sako.
Rūmuose nuolat būdravo apie 2 tūkst. žmonių. Kaip kito jų nuotaikos lemtingą naktį?
Visada, kai prieinamos žmogaus egzistencinės ribos, kai gresia didelis pavojus ar mirtis, žmonės išgyvena tam tikrą nerimą ar sutrikimą. Vieni stipriau, kiti silpniau jį ištveria; tai priklauso nuo žmogaus būdo ar prigimtinių savybių. Be abejo, AT rūmuose būta žmonių, artimesnių tikėjimui, kuriems buvo įprasta prašyti kunigo dvasinių patarnavimų, išpažinties ar kažkokio dvasinio palaikymo. Ir būta žmonių, tolimesnių tikėjimui, kuriems tie dalykai nebuvo savaime suprantami. Bet tokiomis išbandymo akimirkomis dažniausiai įvairios auklėjimo ar sovietmečio, kai buvo ugdomas priešiškumas tikėjimui, ideologinės apnašos, tikriausiai atsitraukia kažkiek ir lieka žmogaus natūrali prigimtis.
Aišku, buvo ir tokių, kurie prašė išpažinties ar pasikalbėjimų, dvasinio palaikymo. Dvasinę kunigišką tarnystę palengvino pašaipos arba priešiškumo, kurio kartais iš abejingų dvasiniam gyvenimui ar religijai žmonių pasitaiko sulaukti, nebuvimas. Visi pirmiausia jautėmės, vaizdingai sakant, apkasų ar barikadų broliai, norintys, kaip kas galime, apginti Lietuvos laisvę, taigi tapę kaip ir frontine pirmųjų linijų šeima. Tikrovė vienijo ir palengvino ten buvusių savanorių galimybę kalbėtis, atsiverti, ieškoti tarpusavio supratimo ar dvasinės paramos. Dabar, kai susitinkame daugelis ten buvusiųjų, be abejo, prisimename ir grėsmę, ir žuvusiuosius, kuriuos, deja, Lietuva tuo metu sudėjo ant apsigynimo aukuro.
Bet su ypatinga nostalgija minime dvasinę vienybę, bendrumą, pasiryžimą iki galo būti drauge, laikytis išvien, kad ir kas benutiktų. Žmogiškai suprantamas noras labai gilų gėrio ar idealizmo išgyvenimą, kurį vienas išeivijos lietuvių, a.a. kunigas Kęstutis Trimakas pavadino aukščiausiu žmogaus skrydžiu, išgyventi iš naujo, tačiau reikia suprasti, kad aukščiausi skrydžiai netrunka amžinai; galbūt žmogaus psichika net negalėtų tokios nuolatinės įtampos atlaikyti. Bet gerai, kad Dievas leido tai išgyventi ir dabar tai galim prisiminti kaip ir savo Tėvynės, savo Tautos, ir kaip savo pačių žmogiškumo vieną aukščiausių išgyvenimų – kad turėtume į ką lygiuotis ar ko ilgėtis. Kad turėtume ką papasakoti ateinančioms kartoms, kas joms galėtų šviesti kaip gyvenimo ar prasmės idealas.
Manot, būsimosioms kartoms 1991-ųjų pašvaistės netaps vakardienos liudininkų sentimentais?
Tiesa, kartais pasigirsta istorikų ar sociologų nuvainikuojantis apibūdinimas, esą kiekviena karta kuria savo mitą, ar tai būtų Sausio 13-osios savanorių, ar lietuvių Tautos vienybės, ar partizanų, ar Sąjūdžio, kaip spindinčio idealo, mitas. Kritiškesni stebėtojai sako, kad ne visi tautiečiai įsijungė į Sajūdį, ne visi stovėjo Baltijos kelyje, ne visi ėjo ginti parlamento.
Aišku, ne visi, aišku, ne visi ir taip, kaip mes, ten buvusieji, išgyveno Sausio 13-osios dramą ir galop mūsų, Lietuvos, lietuvių pergalę. Tai irgi tiesa. Bet turime pasirinkimą, kuriuos istorijos atsiminimus, kurią patirtį laikyti mums svarbia, formuojančia Tautą, o kuriuos dalykus laikyti antraeiliais ir mažiau reikšmingais. Mano pasirinkimas, kas yra vertybiškai lietuvių Tautai ir valstybei teisinga, man atrodo tiek istoriškai, tiek morališkai teisingas ir aš turiu viltį, kad jis bus perteikiamas ir ateityje.
Minint Laisvės gynėjų dieną nemažai žmonių vėl segės „neužmirštuoles“. Ar konservatorių pastangos tautinius simbolius keisti nieko nesakančiais ženklais neturėtume laikyti vienu iš tragiškos praeities nuvainikavimo aspektų?
Nenorėčiau įtarti, kad vėliau sukurtų simbolių populiarintojai samoningai siekia perkonstruoti tuos 1991 metų istorinius įvykius. Bet daug kartų viešai, nepaisant „neužmirštuolės“ populiarintojų nepritarimo ir pasipiktinimo, esu pareiškęs, kad tai yra nesusipratimas visais atžvilgiais – ir istoriniu, ir dar gyvos mūsų dalyvių atminties, ir tautinių simbolių požiūriu. Norom nenorom tais naujais simboliais faktiškai išstumiami ženklai, su kuriais lietuviai prieš 30 metų stovėjo pirmose kovos linijose, rizikavo savo gyvybe. Trispalvė, Vytis, Gedimino stulpai, Vyčio kryžius yra susiję ir su mūsų ankstesnių kovų (1918–1919 m. savanorių, partizanų) simbolika ir atimintimi, tad keisti juos kažkuo, kur nėra nei jokio lietuviško tautinio simbolio, nei istorinės atminties, sakyčiau, geriausiu atveju, neapgalvotas ir skaldantis žingsnis.
Klausydama jūsų geranoriškos kalbos, manau, kad jūs, kaip ir Sausio 13-osios naktį, linkęs atleisti politikams jų nuodėmes…
(Juokiasi.) Pagal Kristaus įsteigtosios bažnyčios nuostatus, kunigas ne dėl savo geros valios, o dėl Dievo privalo suteikti nuodėmių atleidimą jo ieškantiems žmonėms. Na, o moralinėje teologijoje yra numatyta, kad esant situacijai, kai per trumpą laiką gali žūti daug žmonių ir nėra galimybės kiekvienam atlikti individualią išpažintį, kunigas gali suteikti bendrąjį sielos nuodėmių atleidimą, vadinamą generaline absoliucija.
Tuo metu, kai sovietų kariuomenė su tankais jau žlegėjo prie Radijo ir televizijos komiteto ir prie Televizijos bokšto jau buvo žuvusių žmonių, kai atėjo žinia, kad gali triuškinti ir Aukščiausiąją Tarybą, vienas iš labai šviesių tikėjimo žmonių, patriotas, tuometinis AT deputatas Algirdas Patackas pasakė, kad galbūt reikėtų suteikti dabartinėje Kovo 11-osios salėje esantiems politikams ir aplinkui budinčioms taikių gynėjų minioms, kurios galėjo girdėti, kas viduje sakoma per garsiakalbius, bendrąjį nuodėmių atleidimą. Esu laimingas, kad galėjau tuo metu tokiu būdu pasitarnauti mūsų Tautos atstovams, gynusiems Lietuvos laisvę ir valstybę.
Kokia tad Nepriklausomybės gynėjų iškentėta laisvė šiandien?
Mąstydamas apie to meto įvykius ir laisvės sąvokos transformacijas, suprantu, kokie vis dėlto atstumai skiria laisvę, dėl kurios mūsų savanoriai ir Sąjūdžio žmonės buvo pasiryžę mirti, nuo dabartinės Laisvės partijos ir kai kurių kitų partijų skleidžiamos arba bent jau toleruojamos sampratos su lengvų narkotikų legalizavimu, vienalytėmis partnerystėmis ar lietuvių kalbos abėcėlės dekonstravimu. Be abejo, tai labai tolima laisvės supratimui, kuris mūsų kartos savanorius ir Sąjūdžio pakeltus lietuvius atvedė į mirties akistatą. Tai kelia nerimą ir skaudina, bet, žinant žmogaus prigimtį ir tam tikrą jos dvilypumą, turbūt galima tai suprasti.
Mumyse gyvena ir šviesos, ir tamsos dalis, ir žmogiškasis kilnumas, ir savanaudiškumas, rūpinimasis tik savimi, savo poreikiais, patogumais, manant, kad visa, ko žmogaus ydos trokšta, yra ir teisėta, ir gera, ir leistina… Ir istorijoje, kaip matome, kartais paima viršų kilnioji, šviesioji žmogaus prigimties pusė, o kartais išryškėja dalykai, kurie teisingai vadinami korupcija (corruptio – lot.), reiškiančia sugedimą.
Net Atgimimo metais buvo korupcinių reiškinių, tik gal jie buvo nustelbti šviesiosios bangos, tartum idealizmo žybsnis įtraukusios ir pakylėjusios minias, išryškinusios, kas mumyse geriausia, kas geriausia daugybės žmonių gyvenimuose.
O kartais užeina toks sutemų, abejingumo ar apsipratimo, sakykime, su sunkiai iškovotomis vertybėmis laikotarpis, kada įsitvirtina, anot Antano Maceinos, buržuazinis gyvenimo stilius (jis turėjo omenyje rūpinimąsi vien savimi ir savo nauda). Toks laikas įsitvirtina ne tik visos valstybės, bet ir viso žemyno mastu. Mes turime jam pasipriešinti, išsaugodami savyje idealizmo ugnelę.