Vakar kultūros ministras Simonas Kairys aiškino per televiziją kodėl Petro Cvirkos paminklas turėtų būti „nuleistas ant žemės“ ir pastatytas į jam deramą vietą. Mano nuomone, galbūt į Klangius, kur jis gimė, nebūtinai į Grūto parką, demonstratyviai pažeminant ir išjuokiant šiaip ar taip talentingą beletristą.
Vien posakis ko vertas: „Bepigu kiaulei ant svieto gyvent: nei barzdos skust, nei poterių kalbėt…“!
Iš dešimtmečių perspektyvos šiandien jau atlaidžiau vertinamos 1940–1941 ir pokario metais bolševikų paslaugūnų vykdytos veikos, išblukus iš daugelio žmonių atminties tai siaubingai represijų ir persekiojimo atmosferai, kurioje buvo paskandinta to meto Lietuva. Viešas ar slaptas „danosas“ žmonėms tada reiškė, geriausiu atveju, kalėjimą, tremtį, blogesniu – mirtį.
Ne kartą esu pasisakęs dėl to paminklo, kuris buvo pasatytas ne už literatūrinius P. Cvirkos nuopelnus, bet už politinę išdavystę (daugiau skaityti „Vidmantas Valiušaitis. Kurio Lietuvą – Adolfo Ramanausko-Vanago ar Petro Cvirkos – rinksimės kurti?“).
Todėl raginimai „atskirti literatūrą nuo politikos“ būtent ir yra neabejotinas politinių intersų protegavimas prisidengiant literatūra ar žmogaus literatūriniu talentu.
„Nuleidus“ Cvirkos paminklą nuo pjedestalo, jo kūrinių literatūrinė vertė nesumažės, tik bus patrauktas pompastiškai iškeltas politinis stabas. Atsidūręs Klangiuose ir pastatytas „ant žemės“ taptų papildomu traukos objektu aplankyti rašytojo tėviškę. Šiaip ar taip paminklas sukurtas gabaus skultoriaus ir jo kontroversijas kelianti istorija savaime jau yra susidomėjimo dalykas. Žinoma, jeigu patys Klangių gyventojai neprieštarautų garsiausio savo kraštiečio stovylą „turėti prie namų“.
Tuo metu Vilniuje nepriklausomos Lietuvos valstybės išdavystę įkūnijančio politinio stabo glorifikavimui būtų padarytas galas. Sykiu atsilaisvintų erdvė kur kas prasmingesniam simboliui.
Man asmeniškai labai patiktų, jeigu Vilniuje atsirastų paminklas Tadui Kosciuškai. Tiek daug apie jį kalbama, jis tapęs mūsų istorinės sąmonės dalimi, o paminklo ir neturim. Net Amerikoje, Čikagoje, pastatytas jam gražus paminklas (žr. nuotrauką), muziejaus ekspozicijoje pabrėžiama jo lietuviška kilmė. Tai būtų Vilniaus lietuvius, lenkus, baltarusius ir kitus laisvę mylinčius žmones konsoliduojantis simbolis. Nekalbant jau apie tai, kad pritiktų ir prie „konjunktūros“, kai dabar vis pagarbiau minima 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija. T. Kosciuškos paminkui vieta čia, mano nuomone, būtų pati ta.
Tuo metu sostinėje paminklu gerbti asmenį, kurio parašas padėtas ant politinės išdavystės akto – 1940 m. liepos 21-osios deklaracijos, nužemintai maldaujančios Stalino paimti nepriklausomą Lietuvą ir jos žmonių likimus diktatoriaus „globon“, kas reiškė šimtų tūkstančių žmonių tragedijas, – yra politinis infantilizimas.
Kai 1940 m. birželio 14 d. ultimatumu Lietuvai Sovietų Sąjunga, greta valstybės kapituliacijos, pareikalavo dar ir vidaus reikalų ministro Kazio Skučo ir saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio galvų (abu jie buvo nužudyti), jų pjudymą, vos tik įsibrovus Lietuvon raudonajai armijai, pradėjo būtent P. Cvirka.
Ar šių Lietuvos valstybės vyrų kankinystė ir tragiška žūtis nėra taip pat ir P. Cvirkos moralinės atsakomybės dalis?
GALAS PROVOKACIJAI
(XX) Vakar dienos „L[ietuvos] Ž[inių]“ ekstra laidoj P. Cvirka parašė tokį straipsnį:
Smetonos ir jo klikos prislėgta ir paniekinta lietuvių tauta nebe nuo šiandien reiškė ir reiškia dideliausių simpatijų savo galingajam kaimynui Sovietų Sąjungai. Nebe nuo šiandien lietuvių tauta tas simpatijas nori pagrįsti tikru draugiškumu tarp abiejų tautų. Realiam šių norų įgyvendinimui, Sovietų Sąjunga pirmoji per savo vyriausybę užmezgė su Lietuva glaudžius santykius, pasirašė atatinkamas sutartis ir grąžino Lietuvai jos amžinąją sostinę Vilnių.
Tačiau lietuvių vyriausybės sluoksniai, daugumoje pikčiausi Sovietų Sąjungos ir lietuvių tautos priešai, visais galimais būdais ėmė sabotuoti tarp abiejų valstybių pasirašyto pakto vykdymą. Lietuvių vyriausybėj sėdėjo žmonės, kurie viešai, be atodairos skatino provokacijoms ir diversijoms prieš Lietuvoj esantį Sovietų garnizoną, prieš tą garnizoną, kuris stovėjo SSSR ir lietuvių tautų saugumo sargyboje. Tie atsakingi lietuviškosios plutokratijos stulpai slaptai instruktavo provokatorių, šnipų ir banditų kadrus, kurie („atėjus momentui“, kaip jie tvirtino) turėjo suduoti peilio smūgį į nugarą Lietuvoje esantiems sovietų kariuomenės daliniams. Tų provokatorių, šnipų, kurstytojų šefai buvo ne tik ponai Skučai, Povilaičiai ir kiti Smetonos lizdo „didvyriai”, bet ir daugelis kitų, dar iki šiandien tebesėdinčių atsakomingose vietose.
Tai šie ponai stengėsi visomis galimomis priemonėmis slopinti ir brutaliausiu būdu užgniaužti lietuvių tautoje besireiškiančias simpatijas taikingajai Sovietų Sąjungai ir Lietuvoje esantiems Raudonosios armijos kariams. Tai tie ponai, greta provokacinių aktų, ėmėsi fabrikuoti ciniškiausius anekdotus apie Sovietų Sąjungą, jos vadus, Raudonąją armiją ir tuos visokius anekdotus leido visuomenėn, su tikslu sugriauti lietuvių tautoje pasitikėjimą Sovietų Sąjunga. Tų biaurių istorijų ir anekdotų gaminimo virtuvės buvo – kai kurių ponų ministerių ir ponių ministerienių kabinetai bei salionai.
Tačiau lietuvių tauta nebuvo akla. Ji matė ir tebemato faktus savomis akimis. Lietuvių tauta šiandien pamatė, kad jos tikrieji išnaudotojai, „vadai“ neuzurpatoriai pirma proga su pinigų ir aukso maišais pabėgo į užsienius.
Nuo šiandien lietuvių tauta nori gyventi tikroje draugystėje su galingąja Sovietų Sąjunga. Nuo šiandien turi būti padarytas galas lietuviškosios buržuazijos užmačioms ir provokacijoms prieš Sovietų Sąjungą.
„XX amžius“, 1940 m. birželio 18 d.