Karas Ukrainoje kaip niekados anksčiau parodė, kuo skiriasi agresorius nuo užpultosios šalies, kuri gina savo nepriklausomybę, laisvo tautos vystymosi ir žmogiškai oraus egzistavimo sąlygas.
Savo ruožtu, kaip atrodo bent man, kultūrinių karų samprata taip pat yra ne iš piršto laužta, o tokiame kare labai aiškiai išryškėja agresoriaus ir užpultosios pusės pozicijos.
Be jokios abejonės, šiandienos pasaulyje vis labiau įsismarkaujančio kultūrinio karo agresorius yra vadinamasis leftizmas (labai apytikris terminas), o aukos vaidmuo bandomas įpiršti daugumai iš mūsų, net gerai nežinančių, kas dabar staiga atsitiko, kodėl mes esame spraudžiami į kampą, apribojami, stumiami į gyvenimo paraštes. Dabar vėl prasmingas tampa kažkada Alfonso Svarinsko retoriškai užduotas klausimas agresoriaus tyrų pusei, neturinčiai sugebėjimo atsiliepti: kam mes trukdėme, dirbdami žemę, augindami savo vaikus, žaisdami krepšinį, kodėl kažkas panoro išstumti mus iš mūsų prigimtinės vietos?..
Niekados nesu pavadinęs iškrypėliais homoseksualių asmenų jau vien dėl tos priežasties, kad ne mano reikalas yra tai, ką žmonės veikia už uždarų miegamojo durų laisvu suaugusiųjų sutarimu. Kitas dalykas, žinoma, yra tai, kai tokias miegamojo paslaptis žmones kartais pernelyg įkyriai viešina miestų aikštėse (tai dar pusė velnio) arba jau karnavalų pavidale atsiduoda ekshibicionistinio šėlsmo miestų gatvėse potraukiams, neretai nuvedantiems į orgazminį šėtono pagarbinimą.
Tačiau net ne čia yra pakasta šuo. Ogi nepavargsiu kartodamas diena iš dienos, kad LGBT bendruomenė mūsų padangėje yra tik struktūriškai organizuota patrankų mėsa vadinamojo leftizmo, kartais pasivadinančio pažangizmu ar dar kitaip, pradėtame tautų ir žmonių užpuolime, siekiant dekonstruoti žmogaus esmę ir sunaikinti tautas, tokiu būdu šturmuojant paskutinius humanistinės ideologijos gynybos bastionus.
Taigi, jeigu norite, štai čia dabar galime apturėti galimybę pirmą kartą struktūriškai apibrėžti vadinamąjį pažangizmą (leftizmą) labiausiai patogiu negatyviu pavidalu: tai yra išplėtota teorija ir technologinė praktika, siekianti išnaikinti humanizmo kaip nelygstančios žmogaus vertės ir orumo ideologijos paskutines liekanas.
Romualdas Ozolas kaip visados buvo toliaregis pranašas, dar tuo metu, kai tik stiebėsi pirmieji tokio naujojo totalitarizmo želmenėliai, nacionalizmą pavadinęs šiuolaikiniu humanizmu.
Kaip LGBT bendruomenės lėlių teatras, vadeliojamas naujojo totalitarizmo, pasivadinusio pažangizmu, yra nukreipiamas prieš laisvę, demokratiją ir ypač humanizmo ideologiją?
Dabar tik aklas tikriausiai dar gali nepastebėti, kad vadinamojo leftizmo vadinamoji kova už seksualinių mažumų teises galutinai sukarikatūrino anksčiau Vakarų kultūros savitumo savotiška emblema buvusį žmogaus teisių konceptą. Kaip išaiškėjo, pažangizmo prikelta sukarikatūrinimo taktika yra ne mažiau puikiai nei liepsnosvaidžiai veikianti naikinimo taktika. Dabar, po tokio žmogaus teisių koncepto išniekinimo, jau tarsi ir lengviau jiems yra blokuoti žodžio laisvę, atstatyti cenzūrą arba jau tiesiogiai imtis raginimų, kad neva atėjo laikas policinėmis karinėmis priemonėmis susidoroti su oponentais, šios žemės autochtonais.
Tačiau ir tai yra tik žiedeliai, kai šaknelės išties slypi kiek giliau.
Savo nelengvos jaunystės metais didžiausią dėmesį skyriau tyrinėjimams, leidžiantiems įsitikinti, kad tik krikščionybės išpurentoje dirvoje galėjo pradygti ir subujoti demokratijos kultūra, dar paprasčiau tariant, pripažinti, kad tai, ką vadiname vakarų civilizacija ir kultūra atsirado krikščionybės išplitimo areale su pamėgdžiojimo teise kitiems perimti tokią demokratinę praktiką ir Rusijos išimtimi, kuri tik patvirtina taisyklę (patikėkite mano garbės žodžiu, kad taip ir yra, neapsunkinant čia skaitytojo tokio tyrimo rezultatų platesniu paviešinimu). Savo ruožtu iškrypėliška pažangizmo kova prieš krikščionybę, be visa ko kito, reiškia ir tai, kad jeigu jiems pavyktų išrauti šaknis, drauge nuvystų ir demokratijos žiedeliai.
Kaip kitaip, jeigu ne iškrypėlišku reikėtų pavadinti Navickienės ministerijos pasirinkimą atsisakyti darbuotojų vakaronės, pasitinkant Šv. Kalėdas, tuo pretekstu, kad nebūtų įžeisti kitos konfesinės priklausomybės žmogaus jausmai?
Toks sprendimas yra ypač nešvankus, galimai inspiruotas piktos užmačios padauginti antisemitizmo užkratą, jeigu čia turima galvoje tai, kad vienas ar du ministerijos klerkai yra žydų tautybės tarnautojai ir panašiu metu švenčia Chanuką.
Tačiau tokio nešvankaus žydo, kuris Šv. Kalėdoms jaučia tik neapykantą Lietuvoje nepavyktų sutikti net pasišviečiant su prožektoriumi, taigi nelieka nieko kaip pripažinti, kad vadinamieji pažangiečiai net ir žydus siekia paversti patrankų mėsa savo pradėtų karų, nukreiptų prieš humanizmo paradigmą, plėtotėje.
Kartais įžvalgūs tyrinėtojai, matydami kylančią nujojo totalitarizmo bangą su pažangizmo vėliavomis priešakyje, yra linkę pavadinti tokį reiškinį neostalinizmu, nes yra įprasta sunkiai nusakomų dalykų nusakymą palengvinti prisimenant senus pavyzdžius, t. y. pagal analogiją.
Tačiau aš pats būčiau linkęs, naudojantis analogija kaip atsparos tašku, visą šitą užsiveisusią nešvarą pavadinti Hitlerio totalizacija, turint galvoje vadinamųjų pažangiečių išskirtinį dėmesį eugenikai, t. y. užmačioms perkonstruoti žmogų, siekiant jo biologinių savybių pagerinimo pagal naująjį seksualinės higienos įsivaizdavimą.
Galiausiai, kas galėtų paneigti tai, kad įvykiams plėtojantys pagal iškrypėlišką vadinamojo pažangizmo planą, visuotiniame panoptikume seksualinių santykių užmezgimui reikės ne tik raštiško kitos pusės sutikimo, bet ir valdžios leidimo, kuris bus išduodamas tik lojaliausiems piliečiams kaip prizas ir labiausiai geidžiamas apdovanojimas.