Patriotiškas ir sunerimęs dėl šalies ateities Lietuvos pilietis turi vis daugiau pagrindo klausti savęs: kaip elgtųsi pavyzdingi konservatoriai, jeigu Rusija užpultų Lietuvą, Daukanto a. stovėtų Putino tankai, bet V. Landsbergis ar A. Kubilius pasakytų, kad tai ne įsibrovėliai ir okupantai, bet išvaduotojai, ir paragintų juos pasveikinti su gėlėmis?
Ar visi konservatoriai paklausytų tokio raginimo ir pultų glebėsčiuotis su jais?
Klausimas rimtesnis nei atrodo, nes tai nėra neįmanoma.
Iki Molotovo- Ribentropo pakto sovietiniai žmonės nuoširdžiai nekentė vokiškojo fašizmo ir fiurerio. Bet kai jį pasirašius kitą dieną SSRS tautų tėvas pranešė, kad tie pikčiausi priešai yra draugai, tie vakarykščiai jų nekentėjai ir smerkėjai tuo patikėjo. Taigi viskas yra įmanoma, kai tikėjimas politinių lyderių neklystamumu įgauna, protui nepavaldaus, fanatizmo bruožus.
Raseinių skyriaus atsiribojimas nuo partijos vadovybės suteikia šiek tiek pagrindo viltis, kad ne visi konservatoriai bėgtų su gėlėmis.
Ko gero, partijoje dar esame mėginančių mąstyti savo galva narių.
Raseiniškių žingsnis neturėtų labai stebinti. Bedugnė praraja tarp partijos formaliai deklaruojamų konservatyvių nuostatų ir jos vadovybės vykdomos neomarksistinės (leftistinės) politikos turėtų kelti gėdos jausmą ir nepakeliamą įtampą kiekvienam nors kiek padoresniam ir blaiviau mąstančiam partijos nariui.
Be abejo, skubėti su išvadomis ir juo labiau girti būtų anksti. Šio žingsnio motyvai, kaip ir vėlesni žingsniai, nėra aiškūs.
Bet tokios pastangos apskritai yra savalaikės. Anksčiau ar vėliau bus pripažinta, kad TS-LKD yra nuosekliausiai ir uoliausiai Lietuvą naikinanti partija.
Todėl gali iškilti ne tik moralinės, bet ir politinės ar net teisinės jos atsakomybės klausimas. Būtent dėl to TS-LKD nariams pats laikas padaryti tai, ką kadaise darė kolaborantinės LKP nariai.
Apsispręsti ir pasirinkti: už Lietuvą ar prieš Lietuvą?
Tol kol, visiškai netikėtai nebus neperžengta nematoma riba, kai atsiribojimas nuo TS-LKD jau nebus užskaitomas.