Jau praeitą kartą užsiminiau, kad stumiama iš viešojo gyvenimo lietuvybė nepradingsta į niekur, bet neretai nusėda katakombų erdvėje.
Toks lietuvybės išstūmimas nieko gero mums nežada, nors galbūt gali paguosti ta proga prisimintas faktas, kad modernioji Lietuvos valstybė atsirado beveik iš niekur, kai išimtinai buityje vartota lietuvių kalba palaipsniui tapo politinės refleksijos, publicistikos, meninės vaizduotės įžosminimo, mokslo ir filosofijos kalba. Tai verta prisiminti dar ir dėl to, kad pabandytume suprasti, jog mokslinių konferencijų Lietuvos universitetuose organizavimas anglų kalba yra bendrojo nuosmūkio, nepagarbos savo valstybei, užgimusiai iš lietuvių kalbos, kultūrinės įvairovės niveliacijos ir dvasios erozijos ženklas. Lietuvių kalbos pakeitimas viešajame gyvenime anglų kalba rodo tikrai ne aukštąjį, bet žemąjį lygį, įsismarkavusios degradacijos aukščiausiąją padalą.
O gal nėra viskas taip blogai, kaip atrodo? Gal čia taip pat galime rasti pritaikymą posakiui, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą?
Kaip čia pasakius… Kartais keliama hipotezė, kad totalitarinėse visuomenėse neretai užgimdavo didingi meno kūriniai dėl tos priežasties, jog žmonės nuo tikrovės čia siekė pabėgti į sąlyginai autonominės kultūrinės terpės oazę, menas buvo vos ne vienintelis būdas prasiveržti į prasmę, tačiau net jeigu tai būtų tiesa didesniu ar mažesniu laipsniu, niekas neišdrįstu mums pasiūlyti atkurti totalitaristinę visuomenę vien tuo pretekstu, jog, hipotetiškai žiūrint, totalitarizmas gali tapti papildomu impulsu meno raidai, kai, siekiant apeiti sustatytas kliūtis, kartais yra randami nauji keliai.
Taip pat ir čia būtų kvaila įrodinėti, kad pastaruoju metu dirbtinai forsuojamas lietuvio tautinės savimonės blokavimas galėtų būti pateisinimas kokiomis nors priežastimis. Tačiau tai, kad išstumta į katakombas lietuvybė ypač radikaliai atsiskyrė nuo visas viešojo gyvenimo sritis persmelkusios konjunktūros, yra pozityvus ženklas mūsų nuosmūkio epochoje.
Tokiame lietuvybės išstūmimo iš viešojo gyvenimo į katakombas ir tos pačios lietuvybės nutolime per šviesmečius nuo konjunktūros procese prasideda nuostabi virsmo misterija, kurią būtų galima prilyginti nebent tik paprastosios anglies tapsmui deimantu.
Žinia, deimantas yra grynas anglies kristalas, pasižymintis ypatingu kietumu, grynumu, skaidrumu ir daugiabriauniškumu. Tokia pat tvirta kaip daugiabriaunis deimantas ir spindulinga yra taip pat ir katakombų lietuvybė. Todėl nematau jokio kito pagrindo atgimimui nei katakombų lietuvybė, kuri explicite yra nacionalizmas, jeigu norite, Romualdo Ozolo žodžiais tariant, nacionalizmas kaip šiuolaikinis humanizmas.
Jau turėjau progą pastebėti. kad Lietuvos kultūrinio savitumo šiandieninį momentą žymi tai, kad mūsų padangėje pasaulio, Europos ir Lietuvos didžiąją kultūrą pakeitė didžioji konjunktūra. Kartais iš tiesų nelieka jokio kito būdo pasislėpti nuo konjunktūros kaip katakombos. Iš kitos pusės žiūrint, katakombos išlieka kaip vienintelis būdas išsaugoti dvasios branduolį.
Konjunktūros užkratas, pasivadinęs pažangizmu ar panašiai, pagimdė naujo tipo nuosmūkio žmogų, jau iš tolo atpažįstamą kaip intelektinį, moralinį ir fiziologinį išsigimėlį. Kartais jie/ jos tą savo apsigimimą bando nuslėpti apsivyniodami kaklus laisvai plazdančiais pederastiškais šalikais a la unitas, dėvėdamos taškuotas sukneles arba bandydamos užmaskuoti savo prakaulų kvailumą ir sustabarėjusį nešvankumą pozuojant TV kameroms su švelniakailiu Jorkšyro terjeru, tačiau išdidėjusios žmogaus figūroje kiaurymės niekaip nesigauna užkimšti jokiais artefaktais.
Lietuva yra tikriausiai vienintelė šalis, kur savo tautos ir šalies istorijos niekinimas yra tapęs forsuotai paklausia preke, čia tokios prostitucijos verslas klesti, vis dar didindamas apsukas, vienas kitam per galvas lipa tirštai susibūręs konjunktūros pirmeivių būrys, pasiruošusiųjų už menkiausią tarptautinės karjeros galimybę arba tokios pat konjunktūros brigadininkų palankumą parduoti net savo motiną. Tačiau kol kas palikime dar neatsakytu klausimą – kas užkelia tokio prostitucinio verslo kainą būtent Lietuvoje?
Negaliu be išlygų sutikti su tarsi ir teisingu iš pirmo žvilgsnio aiškinimu, kad nutautėjimą skatina jau priklausomybės Europos sąjungai (ES) faktorius, taigi mums didžiausią nesmagumą keliantys procesai Lietuvoje neva turi daugiau ar mažiau objektyvų pagrindą.
Žinoma, ES struktūrose pasitaiko vienas už kitą kvailesnių ideologinių klyksnių, tačiau vis dažniau turiu progų įsitikinti, kad tuščios ideologemos galiausiai čia nieko nelemia, o ES šalių elitai kaip savo akies vyzdį pradeda saugoti tautinį identitetą, išskyrus Lietuvą, kur valdančioji koalicija jau suspėjo įgarsinti klaikiai genialią (?) mintį, jog tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis.
Prisiminkime bent tai, kad Prancūzijos intelektualai paprastai prancūzų kultūros puoselėjimą ir ypač prancūzų kalbos saugojimą bei populiarinimą su nenuslūgstančių įkarščiu laiko savo gyvenimo svarbiausiu uždaviniu.
Neturiu galutinio atsakymo – kodėl Lietuvos politikos olimpui kol kas niekaip nepavyksta rasti labiau subalansuoto ir išmintingo pasirinkimo, su nesveiku entuziazmu dažniausiai pamėgdžiojant kvailiausius pavyzdžius? Galbūt taip yra dėlto, kad mūsų mentalitetas vis dar lieka įkalintas baudžiauninko kompleksų nelaisvėje, neleidžiančioje judėti į priekį…