Minėdami 99-ąsias monsinjoro Alfonso Svarinsko gimimo metines, dalinamės su skaitytojais profesoriaus Vytauto Radžvilo tekstu monsinjoro atminimui.
,,Jūs – žemės druska. Jūs – pasaulio šviesa“ (Mt 5, 13-16) – sunku rasti taiklesnius ir įtaigesnius žodžius nei šie Evangelijos žodžiai mėginant nusakyti, kas iš tiesų buvo ir visada liks monsinjoras Alfonsas Svarinskas lietuvių tautai. Neįmanoma suskaičiuoti didvyrių, per šimtmečius gynusių Lietuvos laisvę ir sudėjusių ant jos aukuro didžiules aukas, tarp jų ir pačią didžiausią – savosios gyvybės auką.
Vertinant Monsinjoro vaidmenį visoje ilgoje laisvės kovų istorijoje iš karto galima pasakyti, kad šioje didvyrių galerijoje jam neabejotinai priklauso viena iš garbingiausių vietų. Pokariu – bebaimis Lietuvos partizanas, kantriai ištvėręs lagerių ir kalėjimų kančias. Gūdžiausią okupacijos naktį – drąsus ir nepalaužiamas tikėjimo ir dvasinės asmens laisvės gynėjas, nepasidavęs jokiems pavergėjų persekiojimams bei vilionėms ir atkakliai nešęs savųjų kančių kryžių vis naujose įkalinimo ir tremties vietose. Ir tai daręs tada, kai didelė tautos dalis jau buvo patikėjusi, kad tolesnė kova beviltiška, o tokia auka – tuščia ir beprasmė. Principingas ir įžvalgus Tiesos žodžio skleidėjas vėl atkurtoje valstybėje, nepabūgęs aiškiai ir tvirtai pasakyti, kad toji vakarykščių išdavikų ir kolaborantų valdoma valstybė dar nėra ta išsvajotoji tikrai nepriklausoma ir laisva Lietuva, kuriai buvo paaukotas visas šio didžio Žmogaus gyvenimas.
Jis išliko savimi ir pačiame gyvenimo saulėlydyje, kai turbūt vienintelis iš iškiliųjų pokario rezistentų vėl stojo ginti Tautos ir Valstybės nepabūgdamas užsitraukti net ankstesniųjų bendražygių ir nuoširdžių, bet politiškai šiek tiek naivių ir todėl pernelyg patiklių Lietuvos patriotų nemalonės. Būtent Jis sugebėjo įžvalgiai suvokti ir atvirai pasakyti karčią tiesą, kurios vis dar nesiryžta pripažinti arba jos pasakyti dauguma nuoširdžių savo šalies mylėtojų: vakarykščių vedlių į ,,šviesų komunizmo rytojų“ pastangomis jau priešinga kryptimi aklai vedama, tai yra į ,,Vakarus“ ir į Europos Sąjungą beatodairiškai ,,integruojama“ Lietuva praėjus vos ketvirčiui amžiaus po ,,išsilaisvinimo“ vėl susiduria su egzistenciniu iššūkiu. Jos valdantiesiems baigiant atsisakyti paskutiniųjų šalies suverenitetą įkūnijančių ir liudijančių atraminių stulpų – šimtmečius gintos žemės ir savų pinigų – didžiulėmis pastangomis ir aukomis atkurta Lietuvos valstybė faktiškai yra vėl sunaikinta. O antikrikščioniška ir antilietuviška dvasia ugdoma, todėl toliau demoralizuojama ir krinkanti Tauta sparčiai nyksta ,,savanoriškai“ išsivaikščiodama po platųjį pasaulį.
Turbūt negreitai bus aiškiai ir visuotinai suprasta bei įvertinta, koks prasmingas ir svarbus šis paskutinis Monsinjoro žygdarbis ginant Lietuvą visos Tautos ir jos sukurtos valstybės ateičiai. Tvirtai, iki paskutinės akimirkos stovėdamas Tėvynės sargyboje ir savo patriotizmo bei sąžinės balso vedinas jis nedvejodamas ryžosi sunkiausiam dalykui – eiti prieš srovę ir pasisakyti prieš paskutiniųjų Lietuvos valstybingumo likučių naikinimą, kuriam nesusimąstydami pritaria daugelis tą valstybingumą gynusių ir troškusių jį atkurti žmonių, pasidavusiam savotiškam ,,grįžimo į Vakarus“ kultui. Itin palankią moralinę ir psichologinę dirvą klestėti šiam kultui sukūrė ir palaiko pats tragiškas sovietinės okupacijos laikotarpis ir didžiules netektis bei kančias jo metu patyrusių žmonių skausmingi atsiminimai. Paties kulto esmė – nejučia ir nepastebimai įsitvirtinęs nekritiškas požiūris į Vakarus ir vykstantį visapusiškos ,,integracijos“ į jų geopolitinę ir kultūrinę erdvę procesą. Visokeriopai garbstomi Vakarai suvokiami kaip absoliutus gėris, o ,,integracija“ į juos bet kuriomis sąlygomis ir bet kuria kaina pradėti be išlygų laikyti ne tik pagrindiniu atkurtosios valstybės strateginiu tikslu, bet ir visos Lietuvos istorijos galutiniu atbaigimu – daug amžių vykusių laisvės kovų bei per jas sudėtų aukų įprasminimu ir apvainikavimu.
Šitoks idealizuotas, tad smarkiai iškreiptas ir toli atitrūkęs nuo tikrovės Vakarų vaizdinys iš esmės yra naujas Lietuvos ėjimo į ,,šviesią ateitį“ mitas, pakeitęs ankstesnįjį okupantų skleistą ideologinį ,,naujam gyvenimui prisikėlusios tarybų Lietuvos“ mitą. Iš esmės tai yra tas pats mitas, tik su, vaizdžiai kalbant, sukeistais ženklais. Vienintelis abiejų mitų skirtumas tas, kad sovietų okupuotai Lietuvai ,,šviesos“ šaltinis privalėjo būti Rytai, o formaliai atkurtos Respublikos piliečiai įtikinėjami, kad toji šviesa sklinda tik iš Vakarų. Abu iš pirmo žvilgsnio visiškai priešingus ir tarsi nesutaikomus pasakojimus jungia vienas bruožas – jie grindžiami prielaida, kad Lietuva niekaip negali būti šviesos šaltinis pati sau, jog jos gyvybę palaikanti šviesa būtinai turi būti atnešta arba nešama iš svetur. Kitaip sakant, praeities nostalgija gyvenantys ,,Rytų saulės“ mylėtojai ir ,,šviesia euroatlantine ateitimi“ nepajudinamai tikintys ,,ėjimo į Vakarus“ entuziastai panašūs tuo, kad vieni ir kiti nepajėgia įsivaizduoti dviejų Lietuvos politinę ir istorinę būtį grindžiančių atraminių stulpų – tikrai laisvos ir savarankiškos Tautos ir tikrai suverenios ir nepriklausomos Valstybės.
Apskritai troškimą ,,grįžti į Vakarus“ ir besąlygišką kliovimąsi jais galima iš dalies suprasti ir net šiek tiek pateisinti. Mat tokių nuostatų šaltinis – visiškai pagrįstas ir tyliai ir atvirai reiškiamas nerimas ar net baimė, kad neturinti saugumo garantijų Lietuva kada nors taps lengvu to paties Rytų okupanto grobiu ir vėl sugrįš jau du kartus – XIX a. ir XX a. viduryje – kentėta vergija su visomis jos negandomis ir baisybėmis.
Tačiau Monsinjoras savo aiškia ir tvirta nuostata dėl Lietuvos valstybingumo išsaugojimo dar kartą davė dvasinės stiprybės ir toliaregiškumo pavyzdį. Jis asmeniškai paliudijo, kad net sunkiausius išmėginimus ir kančias patyręs žmogus vis dėlto neturi teisės pasiduoti skausmingiems prisiminimams ir prarasti šaltą protą bei gebėjimą blaiviai ir kritiškai mąstyti. Puikiai suprasdamas, kad šimtmečius virš Lietuvos dunksantis grėsmės iš Rytų šešėlis atsitraukė visai netoli ir tik laikinai, jis vis dėlto sugebėjo žvelgti į Tautos ir Valstybės padėtį ne siauru ir vienpusišku, pirmiausia skaudžių atsiminimų įkvėptu ir kreipiamu žvilgsniu, bet iš kur kas platesnės, į tolimesnę ateitį orientuotos perspektyvos. Todėl aiškiai suvokė ir drąsiai pasakė daugeliui jo bendražygių ir bendraminčių kol kas pernelyg nemalonią ir todėl jų noriai nutylimą tiesą: Vakarų geopolitinė erdvė ir ją įkūnijančios struktūros – Europos Sąjunga ir NATO – vis dėlto nėra tas saugus prieglobstis ir uostas, į kurį sėkmingai įplaukusi Lietuva galėtų jaustis tvirtai ir ilgam apsisaugojusi nuo vis sunkiau perprantamo ir beveik nebenuspėjamo šiuolaikinio pasaulio audrų.
Negana to, Monsinjoras nuostabiai giliai suprato, kad šis uostas, jeigu į jį bus skubama aklai ir nemąstant, o į jį įplaukta su vergiška sąmone, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms gali tapti tikru Tautos ir Valstybės kapu. Nors Jis suprato ir labai vertino narystę NATO kaip iš dalies Lietuvos karinį saugumą laiduojantį veiksnį, kitaip negu daugelis šia naryste besidžiaugiančių, bet kartu pernelyg daug vilčių į ją sudėjusių patriotų aiškiai suvokė, kad esama pavojų, nuo kurių Tautos negali apsaugoti net stipriausias karinis skydas. Jam buvo savaime ir visiškai akivaizdu tai, ko vis dar nesugeba arba nenori suprasti daugybė specialų pasirengimą turinčių ekonomikos ir politikos sričių žinovų – žudynės ir tremtys ne visada būna vienintelis ir veiksmingiausias būdas sunaikinti ištisas tautas. Atrodytų, visiškai laisva, formaliai lyg ir nepriklausomoje savo valstybėje gyvenanti Tauta lygiai taip pat ir net greičiau gali išnykti ,,savanoriškai“ išsitremdama. Prastas valstybės valdymas, šiurkštus išnaudojimas, nepakenčiamos gyvenimo sąlygos, nuolatos išgyvenamas pažeminimas dėl akį rėžiančios turtinės nelygybės ir socialinės atskirties, valdininkų ir kitų ,,galingųjų“ ir ,,įtakingųjų“ patyčios iš ant žemesnio visuomenės hierarchijos laiptelio esančio žmogaus – šie ir kiti panašūs veiksniai skatina Lietuvos vaikus ,,laisvai“, tai yra patiems ir ,,savo noru“, išsivaikščioti ir išsibarstyti po visus pasaulio kampelius. Ir ten anksčiau ar vėliau ištirpti be pėdsako, kaip tai nutiko ne vienai lietuvių emigrantų bangai.
Štai kodėl be galo mylėdamas Tėvynę ir nuoširdžiai sielodamasis dėl jos likimo Monsinjoras neleido sau tylėti apie tai, apie ką nedrįsta prasitarti daug save tikrais šalies patriotais laikančių žmonių: vėl atkūrusi nepriklausomybę ir patekusi į saugumą ir klestėjimą tarsi žadėjusias Vakarų pasaulio struktūras Lietuva – tai didžiausias paradoksas ir kartu tragedija – yra toliau naikinama kaip Tauta ir Valstybė. Pati tauta nyksta sparčiau negu bet kada nors anksčiau jos istorijoje, išskyrus nebent nuo žmonių valios nepriklausiusių didžiausių maro protrūkių laikotarpius.
Nepaprasta drąsa ir didžiulis įžvalgumas – būtent šių dviejų savybių derinys ir dermė laiduoja Monsinjorui ypatingą vietą Lietuvos didvyrių galerijoje. Toji vieta iš tiesų ypatinga, nes reikia pabrėžti vieną svarbų dalyką – šių abiejų savybių derinys yra gana retas ar bent jau tikrai nėra toks dažnas, kaip kartais manoma. Herojiška Lietuvos laisvės kovų istorija tik patvirtina seniai žinomą tiesą, kad drąsiai pakylančių ginti savo šalies žemę narsuolių visose visuomenėse ir visais laikais būta gerokai mažiau, negu išmintingų ir toliaregiškų bei politiškai įžvalgių žmonių. Čia ir kyla svarbiausias ir kartu sunkiausias klausimas: kodėl to reto savybių derinio įsikūnijimu buvo lemta tapti būtent monsinjorui Alfonsui Svarinskui?
Suprantama, kad tokios žmogaus gyvenimo ir likimo mįslės galutinai niekada neįmenamos – bent jau kol dar būname šioje Žemėje, nes tai padaryti reikštų perprasti pačios Apvaizdos planus. Ir vis dėlto kelti tokius iš pirmo žvilgsnio beviltiškai neatsakomus klausimus kartais būna prasminga. Mat nusišypsojus sėkmei, įmanoma užčiuopti paieškų siūlą, vedantį link dvasinių šaltinių, iš kurių stiprybės ir išminties semiasi didieji žmonės. Rašant apie Monsinjorą tokios sėkmės šypsnio iš tiesų galima sulaukti, nes raktą, padedantį nors šiek kiek praskleisti Jo nepaprasto gyvenimo mįslę įdavė Jis pats. Viename iš paskutiniųjų Monsinjoro interviu Jis pakartojo didįjį viso Jo sąmoningo gyvenimo ir pašaukimo credo – besąlygiškai tarnauti Dievui ir Tėvynei.
Neįmanoma atsispirti akimirksniu kylančiai minčiai, o tiksliau – nepajudinamam tikrumui, kuris atsiranda vos perskaičiuos Monsinjoro pasakytus žodžius: tai ne tik paprastas credo, kuriuo tvirtai ir nuosekliai vadovautasi per visą nuolankaus Dievo tarno ir nepalaužiamo savosios Tėvynės patrioto ir gynėjo gyvenimą. Šie taip paprastai ir natūraliai ištarti žodžiai neabejotinai yra kažkas daugiau – jie yra iki paskutinės akimirkos šiais idealais besivadovavusio unikalaus Žmogaus gyvenimo Alfa ir Omega, tikroji Jo buvimo šiame pasaulyje formulė.
Dievas ir Tėvynė – tokia paprasta ir aiški, bet kartu tokia mįslinga ir sunkiai įgyvendinama dviejų idealų jungtis. Mat juos sujungti yra gerokai lengviau negu atskirti. Kad yra būtent šitaip, patvirtina ir Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai, net dar palyginti trumpa jau atkurtos valstybės gyvavimo istorija. Ne tik gyvi liudininkai, bet ir išlikę pogrindžio spaudos tekstai aiškiai rodo buvus tam tikrą įtampą ir trintį tarp dviejų lietuviškojo pasipriešinimo srovių. Jas sąlygiškai galima pavadinti ,,katalikiška“ ir ,,tautiška“, nes, kovodami su okupaciniu režimu ir viešindami bei smerkdami jo nusikaltimus, pirmosios atstovai labiau pabrėždavo okupacinės valdžios vykdomą religijos persekiojimą ir tikinčiųjų teisių varžymą, antrosios atstovai pirmiausia atkreipdavo dėmesį į patį Lietuvos okupacijos faktą ir lietuvių patiriamą tautinę ir politinę priespaudą. Be abejo, ši takoskyra buvo labai sąlygiška ir siaurutė, dažnai išsitrindavo ir tapdavo nepastebima – ir vis dėlto ji egzistavo ir buvo įžvelgiama. O minėta dviejų srovių trintis – jos niekaip negalima pavadinti griežta priešprieša ar juo labiau rimtu konfliktu, nes okupacijos ir pogrindžio sąlygomis tai būtų buvusi savižudybė – reikšdavosi tuo, ką galima vadinti santūriais abipusiais priekaištais ir švelnia kritika.
,,Tautininkai“ kartais nusiskųsdavo dėl to, kad ,,krikščionys“, sutelkę dėmesį į Bažnyčios padėties ir tikinčiųjų teisių bei sąžinės laisvės klausimus, šiek tiek nustumia į paraštes tautinės ir politinės sąmonės slopinimą ir nepakankamai domisi valstybingumo atkūrimo reikalu. Tuo tarpu ,,krikščionys“ matė esant pagrindo priekaištauti ,,tautininkams“, kad, domėdamiesi pirmiausia politiniais klausimais, šie aiškiai nesuvokia ir deramai neįvertina, kokią milžinišką dvasinę ir moralinę žalą pavergtai Tautai iš tiesų daro sistemiškai ir metodiškai vykdomas religijos persekiojimas ir naikinimas.
Atėjo metas prisiminti ir giliai apmąstyti gūdžiais okupacijos metais atrodžiusią menkutę ir lengvai pamirštą takoskyrą. Mat, žvelgiant iš laiko nuotolio, vis labiau aiškėja, kad būtent ji dideliu mastu nulėmė Sajūdžio pastangomis atkurtos Lietuvos valstybės likimą – jos raidos kryptį, dabartinę būklę ir ateities perspektyvas. Žodis ,,likimas“ čia yra raktinis. Kaip minėta, monsinjoras Alfonsas Svarinskas yra ne šiaip iškilus rezistentas, bet iš tiesų beveik unikali pasipriešinimo figūra, nes gynė Lietuvą iki paskutinės gyvenimo akimirkos – ir tada, kai absoliuti dauguma jo kovos bendražygių šito nebedarė. Ne iš blogos valios, ne todėl, kad tapo abejingi krašto likimui, o tiesiog todėl, kad nebematė reikalo ir prasmės tai daryti. O taip nutiko todėl, kad, kitaip negu Monsinjoras, jie patikėjo, kad Lietuva iš tiesų yra nepriklausoma ir laisva šalis. Formalius valstybingumo atributus – išorinį fasadą – palaikė tikra valstybe ir juo nuoširdžiai džiaugiasi. O Alfonso Svarinsko žodžiai ir veiksmai jau ,,nepriklausomoje“ Lietuvoje rodo, kad Jo skvarbus žvilgsnis regėjo ką kita. Džiaugdamasis, kad pagaliau iš Lietuvos išsinešdino svetimi okupantai, Jis savo neklystančia nuojauta gyvai pajuto, o netrukus ir aiškiai suprato, kas nutiko su Lietuva nuslūgus Sąjūdžio bangai. Jo pirmapradį džiaugsmą vėliau nuolatos lydėjo ir temdė skausmingai išgyvenamas nusivylimas ir kartėlis, kad formaliai atkurtos ir oficialiai tarptautinėje arenoje pripažintos Lietuvos valstybės paprasčiausiai nėra, nes niekas net neketino ir juo labiau nepradėjo jos iš tikrųjų kurti.
Atskirti tikrą – visavertę ir gyvybingą – valstybę nuo fasadinio – išorinio ir tuščio – valstybingumo lukšto nėra lengva. Kad būtų galima tai padaryti, reikia išties būti labai įžvalgiam. Monsinjoras buvo dosniai apdovanotas tokia įžvalga todėl, kad sugebėjo kaip reta tobulai susieti savo likimą – asmeninį gyvenimą ir pašaukimą – su visos Lietuvos likimu tvirčiausiu ryšiu. Tačiau šitoks – egzistencinis ir todėl nei akimirkai nenutrūkstantis ryšys – taip pat yra nepaprastai retas. Tokia ryšio gelmė pasiekiama tik išskirtiniams žmonėms, gebantiems asmeniškai įkūnyti ir liudyti dviejų idealų – meilės Dievui ir meilės Tėvynei – vientisą ir besąlygišką jungtį. Monsinjoras buvo tobulas tokios jungties įsikūnijimas. Kaip tik ši jungtis ir buvo Jam būdingo puikaus dviejų savybių – drąsos ir įžvalgumo – derinio gyvasis šaltinis.
Kaip tik todėl, kad Monsinjoras sugebėjo pakilti virš daugelio pasipriešinimo dalyvių akiratį siaurinusios ,,krikščioniškumo“ ir ,,tautiškumo“ takoskyros, Jis buvo unikaliai vientisas kaip asmuo ir kovotojas – tikrasis dvasinis ir moralinis rezistencijos vadas, įkūnijęs visapusiškai pavergtos ir tiek religinės, tiek politinės laisvės troškusios Tautos siekius ir idealus. Neatsitiktinai būtent Jis įžvelgė ir suprato tai, ko vis dėlto ir šiandien nemato ir nesuvokia daugelis kitų – pabrėžkime, tikrai patriotiškų ir Lietuvą neabejotinai mylinčių žmonių, – kurių sielose ši jungtis nėra tokia gili ir stipri. Gyventi savo nepriklausomoje valstybėje yra kiekvieno tikro pavergtos šalies patrioto svajonė ir didysis politinis tikslas. Tačiau visą savo gyvenimą ir jėgas paskyręs kovai už Tikėjimo ir Bažnyčios laisvę bei nepriklausomos valstybės atkūrimą Monsinjoras niekada besąlygiškai nepasidavė gražiai ir patraukliai skambančio, bet abstraktaus ir todėl lengvai galinčio suklaidinti žodžio ,,Nepriklausomybė“ kerams.
Sunku pasakyti kas, bet tikriausiai meilė Dievui ir Tėvynei išskaidrino Jo žvilgsnį ir įkvėpė gilią ir išganingą nuojautą, kad už nuostabių žodžių ,,nepriklausoma Lietuva“ slepiasi iš pirmo žvilgsnio neatskiriamai susiję, bet iš tikrųjų toli gražu netapatūs ir kur kas lengviau ir dažniau negu paprastai manoma atsiejami vienas nuo kito dalykai – Tauta, Valstybė ir Tėvynė. Ši skirtis tokia svarbi, kad jos reikšmės neįmanoma pervertinti. Tik ją suvokus ir deramai įvertinus jos svarbą galima suprasti, kas prieš ketvirtį amžiaus sutrukdė, o ir dabar trukdo, iš tiesų, o ne formaliai atkurti Lietuvos valstybę. Kad ir kaip paradoksaliai tai nuskambėtų, tokia neįveikiama kliūtimi tapo pats didysis tikslas – patriotų vaizduotę ir svajas užvaldžiusi nepriklausomos valstybės idėja. Jos kerintis švytėjimas apakino. Sutelkus visą dėmesį į tikslą atkurti valstybę, nejučia buvo nepastebėta ar pamiršta viena lemtingai svarbi aplinkybė – nepriklausomos valstybės galima siekti ir net dėl jos kovoti iš visai skirtingų paskatų. Tokio užmaršumo ir net savotiško aklumo priežastis dažniausiai būna paprasčiausias nenoras arba nesugebėjimas suvokti, kad Valstybę galima atsieti nuo Tautos ir Tėvynės ir siekti valstybės nepriklausomybės, bet ne Tautos laisvės ir Tėvynės gerovės bei klestėjimo.
Atsaistyta nuo Tautos ir Tėvynės net ir labiausiai nepriklausoma Valstybė yra tik šalta ir negyva valdymo mašina, arba tiesiog biurokratinio administravimo mechanizmas ir įrankis.
Būtent todėl palankiai susiklosčius aplinkybėms Lietuvoje radosi tiek daug nepriklausomos valstybės šalininkų. Jos norėjo ir daugelis okupantui uoliai tarnavusių išdavikų ir kolaborantų, kuriuos neabejotinai viliojo netikėtai atsiradusi proga atsikratyti įkyrios Maskvos šeimininkų ir prievaizdų priežiūros. Jie net buvo pasiryžę šiek tiek pakovoti už tą nepriklausomybę – suprantama, tik tiek, kiek toji ,,kova“ nekėlė pavojaus ir nieko nekainavo. Tačiau būtų naivu manyti, kad jiems staiga parūpo pavergta ir engiama Tauta ir naikinama Tėvynė. Perimti į savo rankas sovietinės imperijos provincijos valdymo mechanizmą, leidžiantį patiems šeimininkauti šitaip ,,išlaisvintoje“ Lietuvoje kaip nuosavame dvare – tokia buvo ir tebėra šių ,,kovotojų“ susikurta ir toliau nuosekliai įgyvendinama ,,nepriklausomos valstybės“ samprata.
Tačiau Lietuvai sugrįžus į politinį pasaulio žemėlapį netruko paaiškėti, kad tik Valstybė, bet ne Tauta ir Tėvynė, buvo reikalinga ir daugumai į valdžią patekusių sąjūdininkų. Skambiais žodžiais apie rūpestį ,,tautos“ ir ,,tėvynės“ ateitimi dangstoma kova už ,,laisvą ir demokratišką Lietuvą“ jiems buvo tik grumtynės dėl teisės prasibrauti prie plačias galimybes susikurti asmeninę gerovę atveriančio to paties valdymo mechanizmo, kuris iki tol buvo tik privilegijuotos sovietinės nomenklatūros nuosavybė. Savo idėjinėmis nuostatomis ir praktiniais veiksmais atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpiu naujoji ,,sąjūdinė“ nomenklatūra ne mažiau įspūdingai – įžūliai ir ciniškai – parodė, kaip įmanoma tvarkyti valstybės reikalus ir net tam tikra prasme rūpintis jos išlikimu tuo pat metu beveik visiškai nesidomint, kokie žmonės – lietuviai ar kažkokie kiti – gyvens toje valstybėje po keliasdešimties metų. Apsukriai naudodamiesi tuo, kad pagrįstai nerimaujantys dėl šalies ateities ir pasiryžę mūru stoti už nepriklausomą Lietuvą nuoširdūs jos patriotai vis dėlto dažnai išleidžia iš akių Tautos, Valstybės ir Tėvynės skirtį, naujai iškepti ,,dešinieji“ nomenklatūrininkai nesivaržydami, neretai dar drąsiau negu jų ,,kairieji“ varžovai, išdavinėja ir pardavinėja kraštą – tik jau kitiems šeimininkams. Akivaizdi būtinybė apsaugoti Lietuvą nuo grėsmių iš Rytų jiems visiškai atriša rankas ir leidžia netrukdomiems ,,integruoti“ šalį į ,,Vakarų struktūras“ taip, kad apie jos suverenumą liktų tik prisiminimai. Ir tuo pat metu su olimpine ramybe jie stebi dar vieną ,,sodybų tuštėjimo metą“ – ir ne tik stebi, bet ir patys aktyviai, nesutikdami jokio rimtesnio visiems jų veiksmams besąlygiškai linkusių pritarti daugumos patriotiškų piliečių pasipriešinimo, įgyvendina jau sovietmečiu Michailo Suslovo iškeltą liūdnai pagarsėjusį šūkį ,,Lietuva bus, tik be lietuvių“.
Šioje paklydimų, silpnybių ir išdavysčių maišatyje Monsinjoras išliko tvirtas ir nepajudinamas it uola. Jis toliau buvo švytintis Tiesos švyturys visiems pasimetusiems, pavargusiems ir kartais jau pasiruošusiems palūžti dvasia ir pasiduoti Lietuvą mylintiems ir jai ištikimiems geros valios žmonėms. Toks Jis galėjo būti ir išlikti todėl, kad ėjo per gyvenimą vedamas dviejų Jo kelią nušvietusių ir juo visada Jį lydėjusių kelrodžių žvaigždžių. Bekraštės meilės Dievui ir Tėvynei šviesos.
Tikra meilė Dievui visada tampa ir meile žmogui. Todėl įkvėptas ir vedamas šios meilės monsinjoras Alfonsas Svarinskas iš tiesų turėjo Tėvynę. Giliai jautė ir tvirtai žinojo, kad Tėvynė yra ne tik valstybė. Kad ir nepriklausoma. Jis tikrai suprato, kad Tėvynė yra kažkas daugiau negu valstybė – pirmiausia ji yra gimtoji žemė ir joje nuo amžių gyvenantys artimi ir brangūs žmonės. Tačiau ne pavieniai žmonės, o šimtmečiais per istorijos lauką kartu brendančių, dvasiniais ryšiais ir bendru likimu susaistytų tokių žmonių bendrija. Tauta. Jam buvo absoliučiai aišku, kad žemė be joje gyvenančios ir čia per amžius įsišaknijusios Tautos yra tik nežinia kieno – neatsimenančios, kieno įkurtos ir kam tarnaujančios – ,,valstybės“ administruojama teritorija. O Tauta be savo žemės – neturinti bendros praeities, dabarties ir ateities padrika klajoklių minia. Tokios nelaimingos ir pasmerktos išsibraukti iš istorijos tautos lemtis – be pėdsakų išnykti dvasinės ir politinės nebūties tuštumoje, geriausiu atveju paliekant bereikšmį ir nieko pasauliui apie ją nebylojantį vardą dingusios praeities metraščiuose.
Monsinjoras buvo daug kam ,,nepatogus“ ir dažnai atrodė pernelyg ,,griežtas“, nes neužmerkė akių matydamas Lietuvos slinkimą nebūtin ir nesusitaikė su juo iki paskutiniųjų gyvenimo dienų. Jis nesuvokė, o ir nenorėjo bei nepajėgė suvokti, kaip Jam šventa – darbščių lietuvių prakaitu permirkusi ir laisvės gynėjų kraujų gausiai aplaistyta Tėvynės žemė – gali būti paversta tik perkama ir parduodama preke, ,,bendraeuropinės žemės rinkos“ nužmogintu ir išprasmintu segmentu. Jis taip pat nesusitaikė – vėl nenorėjo ir nepajėgė susitaikyti – su tuo, kad toji jau išsižadėta ir išpardavinėjama Lietuvos žemė dar ir sparčiai tuštėja. Ir skausmingai, su tikra širdgėla, tarsi prarasdamas dalelę savęs, išgyveno prievartinį ir beprasmišką kiekvieno lietuvio išėjimą iš savo Tautos.
Dievas ir Tėvynė… Šis nepaprastas Žmogus kiekvieną savo gyvenimo akimirką – mintį, žodį ir veiksmą – matavo šiais aukščiausiais matais. Ir ne tik matavo – jais gyveno. Kol galiausiai pats tapo didžiausio šioje žemėje pasiekiamo tikrumo – Meilės, Tiesos ir Gėrio asmeniško skleidimo ir liudijimo kitiems žmonėms – gyvu pavyzdžiu ir matu. Monsinjoro sieloje gyvenę ir Jo visada kruopščiai saugoti ir puoselėti du atraminiai dvasinės tvirtybės stulpai pavertė Jo gyvenimą pasiaukojančia tarnyste Dievui ir artimui bei nuostabiu neįtikėtinos laisvės skrydžiu. Garbingai atlikęs šį skrydį jis tapo paradigmine Lietuvos laisvės kovų figūra ir simboliu. Arba tiesiog Žmogumi, iš kurio švytėjo pati Laisvė.