Kažkas labai negerai Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje. Po Škirpos atminimo lentos pakabinimo nuvilnijo įvairiausi teisiniai procesai.
Pavyzdžiui, skirta administracinė nuobauda (30 eurų) prof. Vytautui Radžvilui kaip Nacionalinio susivienijimo pirmininkui dėl Škirpos lentos pakabinimo. Žinoma, Radžvilas baudos nemokės ir tokį sprendimą skųs. Nes baudos mokėjimas yra sprendimo teisingumo pripažinimas.
Po smurtinio lentos sunaikinimo jos vietoje du mėnesius KASDIEN rinkosi žmonės (partiečiai ir ne), su gėlėmis, žvakutėmis ir kitom pagarbos formom protestuodami prieš valdžios savivalę. Dvejojantiems dėl savivalės primenu, kad iš neteisės teisė negimsta – tai, kad lentos pakabinimui nebuvo gauti visi reikalingi leidimai, niekaip nereiškia, kad ją galima sunaikinti be jokio tą įsakančio dokumento. Telefoninė teisė Lietuvoje neveikia, ar neturi veikti. Prieš tai protestuojantys žmonės patyrė labai keistas represijas: gavo įspėjimus, kviesti į apklausas, turėjo aiškintis, kodėl čia renkasi, galiausiai žvakės ir gėlės buvo kasdien nurenkamos kaip ŠIUKŠLĖS. Taip daroma diktatūrose, ne demokratijose.
– Bet visa tai nublanksta prieš beprotybę, kuri įjungta prieš kolegą tarybos narį Almantą Stankūną Vilniaus savivaldybėje. LSDP atstovui Pineliui apskundus lentą gynusį A. Stankūną savivaldybės etikos komisijai, šis turėjo nusišalinti nuo etikos komisijos posėdžio, mat pats yra tos komisijos narys. Įvykdęs nurodymą ir nusišalinęs nuo posėdžio Almantas galiausiai sulaukė žinios, kad turės grąžinti už šį mėnesį gautą atlyginimą.
Įsivaizduokite: jums pasako neiti į darbą dėl kažkokios objektyvios priežasties ir po to jums konstatuoja pravaikštą ir nubaudžia nemokėdami atlyginimo. Koks žodis tiktų tai pavadinti?
Savivaldybės administracija jau susivokė kreiptis į vyriausybės atstovų įstaigą išaiškinimo, kaip elgtis šioje situacijoje. Ji esą ir administracijai atrodo absurdiška. Situacija iš tiesų absurdiška, tačiau neįmanoma patikėti, kad savivaldybės administracija pati jos nesukūrė sąmoningai. Sukūrė. Nes jeigu nebūtų norėjusi, galėjo išsispręsti šį – tarkime – teisinį kazusą be jokių grasinimų „grąžinti atlyginimą“. Bet nenorėjo. Norėjo pagąsdinti. Dabar skaitome apie tai nacionalinėje žiniasklaidoje.
Tiek teismuose, tiek viešumoje bus toliau iki galo kovojama dėl rezistentų ir apskritai laisvės kovų įamžinimo.
Aš tik pridursiu, kad nei bailių, nei kvailių Nacionaliniame susivienijime nerasite. Tiek teismuose, tiek viešumoje bus toliau iki galo kovojama dėl rezistentų ir apskritai laisvės kovų įamžinimo. Kuo ilgiau bus aklai priešinamasi, tuo teisingesnė galiausiai bus pergalė.
O priešinamasi visiškai aklai, nes Genocido centro išvados dėl Škirpos tariamo kolaboravimo su nacistiniais okupantais yra visiškai aiškios – Škirpa kolaborantas nebuvo, prie Holokausto neprisidėjo, priešingai, viešai ragino visuomenę nesiimti represijų prieš Lietuvos žydus. Po tos išvados priešinimasis įamžinimui gali remtis tik viena – principiniu ideologiniu pasipriešinimu rezistencijos pagerbimui. O to ir iki šiol mūsų visuomenėje yra, ir labai daug.
Politinė reklama, parengta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apmokėta Almanto Stankūno nervais.