Kažkuris iš komentatorių pastebi, kad, siekiant suprasti Vidmanto Valiušaičio atleidimo iš darbo aplinkybes, reikia žinoti užkulisius, leisdamas tuo pačiu suprasti, jog jis pats galimai bjaurių užkulisių niuansus išmano, tačiau nemato reikalo pasidalinti tokiu žinojimu su nepašvęstaisiais. Tačiau, kaip atrodo bent man, čia nėra ko išmanyti, nes paprastai ten, kur kultūrinių institucijų veikloje prasideda katastrofiški nesklandumai, dažniausiai susiję su tuo, jog yra siekiama paversti tas institucijas antilietuviškos veiklos bastionais, anksčiau ar vėliau pasimato nešvarūs Simono Kairio pėdsakai. Šiuo požiūriu kultūros ministras Kairys yra nuoseklus, daug nesiblaškantis žmogus. Tačiau, kaip atrodo bent man, toks anojo nuoseklumas toli gražu nėra įasmenintas pasirinkimas, o greičiau yra kultūriškai nekultivuotos sąmonės, nepasakius, kvailo žmogaus, tobulai neturinčio savo nuomonės, bet drauge užprogramuoto nenukrypstamai veikti pagal vyresnybės pageidavimus, nuspėjamumas. Kyla įspūdis, kad anas yra ne šiaip partijos statytinis, o Viktorijos Čmilytės-Nielsen, pradėjusios kovą prieš lietuvių tautos istorinę atmintį, robotas, įjungtas ir paleistas veikti mechanizmas. Todėl nesakykite, kad Kairys neturi jokių kompetencijų. Tas Kairys kaip žmogiška būtybė turi ištobulintas Tarno kompetencijas, yra Čmilytės-Nielsen Svirdulys su rankose laikomu nuodų švirkštu, paruoštu suleisti visiems, kas yra neatsikratę tautinių prietarų ir dėl to kelia pavojų gaujai, kuriai kitos tautos interesai galimai yra svarbesni nei lietuvių tautos interesai. Kita vertus, kaip būtų galima praleisti progą nepastebėjus, kad savo ruožtu Eugenijui Gentvilui geriausiai tinka dėdės Pūlinio vaidmuo partijos veidų galerijoje, ar ne?
Esu jau keletą kartų rašęs apie tai, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos paskyrimas performanso autoriui už pasityčiojimą iš Lietuvos trispalvės buvo neįtikėtinas, tikrai nelauktas net nuosmūkio laikais Lietuvos vardo pažeminimas. Dar ir šiandien sunku atsitokėti dėl to, kad andai nacionaline premija buvo įvertintas pašlemėkas, kuris bandė įpiršti „gilią mintį“, kad neva mūsų laisvės vėliava geriausiu atveju tinka užpakalio nusišluostymui.
Ar sakote, kad per stipriai yra pasakyta apie tų metų laureatą, vadinant jį „pašlemėku“, kai iš tiesų taip nešvankiai viešumoje buvo leista pasireikšti netalentingam, neišsilavinusiam, kvailokam žmogui. Galimas daiktas, net ir išsilavinusių Kultūros ir meno komisijos narių, pasirinkusių išaukštinti kvailį, nereikėtų vadinti pašlemėkais, reiškiant užuojautą nelaimėliams dėl nesugebėjimo peržengti baudžiauninko mentaliteto. Tačiau sunku atsikratyti įspūdžio, kad, turėjęs galimybę įtakoti komisijos sprendimus, S. Kairys nepraleido progos, pasidarbuodamas antikultūros labui iš peties Kaip jau užsiminiau, jį nesunku atpažinti iš paskleisto atmosferoje „kvapelio“.
Tas pats Kairys siekė užblokuoti J. Basanavičiaus premijos skyrimą Jonui Vaiškūnui, kaip niekas kitas nusipelniusiam tokio įvertinimo, persekiojo ir persekioja Lietuvių valstybinės kalbos inspekcijos viršininką Audrių Valotką tik dėl to, kad žmogus sąžiningai vykdo pareigas ir gina Konstitucijoje įteisintą lietuvių kalbos valstybinį statusą
Jau esu užsiminęs anksčiau, kad kyla toks įspūdis, jog V. Valiušaičio atleidimas iš darbo yra tos pačios Genocido tyrimo centro nukenksminimo pagal žydų nacistų pageidavimą istorijos tęsinys. Čia akivaizdžiai kyšo Martišės ausys, tačiau verta žinoti ir tai, kad jeigu jus puola patikėtinis ypatingiems pavedimams Svirdulys-Kairys, jūs tikrai esate kažko vertas…