Nuo tos dienos praėjo jau dveji metai. Iš žvakučių išdėliotas skaičius švietė kaip priminimas, kad neužmiršome to, kas įvyko Garliavoje ir kad prašome visų nukentėjusių, bet gailestingumo taip ir nesulaukusių atleidimo.
Vaikas prašė pagalbos, o mes jos nesuteikėme. Už abejingumą, už stovėjimą po medžiu yra baudžiama visa tauta. Ar mūsų šalis gali tikėtis kokios prošvaistės be atgailos? Be atleidimo? Visi – ir stovėję Atgimimo aikštėje, ir ėję pro akcijos dalyvius – siūlėme gegužės 17-ąją paskelbti Lietuvos gėdos atminties diena
Tokia ir buvo Klaipėdoje susirinkusių piliečių svarbiausia mintis: jei ištrinsime iš atminties vaiko klyksmą tą ankstų gegužės 17-osios rytą, patys atleidimo nesulauksime.
Taip, stovėdami Atgimimo aikštėje atrodėme kaip priekaištas – pirmiausia sau: kad buvome neatsakingi, lengvabūdžiai ir valdžią perdavėme tiems, kurių širdys yra akmeninės, kurie ir už mus priima nehumaniškus sprendimus ir padaro mus už tuos sprendimus atsakingus.
Į aikštę atėjo ir Jonas su Giedre iš Vilniaus. Šie garbingi žmonės kiekvieną mėnesį ateina į Daukanto aikštę. Šįkart, negalėdami dalyvauti Garliavos šturmo antrųjų metinių atminimo akcijoje Vilniuje, atsistojo greta klaipėdiečių.