Aleksejus Stukalo | gordonua.com
Buvęs RF prezidento Vladimiro Putino patarėjas, ekonomistas Andrejus Ilarionovas pasakoja apie Ukrainai ruošiamą blogesniąją „Padniestrės scenarijaus“ versiją ir apie tai, ką renkasi ukrainiečių valdžia. Pasak jo, nors JAV retorika Ukrainos konflikto atžvilgiu keičiasi, Europoje vis dar bijomasi „didelio karo“ ir siekiama agresorių sutaikinti, tačiau ir toliau nekreipiamas dėmesys į tai, jog plataus masto karas jau vyksta visu pajėgumu.
Merkel-Hollande’o iniciatyva pasireiškia dviem svarbiausiais faktoriais.
Viena vertus, tai Rusijos remiamų smogikų karinių veiksmų eskalacija ir paties Rusijos režimo vykdomas propagandinis puolimas. Šioje puolamojoje kampanijoje taip pat galima įžvelgti ne tik realios operacijos požymių, bet ir plataus masto Ukrainos bei Europos šantažą ir bauginimą – ir visa tai tam, kad Putinas pasiektų norimų rezultatų išvengdamas realios karinės operacijos. Ar tai išliks specialia šantažo operacija, ar taps tikru kariniu puolimu, priklausys nuo to, kokį įsakymą Putinas duos paskutinę minutę.
Kita vertus, pastebimas gana reikšmingas politinio klimato Vašingtone pasikeitimas. Tai – reakcija į rugsėjo mėnesį Minske vykusių derybų taikaus sureguliavimo bandymus ir ypač į sausio 11-ąją vėl prasidėjusius smogikų puolimus. Dabar jau ne tik už uždarų durų, bet viešai ir aktyviai svarstoma galimybė tiekti Ukrainai letalinę gynybinę ginkluotę.
Net kandidatas į JAV gynybos ministro postą, kalbėdamas Kongrese, į tiesų senatoriaus McCaino klausimą atsakė, jog linkęs tokiems žingsniams pritarti. Ir JAV karo ekspertų bendruomenė, ir Pentagonas, ir daugelis JAV administracijos darbuotojų šiandien visiškai rimtai svarsto galimybę tiekti Ukrainai mirtinus gynybinius ginklus. Panašu, jog šiuo metu Barakas Obama lieka vienu iš nedaugelio viešų figūrų, kol kas pasisakančių prieš tokį sprendimą. Todėl jeigu Donbase ir toliau bus tęsiami karo veiksmai, tuomet tai tik laiko klausimas, kada šiuo klausimu gali būti priimtas teigiamas sprendimas.
Atsakydamas į Vašingtono politinio klimato pokyčius Kremlius ėmėsi precedento neturinčios bauginimo kampanijos – tiek Jungtinėse Valstijose, tiek – ir ypač – Europoje. Visuomenės diskusijų fone Rusijos transliuojama žinia: ginklų tiekimas Ukrainai sukels dar intensyvesnius Rusijos karinius veiksmus ir tai gali Europą privesti prie plataus masto karo su nenusakomomis pasekmėmis. Europos visuomenės nuomonė vis dar atsisako suvokti, kad plataus masto karas Europoje vyksta ir dabar ir kad būtent ginklų tiekimas galėtų tapti tuo instrumentu, kuris sustabdytų eskaluojamą konfliktą, užbaigtų karo veiksmus ir pasiektų gyvybingą taikos susitarimą.
Nepaisant to, Europoje vyraujanti įvykių suvokimo logika pasirodė esanti kitokia. Kremliaus šantažo veikiami Merkel ir Hollande’as nusprendė parodyti „taikos Europoje išgelbėjimo“ iniciatyvą ir šalims pasiūlyti „taikos planą“, kuris, sprendžiant iš prasiskverbusios informacijos, jau suderintas su Putinu. Po to, kai jie vakar, prirėmę Porošenką į kampą (ar iš tiesų prirėmę?), gavo jo sutikimą, visai tikėtina, jog šiandien tokio pat palankaus pritarimo bus sulaukta ir iš Putino.
Svarbiausias klausimas – kas būtent sudaro šio sutarimo esmę. Pagal turimą informaciją, kalbama apie vadinamojo „Padniestrės varianto“ dar blogesnę versiją: apie naują (faktišką) atribojimo liniją tarp kariaujančių pusių; apie Ukrainos nebekontroliuojamos – palyginti su situacija, buvusia rugsėjo mėnesį – mažiausiai kelių šimtų kvadratinių kilometrų teritorijos įteisinimą; apie Kijevo pripažinimą de facto separatistų valdžios ir vadinamųjų „respublikų“ įteisinimą; apie „respublikų“ finansavimą iš ukrainiečių biudžeto (kaip kad Padniestrė finansuojama iš Kišiniovo); apie Rusijos „karo taikdarių“ įvedimą į Donbasą ir jų įteisinimą Ukrainos teritorijoje; apie formalią bendrąją (ukrainiečių ir separatistų) – o tai reiškia, ir beprasmę – Ukrainos-Rusijos sienos kontrolę ties Luhansko srities atkarpa; o taip pat apie galimas Vakarų garantijas dėl Ukrainos nestojimo į NATO.
Apskritai paėmus, Merkel-Hollande’o iniciatyva sukelia aštrų déjà vu jausmą – praktiškai pagal tą pačią schemą 1938 metais buvo įvykdytas Čekoslovakijos išprievartavimas, žinomas kaip „Miuncheno suokalbis“. O taip pat Gruzijos-Abchazijos ir Pietų Osetijos bei Moldovos-Padniestrės atveju.
Beje, prisiminiau savo prognozę-perspėjimą „Tu pasiduodi be kovos“, skelbtą praėjusių metų balandžio 13-ąją:
„Jeigu per tris dienas Rusijos specnazo intervencija, kai kada dar vadinama separatistiniu šabašu, nebus sustabdyta ir sutriuškinta, o šabašas numalšintas (deja, tai įmanoma tik panaudojus jėgą), tai reiškia, jog dabartinė Ukrainos valdžia, be Krymo, dar atiduoda Luhanską ir Donecką. Tad kovo 9-osios publikacijoje mano aprašytas scenarijus (žr. aukščiau) tampa neišvengiama realybe.
Tiems, kas nesiryžta suvokti pasakymo „numalšinti panaudojus jėgą“ prasmės, paaiškinu: panaudoti kovinius ginklus, atidengti naikinamąją ugnį, to rezultatas, didžiai apgailestaujant, – galimos aukos.
Taip pat būtina turėti omeny, jog agresijos aukos atsisakymas pasipriešinti agresijai, taip pat ir naudojant jėgą (separatistinio šabašo numalšinimas), dar nereiškia, kad atsisakius pasipriešinti, agresorius nepanaudos prieš auką ginklo, neatidengs naikinamosios ugnies, kad agresijos aukomis netaps daugiau žmonių.
Deja, visa tai bus. Tik kur kas didesniu masteliu. Dabar jau nebe taip svarbu, ar galima atiduoti Luhanską ir Donecką. Panašu, jog jie jau yra atiduoti. Ir esmė ne ta, ar dar galima išvengti karo. Deja, jo išvengti neįmanoma. Jo eiga nebepriklauso nuo agresijos aukos noro.
Nes karas jau vyksta… Dabar svarbu kitkas: koks jis bus – tas jau mažiausiai du mėnesius vykstantis karas? Nedidelis, trumpalaikis ir pareikalausiantis palyginti nedaug aukų?
Ar didelis, ilgai trunkantis ir su sunkiai apskaičiuojamu žuvusiųjų skaičiumi? Ukrainai ir ukrainiečių visuomenei liko trys dienos pasirinkti.“
Šiandien mes žinome, kokį variantą praėjus trim dienoms pasirinko ukrainiečių valdžia. Tiems, kam tai buvo neaišku balandžio mėnesį, paaiškės šiomis dienomis.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas