Rosita Garškaitė | „Lietuvos žinios“
Tokios problemos kaip piliečių nepasitikėjimas valdžia, jų apolitiškumas, elito su moraliniais orientyrais nebuvimas kyla dėl to, kad demokratija yra suaugusi su filosofo Rene Descartes’o metodu, teigia filosofas prof. Alvydas Jokubaitis.
Būtent dėl šio konkretaus metodo demokratija neįgyvendina savo pažadų ir pati save žlugdo. Dar daugiau, demokratijos simbolis yra Poncijus Pilotas, kurio garsusis rankų nusiplovimas, atsakomybės vengimas – vienas ryškiausių jos bruožų. Dėl to santvarka, kurioje gyvename, yra pasmerkta netikrumui ir pavojams.
Demokratija – „dekartizmas“ liaudžiai
„Alexis de Tocqueville’io kūrybos tyrinėtojai dažniausiai nepastebi vieno jo veikalo „Apie demokratiją Amerikoje“ skyriaus, pavadinto „Apie amerikiečių filosofinį metodą“. Šiame skyriuje autorius sako, kad amerikiečiai neskaito R. Descartes’o veikalų, bet vadovaujasi jo filosofiniu metodu“, – savo pranešimą metinėje Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių instituto ir Lietuvos politologų asociacijos konferencijoje pradėjo A. Jokubaitis. Minėtas XIX a. prancūzų mąstytojas ir politikas, apsilankęs Jungtinėse Valstijose teigė, kad demokratija remiasi filosofinėmis jo tėvynainio R. Descartes’o prielaidomis. Kaip pastebėjo A. Jokubaitis, paradoksalu, kad niekada apie politiką nerašęs XVII a. mąstytojas yra išskirtinai svarbus politinėje teorijoje. „Nors jis rūpinosi filosofinio ir mokslinio pažinimo metodu, vėlesni amžiai parodė, kad taip buvo formuojamas demokratinio mąstymo kanonas“ – teigė jis, demokratiją apibūdindamas kaip „dekartizmą“ liaudžiai. Net neskaitę jo veikalų, demokratinės visuomenės piliečiai mąsto kaip moderniosios filosofijos tėvas.
Jei vis dėlto šio autoriaus filosofinis metodas yra Vakarų politinės santvarkos pagrindas, toliau tęsė A. Jokubaitis, tai toji santvarka – pasmerkta netikrumui ir pavojams. Tokia demokratija yra pati sau priešas. Pasak profesoriaus, apie demokratiją daugiau nei iš empirinių politikos mokslininkų tyrinėjimų galima sužinoti, nagrinėjant R. Descartes’o metodą. Tyrinėtojai, teigiantys, kad iš viskuo abejojančio subjekto negalima išvesti politikos, klysta. „R. Descartes’o filosofija padeda suprasti, kodėl negali būti sukurta savęs negriaunanti demokratija, kodėl susiduriame su nuolatiniu piliečių nepasitenkinimu šia santvarka ir despotijos ilgesiu“, – sakė jis. Pranešėjas, remdamasis A. de Tocqueville‘io veikalu, išskyrė kelis politinio „dekartizmo“ bruožus.
Nuo abejonės prie abejingumo
Pirmoji „dekartiško“ metodo taisyklė reikalauja „jokio dalyko nepriimti kaip tikro, kol akivaizdžiai nesužinosiu, kad jis tikrai toks yra“. Politine prasme tai reiškia, kad piliečiai atmeta bet kokius nusistovėjusius papročius ar autoritetus, abejoja ir politinės valdžios sprendimais ir jaučiasi galutiniu bet kokių normų šaltiniu. Demokratijoje nepripažįstami „savaime suprantami“ autoritetai: „Kartais demokratai būna nacionalistais, o kartais – kosmopolitais. Kartais jie gina socialinę, o kartais – liberaliąją demokratiją. Kartais stovi daugiakultūriškumo pusėje, o kartais tampa jo kritikais. Demokratinės visuomenės piliečiai net į demokratiją nežiūri kaip į savaime suprantamą dalyką“. Pasak profesoriaus, skirtingais laikotarpiais šiai santvarkai keliami skirtingi tikslai ir tai neleidžia sužinoti, kas užtikrina gerą jos funkcionavimą. „Žmonės gali pasakyti, kas yra gerai veikiantis laikrodis, bet jiems sunku suprasti, kas yra gerai veikianti demokratija. Demokratija yra problemiška ir niekada iki galo neįgyvendinama santvarka“, – teigė pranešėjas. Abejonė ir grindžia, ir griauna demokratiją, lengvai tampa piliečių nepasitikėjimu valdžia ir skatina jų apolitiškumą. Nuo abejonės iki abejingumo – vienas žingsnis. Piliečiai nenori dalyvauti politikoje, pasitenkina vien valdžios kritika.
A. Jokubaitis, aiškindamas pirmąjį principą, pasitelkė ir vokiečių teisės teoretiką Hansą Kelseną, kuris teigė, kad demokratija paremta reliatyvizmo metodu. H. Kelseno nuomone, veikia Poncijaus Piloto logika. Demokratiškai įpratęs mąstyti Romos prokuratorius dėl klausimo „Kas yra tiesa?“ kreipėsi į tautą, surengė balsavimą. Piliečių valia teisinga ne todėl, kad pagrįsta tiesa, o todėl, kad daugumos nuomone. „Demokratinė visuomenė nuolatos keičia savo intencijas, nes jos priklauso nuo piliečių įpročių“, – teigė profesorius.
Diktatūra nėra demokratijos priešingybė
Antroji taisyklė reikalauja kiekvieną sunkiai analizuojamą dalyką „skaidyti į tiek dalių, kiek įmanoma ir būtina jam įveikti“. Praktiškai tai reiškia, kad visuomenė analitiškai skaido, gretina, jungia idėjas „be nuorodų į kažką nepajudinamą“. Pasak A. Jokubaičio, demokratai gali ryžtis net ir netikėčiausiems idėjiniams eksperimentams. Pavyzdžiui, šeimą atskirti nuo santuokos, religiją nuo Dievo, valstybę nuo tautos, vaikus nuo tėvų, mokinius nuo mokytojų. Trečioji „dekartiško“ metodo taisyklė siūlo „laikytis tam tikros tvarkos ir įvesti tvarką net ten, kur mąstymo objektai neina vienas po kito natūraliai“. Profesoriaus teigimu, perkėlus šią taisyklę į politiką, ji reiškia ideologiją pirmiau tikrovės. Ideologiniai argumentai demokratams svarbesni už tai, kas matoma savo akimis.
Demokratija keičia tradicinę visuomenės tvarką, tad net ir despotiški režimai ima save vadina demokratiniais, nes taip pat kuria nenatūralią tvarką. „Diktatūra nėra demokratijos priešingybė. Daugybė paskutinio šimtmečio diktatorių rėmėsi tautos valia ir įrodinėjo, kad jų šalies demokratija nėra liberalioji, nes piliečiai nori kitos demokratijos. Žmonių valią pavertus politikos pagrindu, demokratija tampa suderinama su skirtingomis viena kitą neigiančiomis sampratomis. Viskas priklauso nuo žodžiui „demos“ teikiamos reikšmės“, – kalbėjo pranešėjas. Anot jo, pastarajame dešimtmetyje skirtingų demokratijos formų sukurta tiek daug, kad šiandien ja vadinti galima beveik viską. Nebėra aišku, kaip atskirti demokratinį režimą nuo nedemokratinio.
Skaido dėl ryšio su moksliniu mąstymu
Ketvirtoji taisyklė yra tokia: „visada daryti tokius nuodugnius išskaičiavimus ir tokias išsamias apžvalgas, kad būtų galima būti tikram, jog nieko nepraleista“. Profesoriaus teigimu, šį metodologinį reikalavimą šiandien nuosekliai bando įgyvendinti teisininkai, ypač Konstitucinių teismų teisėjai: „jie bando įtikinti, kad teisės normų galia kyla iš jos pačios, o ne iš už jos esančių politinių, ekonominių ar kultūrinių veiksnių“. Anot A. Jokubaičio, konstitucinė teisė tampa panaši į matematiką ir tai sunkiai suderinama su demokratija. Teisė pradeda kilti iš kelių oligarchų valios, o ne iš faktinės visuomenės tvarkos.
Kritikos pažerta ne tik teisininkų, bet ir mokslininkų atžvilgiu. Pasak pranešėjo, kovoja ne tik politinės partijos ar valstybės, bet ir mąstymo apie politiką būdai. „Tai, ką mes vadiname demokratija, atsirado kaip mokslinio mąstymo įsigalėjimo padarinys“, – kalbėjo jis. Politikai jaučiasi geriau, kai jiems padeda mokslininkai. Pastarieji savimi pasitiki daug labiau, kai politikai samprotauja jiems pažįstamu būdu. Visgi šis mokslo ir demokratijos sutapimas yra politiškai neleistinas. Kai teigia profesorius, demokratinė politika negali reikalauti mąstyti moksliškai, turėtų leisti būti mažai išsimokslinusiu piliečiu. Tik iš pirmo žvilgsnio mokslininkai yra neutralūs stebėtojai. Jų atsiribojimas nuo vertybių yra parankus tik vienai mąstymo apie politiką tradicijai – liberaliosios demokratijos: „sunku įsivaizduoti, kad primesdamas žmogaus, visuomenės ir pasaulio sampratą, modernusis mokslas neprimestų politinės tvarkos“. Demokratija, kuri turėtų jungti žmones, būtent dėl ryšio su moksliniu mąstymu „dekartiškai“ juos skaido ir izoliuoja.
Be elito
Demokratijose gyvenantys piliečiai sėkmingai įgyvendina laisvės ir lygybės idėjas, tačiau jiems neįveikiamas uždavinys – politinė reprezentacija ir elito kūrimas. To padaryti, pasak pranešėjo, taip pat neleidžia R. Descartes’o filosofinis metodas. Moderniai demokratijai būtina politinė reprezentacija: piliečiai negali būti atstovaujami tiesiogiai, reikalingi tarpininkai. Visgi tarp piliečių ir jų atstovų įsiterpia biurokratija, privataus verslo ar net nedemokratiškų organizacijų interesai. R. Descartes’o siūlymu daryti nuodugnius skaičiavimus pasinaudoja ne tik demokratijos šalininkai, bet ir jos priešininkai. „Demokratinė reprezentacija virsta oligarchinių manipuliacijų objektu“, – sakė pranešėjas. Politinis „dekartizmas“ nenumato įsipareigojimo demokratijai. Pastarosios neigimas taip pat gali būti apibūdintas kaip teigimas. Pasak A. Jokubaičio, tai gerai matyti dabartinėse diskusijose apie daugiakultūriškumą, kai Vakarų visuomenės siekia lygiomis pripažinti „jų viduje įsikūrusias, bet demokratijos vaidmens nesuvokiančias bendruomenes“.
Elito formavimas – dar didesnė demokratų problema. Kaip teigė profesorius, solidaus elito neįmanoma sukurti, remiantis R. Descartes’o metodu. Pastarasis nepripažįsta savaime suprantamų autoritetų ar hierarchijų. Visi lygūs tol, kol kitaip nepasako paskutinių rinkimų rezultatai ar sociologiniai tyrimai. Elitas, priminė A. Jokubaitis, pagal apibrėžimą negali būti masinis. „Demokratija neleidžia sukurti elito, kuris visuomenę vestų paskui save, o ne pataikautų jos skoniui, poreikiams ir interesams. Ši politinė santvarka kuria elitą, kuris yra tik piliečių vartojimo įpročių atspindys“, – sakė jis. Sunku susitaikyti su mintimi, kad Poncijus Pilotas – demokratijos simbolis, kaip teigė H. Kelsenas, o garsusis rankų nusiplovimas – „dekartiško“ metodo stiprinamas modernios demokratijos bruožas.