A. Jokubaitis: Poncijus Pilotas – demokratijos simbolis

Rosita Garškaitė | „Lietuvos žinios“

Tokios problemos kaip piliečių nepasitikėjimas valdžia, jų apolitiškumas, elito su moraliniais orientyrais nebuvimas kyla dėl to, kad demokratija yra suaugusi su filosofo Rene Descartes’o metodu, teigia filosofas prof. Alvydas Jokubaitis.

Būtent dėl šio konkretaus metodo demokratija neįgyvendina savo pažadų ir pati save žlugdo. Dar daugiau, demokratijos simbolis yra Poncijus Pilotas, kurio garsusis rankų nusiplovimas, atsakomybės vengimas – vienas ryškiausių jos bruožų. Dėl to santvarka, kurioje gyvename, yra pasmerkta netikrumui ir pavojams.

Demokratija – „dekartizmas“ liaudžiai

„Alexis de Tocqueville’io kūrybos tyrinėtojai dažniausiai nepastebi vieno jo veikalo „Apie demokratiją Amerikoje“ skyriaus, pavadinto „Apie amerikiečių filosofinį metodą“. Šiame skyriuje autorius sako, kad amerikiečiai neskaito R. Descartes’o veikalų, bet vadovaujasi jo filosofiniu metodu“, – savo pranešimą metinėje Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių instituto ir Lietuvos politologų asociacijos konferencijoje pradėjo A. Jokubaitis. Minėtas XIX a. prancūzų mąstytojas ir politikas, apsilankęs Jungtinėse Valstijose teigė, kad demokratija remiasi filosofinėmis jo tėvynainio R. Descartes’o prielaidomis. Kaip pastebėjo A. Jokubaitis, paradoksalu, kad niekada apie politiką nerašęs XVII a. mąstytojas yra išskirtinai svarbus politinėje teorijoje. „Nors jis rūpinosi filosofinio ir mokslinio pažinimo metodu, vėlesni amžiai parodė, kad taip buvo formuojamas demokratinio mąstymo kanonas“ – teigė jis, demokratiją apibūdindamas kaip „dekartizmą“ liaudžiai. Net neskaitę jo veikalų, demokratinės visuomenės piliečiai mąsto kaip moderniosios filosofijos tėvas.

Jei vis dėlto šio autoriaus filosofinis metodas yra Vakarų politinės santvarkos pagrindas, toliau tęsė A. Jokubaitis, tai toji santvarka – pasmerkta netikrumui ir pavojams. Tokia demokratija yra pati sau priešas. Pasak profesoriaus, apie demokratiją daugiau nei iš empirinių politikos mokslininkų tyrinėjimų galima sužinoti, nagrinėjant R. Descartes’o metodą. Tyrinėtojai, teigiantys, kad iš viskuo abejojančio subjekto negalima išvesti politikos, klysta. „R. Descartes’o filosofija padeda suprasti, kodėl negali būti sukurta savęs negriaunanti demokratija, kodėl susiduriame su nuolatiniu piliečių nepasitenkinimu šia santvarka ir despotijos ilgesiu“, – sakė jis. Pranešėjas, remdamasis A. de Tocqueville‘io veikalu, išskyrė kelis politinio „dekartizmo“ bruožus.

Nuo abejonės prie abejingumo

Pirmoji „dekartiško“ metodo taisyklė reikalauja „jokio dalyko nepriimti kaip tikro, kol akivaizdžiai nesužinosiu, kad jis tikrai toks yra“. Politine prasme tai reiškia, kad piliečiai atmeta bet kokius nusistovėjusius papročius ar autoritetus, abejoja ir politinės valdžios sprendimais ir jaučiasi galutiniu bet kokių normų šaltiniu. Demokratijoje nepripažįstami „savaime suprantami“ autoritetai: „Kartais demokratai būna nacionalistais, o kartais – kosmopolitais. Kartais jie gina socialinę, o kartais – liberaliąją demokratiją. Kartais stovi daugiakultūriškumo pusėje, o kartais tampa jo kritikais. Demokratinės visuomenės piliečiai net į demokratiją nežiūri kaip į savaime suprantamą dalyką“. Pasak profesoriaus, skirtingais laikotarpiais šiai santvarkai keliami skirtingi tikslai ir tai neleidžia sužinoti, kas užtikrina gerą jos funkcionavimą. „Žmonės gali pasakyti, kas yra gerai veikiantis laikrodis, bet jiems sunku suprasti, kas yra gerai veikianti demokratija. Demokratija yra problemiška ir niekada iki galo neįgyvendinama santvarka“, – teigė pranešėjas. Abejonė ir grindžia, ir griauna demokratiją, lengvai tampa piliečių nepasitikėjimu valdžia ir skatina jų apolitiškumą. Nuo abejonės iki abejingumo – vienas žingsnis. Piliečiai nenori dalyvauti politikoje, pasitenkina vien valdžios kritika.

A. Jokubaitis, aiškindamas pirmąjį principą, pasitelkė ir vokiečių teisės teoretiką Hansą Kelseną, kuris teigė, kad demokratija paremta reliatyvizmo metodu. H. Kelseno nuomone, veikia Poncijaus Piloto logika. Demokratiškai įpratęs mąstyti Romos prokuratorius dėl klausimo „Kas yra tiesa?“ kreipėsi į tautą, surengė balsavimą. Piliečių valia teisinga ne todėl, kad pagrįsta tiesa, o todėl, kad daugumos nuomone. „Demokratinė visuomenė nuolatos keičia savo intencijas, nes jos priklauso nuo piliečių įpročių“, – teigė profesorius.

Diktatūra nėra demokratijos priešingybė

Antroji taisyklė reikalauja kiekvieną sunkiai analizuojamą dalyką „skaidyti į tiek dalių, kiek įmanoma ir būtina jam įveikti“. Praktiškai tai reiškia, kad visuomenė analitiškai skaido, gretina, jungia idėjas „be nuorodų į kažką nepajudinamą“. Pasak A. Jokubaičio, demokratai gali ryžtis net ir netikėčiausiems idėjiniams eksperimentams. Pavyzdžiui, šeimą atskirti nuo santuokos, religiją nuo Dievo, valstybę nuo tautos, vaikus nuo tėvų, mokinius nuo mokytojų. Trečioji „dekartiško“ metodo taisyklė siūlo „laikytis tam tikros tvarkos ir įvesti tvarką net ten, kur mąstymo objektai neina vienas po kito natūraliai“. Profesoriaus teigimu, perkėlus šią taisyklę į politiką, ji reiškia ideologiją pirmiau tikrovės. Ideologiniai argumentai demokratams svarbesni už tai, kas matoma savo akimis.

Demokratija keičia tradicinę visuomenės tvarką, tad net ir despotiški režimai ima save vadina demokratiniais, nes taip pat kuria nenatūralią tvarką. „Diktatūra nėra demokratijos priešingybė. Daugybė paskutinio šimtmečio diktatorių rėmėsi tautos valia ir įrodinėjo, kad jų šalies demokratija nėra liberalioji, nes piliečiai nori kitos demokratijos. Žmonių valią pavertus politikos pagrindu, demokratija tampa suderinama su skirtingomis viena kitą neigiančiomis sampratomis. Viskas priklauso nuo žodžiui „demos“ teikiamos reikšmės“, – kalbėjo pranešėjas. Anot jo, pastarajame dešimtmetyje skirtingų demokratijos formų sukurta tiek daug, kad šiandien ja vadinti galima beveik viską. Nebėra aišku, kaip atskirti demokratinį režimą nuo nedemokratinio.

Skaido dėl ryšio su moksliniu mąstymu

Ketvirtoji taisyklė yra tokia: „visada daryti tokius nuodugnius išskaičiavimus ir tokias išsamias apžvalgas, kad būtų galima būti tikram, jog nieko nepraleista“. Profesoriaus teigimu, šį metodologinį reikalavimą šiandien nuosekliai bando įgyvendinti teisininkai, ypač Konstitucinių teismų teisėjai: „jie bando įtikinti, kad teisės normų galia kyla iš jos pačios, o ne iš už jos esančių politinių, ekonominių ar kultūrinių veiksnių“. Anot A. Jokubaičio, konstitucinė teisė tampa panaši į matematiką ir tai sunkiai suderinama su demokratija. Teisė pradeda kilti iš kelių oligarchų valios, o ne iš faktinės visuomenės tvarkos.

Kritikos pažerta ne tik teisininkų, bet ir mokslininkų atžvilgiu. Pasak pranešėjo, kovoja ne tik politinės partijos ar valstybės, bet ir mąstymo apie politiką būdai. „Tai, ką mes vadiname demokratija, atsirado kaip mokslinio mąstymo įsigalėjimo padarinys“, – kalbėjo jis. Politikai jaučiasi geriau, kai jiems padeda mokslininkai. Pastarieji savimi pasitiki daug labiau, kai politikai samprotauja jiems pažįstamu būdu. Visgi šis mokslo ir demokratijos sutapimas yra politiškai neleistinas. Kai teigia profesorius, demokratinė politika negali reikalauti mąstyti moksliškai, turėtų leisti būti mažai išsimokslinusiu piliečiu. Tik iš pirmo žvilgsnio mokslininkai yra neutralūs stebėtojai. Jų atsiribojimas nuo vertybių yra parankus tik vienai mąstymo apie politiką tradicijai – liberaliosios demokratijos: „sunku įsivaizduoti, kad primesdamas žmogaus, visuomenės ir pasaulio sampratą, modernusis mokslas neprimestų politinės tvarkos“. Demokratija, kuri turėtų jungti žmones, būtent dėl ryšio su moksliniu mąstymu „dekartiškai“ juos skaido ir izoliuoja.

Be elito

Demokratijose gyvenantys piliečiai sėkmingai įgyvendina laisvės ir lygybės idėjas, tačiau jiems neįveikiamas uždavinys – politinė reprezentacija ir elito kūrimas. To padaryti, pasak pranešėjo, taip pat neleidžia R. Descartes’o filosofinis metodas. Moderniai demokratijai būtina politinė reprezentacija: piliečiai negali būti atstovaujami tiesiogiai, reikalingi tarpininkai. Visgi tarp piliečių ir jų atstovų įsiterpia biurokratija, privataus verslo ar net nedemokratiškų organizacijų interesai. R. Descartes’o siūlymu daryti nuodugnius skaičiavimus pasinaudoja ne tik demokratijos šalininkai, bet ir jos priešininkai. „Demokratinė reprezentacija virsta oligarchinių manipuliacijų objektu“, – sakė pranešėjas. Politinis „dekartizmas“ nenumato įsipareigojimo demokratijai. Pastarosios neigimas taip pat gali būti apibūdintas kaip teigimas. Pasak A. Jokubaičio, tai gerai matyti dabartinėse diskusijose apie daugiakultūriškumą, kai Vakarų visuomenės siekia lygiomis pripažinti „jų viduje įsikūrusias, bet demokratijos vaidmens nesuvokiančias bendruomenes“.

Elito formavimas – dar didesnė demokratų problema. Kaip teigė profesorius, solidaus elito neįmanoma sukurti, remiantis R. Descartes’o metodu. Pastarasis nepripažįsta savaime suprantamų autoritetų ar hierarchijų. Visi lygūs tol, kol kitaip nepasako paskutinių rinkimų rezultatai ar sociologiniai tyrimai. Elitas, priminė A. Jokubaitis, pagal apibrėžimą negali būti masinis. „Demokratija neleidžia sukurti elito, kuris visuomenę vestų paskui save, o ne pataikautų jos skoniui, poreikiams ir interesams. Ši politinė santvarka kuria elitą, kuris yra tik piliečių vartojimo įpročių atspindys“, – sakė jis. Sunku susitaikyti su mintimi, kad Poncijus Pilotas – demokratijos simbolis, kaip teigė H. Kelsenas, o garsusis rankų nusiplovimas – „dekartiško“ metodo stiprinamas modernios demokratijos bruožas.

lzinios.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
18 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
o kur Leninas, Marksas ?

lietuviai, litovcai vadovaujasi Lenino mokslu – mat visi baigė partškolas, jų tėvai praktikoje diegė tą mokslą – buvo stribai.

Vytautas Ju.

„Nuo abejonės iki abejingumo – vienas žingsnis.“ Kažkoks kalambūras. Abejonė atsiranda nuo nepakankamo informacijos kiekio ar jos kokybės stokos, bet neatima perspektyvos ir žingeidumo. Abejingumas — tai patirtis be vilties į ateitį.
O šiaip, demokratija, tai tik vizija arba fantazijos vaisius, kuris tikrovėje niekada neegzistavo. Vaizdžiai tariant, kaip ta tarybinių laikų „šviesį komunistinė ateitis“, kuri visada buvo čia pat, už horizonto, tereikėjo mažmožio, pasiekti horizontą.

VaidasVDS

Trukt už vadžių, ir vėl nuo pradžių. Filosofija, viena, negali išspręsti pamatinių tiesų ir prasmių. Demokratija yra vis tik pasaulio vystymosi (evoliucijos) rezultatas. Ir demokratijos formos gali būti labai įvairios, kas analizuojama ir straipsnyje. Bet yra tik viena teisinga tiek demokratijos, tiek tikrovės, forma – dvasingumo, mokslo ir protingumo (išminties) lydinys. Kada proto pagalba tarp žmonių bus atrasti tiek mokslo, tiek dvasingumo bendradarbiavimo ir sąveikavimo lygiai, tik tada bus galima kurti ir tikrai demokratinę, ir tikrai dvasingą (kol bus ateistų, tai ir moralią) visuomenę. Ko labiausiai trūksta žmonijai? Tai idealo. O juo gali būti tik Dievas, Kūrėjas. Kas trukdo šiaip protingam žmogui, mokslininkui ar filosofui, patikėti Dievu? Vieni (netikintys) ginčijasi dėl mokslinių tiesų, kiti (religingi) ginčijasi dėl religinių tiesų. Yra… Skaityti daugiau »

internauts

ar tik ne”Visuomenės sutartyje” Žanas Žakas Ruso aprašė labai konkrečiai ko turėtų vengti demokratija. Bet šiuolaikinėje demokratijoje elgiamasi būtent pagal tokias taisykles, ko būtent liepė vengti Ruso. Vis žemiau nuleidžiamas rinkėjų amžaus cenzas, išsilavinimo cenzo išviso nėra visiškai apolitiški, nesubrendusio proto ir jausmų žmonės renka politikus juos ir mus valdyti. Orientuojamasi pagal grožį , kalbos manierą ar kokį pažadą… kaip pavyzdžiui šiandien į merus besiveržiantis Gražulis eina su lozungu, kad neleis gėjų eitynių. Ir to užtenka, pasirodo, valdyti skolose paskendusį miestą! Ir masė apolitiškų bobučių ir diedukų sako taip! mes už tave balsuosim! O po to vėl skųsis ir keiks valdžią, kad City servisas už Kitas paslaugas juos apiplėšinėja. O paksistams ir Zuokui vėl bus gera proga nukreipti liaudies nepasitenkinimą… Skaityti daugiau »

internauts

aha. Toliau skaitant viskas aiškėja. Išties prof. Jokubaitis pakėlė labai rimtą klausimą diskusijai. Turint greta kaimynystėje dvi diktatūras, kurios „nėra demokratijos priešingybė”, mūsiškė demokratija atrodo beviltiškai silpna, suskaldyta. Kai panašią vakarietišką demokratiją bandė įsivesti Kirgizija, Putinas įspėjo: tokia demokratija labai pavojinga. „Demokratija keičia tradicinę visuomenės tvarką, tad net ir despotiški režimai ima save vadinti demokratiniais, nes taip pat kuria nenatūralią tvarką.” Taigi ir Lukošenka laiko save didžiuoju demokratu ir jis skaito lietuviškus laikrasčius, kuriuose rašoma apie tai kad lietuviai labiausiai pasaulyje emigruojanti tauta, labiausiai pasaulyje besižudanti, gerianti, korumpuota, nesveika ir t.t. tauta… ir baksnoja pirštu į tokius rašinius ir sako savo tautai: AR IR JŪS ŠITO NORĖTUMĖTE? VA KUR NUVEDĖ LIETUVIUS JŲ LIBERALIZMAS! Garbės žodis, You Tube klausiau šitokios Lukošenkos… Skaityti daugiau »

internauts Vaidui

NOTHING IS NEW UNDER THE SUN – sako Knyga. „Demokratija yra vis tik pasaulio vystymosi (evoliucijos) rezultatas.” Šitą tamstos tezę paneigia Herodotas, Jau 500 metų prieš Kristų va kaip svarstė persai kokią valdymo formą rinktis: Otanas: „… Tuo tarpu daugumos valdžia turisvarbiausią privalumą – lygybę prieš įstatymus.Toliau, turi tai, ko monarchas negali turėt: valdo burtais išrinkti valdininkai. Kiekvienas valdininkas atsiskaito už savo veiksmus; svarbius klausimus visi kartu sprendžia. Todėl siūlau atsisakyti monarchjos ir įvesti daugumos valdžią, nes daugumai viskas priklauo. „Tuo tarpu Megabizas ragino valdžią perduoti oligarchiji. Jis sakė: ir aš taip manau apie monarchiją, kaip Otanas. Bet liepdamas perduoti valdžią daugumai, jis labai klysta. Juk nieko nėra kvailesnio ir įžūlesnio, kaip niekam tikusiminia. Būtų tiesiog nepakenčiama, vengiant tirono įžūlumo,… Skaityti daugiau »

Herodots apie monarchiją

Herodotas Darijaus lūpomis greičiausiai išsako savo požiūrį apie monarchiją: Trečiasis savo mintis išreiškė Darijus: Jis kalbėjo: „Mano nuomone, Megabizas apie minią pasakė gerai, bet apie OLIGARCHIJĄ jis kalbėjo neteisingai. Turėdami tris galimybes ir tarę, kad visos yra geros — ir LIAUDIES VALDŽIA ir OLIGARCHIJA, ir MONARCHIJA yra gera, pastaroji, mano nuomone, geresnė už anas dvi. Juk nieko nėra geresnio už vieną labai gerą valdovą. Būdamas gerai nusistatęs ir turėdamas geriausių norų, jis nepriekaištingai rūpinasi liaudies reikalais, o nutarimai dėl priešų tokiu atveju geriausiai galėtų būti laikomi paslaptyje. Tu tarpu esant oligarchijai, daugeliui net ir gerai tvarkant visuomenės reikalus,paprastai žmonės ima vienas kito nekęsti. Mat kiekvienas nori būti viršesnis ir visur prakišti savo nuomonę, pasidaro kitų nekenčiamas. Dėl to kyla maištai,… Skaityti daugiau »

atkreipkim dėmesį

.”.. Tuo tarpu daugumos valdžia turisvarbiausią privalumą – lygybę prieš įstatymus.Toliau, turi tai, ko monarchas negali turėt: valdo burtais išrinkti valdininkai. Kiekvienas valdininkas atsiskaito už savo veiksmus; svarbius klausimus visi kartu sprendžia”

O ar pas mus kiekvienas valdininkas atsiskaito už savvo veiksmus? Kaip? Kada? ir kam?

hmmmm..

taigi nebuvo dar jokio Dekarto, o demokratija jau turėjo tas pačias bėdas dar prieš 2500 metų!

gaila

kad čia nėr kam diskutuot tokia aktualia tema…
ir dar gaila, kad straipsnis sparčiai čiuožia iš dėmesio lauko…

beje,

šis portalas tiktų diskusijoms, nes neperkrautas paveikslėliais, kurie stabdo kompus, ir dizainas patogus, kuomet ir straipsnis ir komentarai matosi… Tik įtariu, kad jei čia prasidėtų rimtos diskusijos, kažkas ateitų su pinigais (vienkartine injekcija) ir pasiūlytų apmokėt kitą „gražesnį” dizainą, su sąlyga, kad būtų įvesta privaloma registracija. Taip įvyko su kažkada populiariais Bernardinais. O dabar jie priversti čia permes straipsnius, kad tik kas nors juos perskaitytų. PAnašiai įvyko ir su Literatūra ir menu. Bet netekę skaitytojų redaktorius vėl įsileido anoniminius komentarorius, bet jau reikalai nebelabai pasitaisė… o ten juk rinkdavosi viso pasaulio lietuviai į savotišką diskusijų klubą. Jie į litmenį persikėlė po to, kai buvo išmesti iš ŠIAURĖS ATĖNŲ. Labai įdomu, kam tokie demokratiški pasikalbėjimai nepatinka? Kas skaldo ir valdo mūsų… Skaityti daugiau »

internauts

Jokubaitis yra dirbęs su kažkokiais projektais dėl elektroninio balsavimo. Tai rods sena ir L.Donskio svajonė. Gal žmonės tikslingai varomi į socialinius tinklus, kurie yra kruopsčiai kontroliuojami savotiškos orweliškos „MINČIŲ POLICIJOS”.

šiaip...

Indijos karaliaus Chandraguptos Maurya patarėjas, dar vadintas ministru pirmininku, Kautilya savo garsiajame veikale „Arthasastra“ parašytame 300 metų iki Kristaus, šia tema turėjo vertingesnių minčių. Visi kiti, Tocqueville‘ai, Machiavelli’ai buvo tik išvedžiotojai. Jau tada buvo svajojama apie socializuotą monarchiją. Diskusijos ir pranešimai apie elitus ir jų vaidmenį visuomenėje tėra pilstymas iš tuščio į kiaurą.
Vytautas Ju.

interno

kažkas pavieluotai po Jakimavičiaus straipsniu patalpino ITIN VERTINGĄ KOMENTARĄ

, KURĮ PERKELIU čionai visų dėmesiui:

Anonymous 2014-11-23 3:59
November 20th, 2014 12:27 pm (UTC)
Кто еще?
Давайте попробуем составить список стран, в которых обновленный коминтерн имеет наибольшее влияние.
Для начала приведу список стран Западного Блока (Евросоюз или НАТО) в которых было сильное влияние настоящего коминтерна во времена холодной войны: очень высокое – Франция, Италия, Финляндия; достаточно высокое – Турция, Греция, ФРГ.
Теперь нынешний список Путинтерна: очень высокое – Чехия, Финляндия, Словакия, Венгрия, ФРГ, Франция, Италия, Австрия, Кипр; достаточно высокое – Румыния, Великобритания (точнее Лондон), Турция, Греция, Болгария и плюс бюрократия ЕС.
Вот куда уходят наши деньги…
http://aillarionov.livejournal.com/755058.html#comments

faktas

reliatyvizmas yra tiesos naikntojas.

faktas

geriausia demokratija buvo viduramžių Europoje. Valdžia tada buvo tolygiai padalinta tarp Karaliaus, Bažnyčios ir didikų. Parlamentas tada, kaip ir dabar, smulkiai reguliuodavo visuomenės gyvenimą.
Padėtis pasikeitė, kuomet iliuminatai (švietėjai) išstūmė dvasininkus pirma iš universitetu, o vėliau ir iš viso „ekskomunikavo” iš valstybės valdymo… o jų vietą užėmė pirkliais spekuliantai. Vienas toks spekuliantas Sorošas dabar diktuooja Naują pasauliną Tvarką…

faktas

Chasidai mano, kad kelias į išsigelbėjimą ateina per nuodėmę. Vadinasi netgi reikia daryti dideles nuodėmes, nes antraip nebus atsivertimui pakankamai peno.

Tad jei chasidai dalyvauja Naujos Pasaulinės tvarkos kūrime, jie visą pasaulį turėtų nuvet pirmiau į tokį pragarą, kad tik po galėtų įvykti bent kokia visutinė atgaila ir prisikėlimas…

VaidasVDS

Internaute, esi mėgėjas labai viską sudrumsti ir suvelti. Juk demokratija, apie kurią kalbėjo kad ir Platonas, vystosi nuo tų pačių senovės laikų. Ji visą laiką kinta ir dar kis. Šiuo metu ji degraduoja, bet gal ateityje sugebės pasitaisyti. Evoliucijos (keitimosi) metu nenaudingos ar neprisitaikančios rūšys išnyksta, taip turėtų būti ir su demokratijos klaidomis. Ir demokratija tikrai dar keisis, priklausomai nuo žmonių švietimo ir kultūros. Šiuo metu tiek švietimas, tiek kultūra tikrai degraduoja, bet taip nebus amžinai… O rašydamas: „Ir tada pagalvojau kiek mūsų besiriejančios partijos per žiniasklaidą išlieja purvo į eterį, į KOLEKTYVINĘ SĄMONĘ, nusiplaudami rankas kaip Pilotas? Kiek žalos pridarė tautai ne`atsakinga žiniasklaida, kuri mano, kad purvas padės laimėt rinkimus suformuojant neigiamą piliečių nuomonę apie konkurentą. Nejau tikisi patys… Skaityti daugiau »

18
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top