Esu senas tautininkų simpatikas. Sunkiai keičiu savo pažiūras. O ir amžius nebe toks, kad kaitaliočiau jas kaip kojines. Bet mane sudomino politologo Mariaus Kundroto įžvalga alkas lt. portale publikacijoje „Jaunatviška išskirtinumo liga“.
Marius pastebi, kad šiandien tarsi grybai po lietaus dygsta nauji politiniai judėjimai. Jų lyderiai yra šventai įsitikinę, kad viską padarys geriau nei ligtoliniai judėjimai.
Jis sako, ne taip seniai visus telktis po savo vėliava kvietė „Drąsos kelias“. Tuometiniai tautininkai dažnai sulaukdavo raginimų, beveik reikalavimų: vienykitės arba išnykite. Nors intelektualinis pasirengimas, švelniai tariant, buvo tikrai ne „Drąsos kelio“ pusėje, ši partija manė turinti kažką tokio, kas kitus tiesiog įpareigoja vienytis aplink ją. Dabar ši partija – praeitis. Iškilusi ant momentinių sentimentų jais ir baigė.
Šiandien panašiai elgiasi ir galvoja Antano Kandroto-Celofano partiečiai. Jie įkūrė naują partiją, o mus, politikos senbuvius, kviečia jungtis.
Marius klausia, kokiu pagrindu jungtis? Nejau vien dėl oponavimo dabartinei politinei sistemai? Kur vizija? Ar ji suderinama su senbuvių vizija? Kuo ir ką keisime?
Kitas kraštutinumas, anot Mariaus, – Nacionalinio susivienijimo pusėje. Mariaus manymu, ši partija pasiskolino pavadinimą iš latvių tautininkų, bet latvių Nacionalinis susivienijimas gimė susijungus partijoms „Viską Latvijai“, „Tėvynei ir laisvei“, Nepriklausomybės judėjimui. O lietuviškasis Nacionalinis susivienijimas susivienijo tik pats su savimi.
Šiandien Nacionalinis susivienijimas laiko save išskirtine, kuriai visos kitos turi užleisti vietą. Net ne jungtis su ja, o tiesiog pasitraukti. Nors daugeliu atvejų šios partijos idėjų bazėje atkartojama tai, ką kalbėjo ligtolinės tautinės ir krikščioniškos partijos: prigimtinė šeima, valstybinė kalba, nacionalinis suverenumas.
Visgi Marius sutinka, kad Nacionalinis susivienijimas išskiria iš kitų. Ilgametė šviečiamoji veikla, intelektualus žiniasklaidos portalas, veikli jaunimo organizacija, sava leidykla, kurioje leidžiama pasaulinė filosofinė klasika – to bet kuri kita tautinė, krikščioniška ar tiesiog konservatyvi partija gali tik pavydėti.
Nacionalinis susivienijimas tikrai veikia visai kitame politiniame lygyje nei daugelis jo varžovų, rėkaujančių gatvėse. Tačiau Mariui nepriimtina, kad šioje partijoje esantys protingi ir kūrybingi žmonės, užuot tapę vienytojais, arogantiškai atstumia nuo savęs potencialius kolegas. Mano, jog tai jaunosios Nacionalinio susivienijimo kartos išskirtinumo kompleksas, kuris kyla iš jaunatviško maksimalizmo, o šis veda į konfrontaciją su tais, kurie galėtų darbuotis vieningose gretose.
Užtektų, jei kartu į rinkimus eitų šviesiausi ir artimiausių vertybių subjektai, kartu išsaugant jų suverenumą
Marius mano, kad nereikia viltis, jog kada nors susivienys visi, kalbantys apie tautines vertybes. Ir vargu, ar to reikia. Užtektų, jei kartu į rinkimus eitų šviesiausi ir artimiausių vertybių subjektai, kartu išsaugant jų suverenumą įprastuose veiklos baruose. Svarbus klausimas, kaip turėtų elgtis kiti tautininkai, nacionalistai ir patriotai Nacionalinio susivienijimo atžvilgiu?
Ir priduria“ be abejo, remti ir ginti, kai jį puola leftistinė ir globalistinė sistema. Šiuo atveju giminingos partijos turėtų elgtis kaip NATO: kas puola vieną, puola visus.
Tačiau turime išmokę atpažinti ne tik tai, kas skiria, bet ir kas jungia. Iš čia turėtų rastis pagarbesnis ir draugiškesnis požiūris. Marius tiesia draugystės ranką Nacionaliniam susivienijimui, sakydamas, kai mūsų prireiks – kreipkitės be skrupulų.
Bet man kilo abejonė, ar anoji pusė priims ištiestą draugystės ranką? Ne todėl, kad jos niekas nelaukia, kad nėra norinčiųjų dirbti bendrą darbą Tėvynės labui.
Į akis krenta vienas esminis dalykas: kas ir kam tiesia draugystės ranką? Ar Marius siūlo savo asmeninę, ar tautininkų partijos draugystę? Jeigu siūloma tautininkų vardu, ar ją siūlo Petras Gražulis?
Skaudu, bet negaliu nesutikti su Nacionalinio susivienijimo lyderių požiūriu į tautininkų vadą reprezentuojantį Petrą, ypač po Gėjų lygos surengtos akcijos, kuriais sutrukdė P. Gražulis su Celofanu.
Vytautas Sinica sako, jog Gražulis ir Celofanas gėjų lygos akcijoje provokavo policiją, rėkavo nesąmones, trypė gėjų vėliavą, akivaizdžiai sąmoningai trukdė teisėtą, nors neteisingus reikalavimus keliantį, susitikimą.
Iš tikrųjų Gėjų lygos akcija buvo keliolikos žmonių piketas. Jos niekas nebūtų net pastebėjęs,- sako V.Sinica. Bet ją išgelbėjo Gražulis su Celofanu, sukėlę apgailėtiną sceną ir davę ne tik pagrindą kalbėti apie renginį, bet ir paversti gėjų lygą aukomis, jos priešininkus – agresoriais. Neabejoju, kad šie vaizdai bus skelbiami visai Europai, jais manipuliuos ir dar stipriau gniauš prigimtinės šeimos rėmėjus.
Skaudu ir gaila. Petras nėra šalies išdavikas. Gal greičiau trumparegis, ne savo rogėse sėdintis vyrukas. Sutikčiau su Vytauto Radžvilo nuomone, kad šitaip elgdamasis, jis siekia laimėti žmonių palankumą ir dar ketveriems metams pasilikti Seime. Bet tai jau asmeninis P.Gražulio, o ne tautininkų reikalas.
Kad ir kaip nuoširdžiai Marius tiestų draugystės ranką Nacionaliniam susivienijimui, neabejoju, visi visada matys ištiestą ne Mariaus, o P.Gražulio ranką, kurios padorus politikas niekada nepaspaus, nes tai tas pats, jei alkoholikas tiestų pagalbos ranką streikuojantiems mokytojams.
Dėl to teisūs anie, kurie nenori vienytis su bet kuo. Tautininkams nederėtų vaikščioti apsikabinus su celofanais, bet atvirai savęs paklausti, ar tikrai tikrasis šių laikų tautininkų veidas yra Petras Gražulis?