Prieš ketverius metus (2009-10-13) šių eilučių autorius žiniasklaidoje paskelbė rašinį „Atliekų deginimas – mirštanti technologija“, kuriame citavo chemiką Bruno Terne, teigusį, kad šiame progreso amžiuje, turint tokias chemijos žinias ir ypač pažangią techniką, yra baisus nuosmukis į barbarizmą naikinti vienas iš labiausiai vertingų medžiagų vien turint tikslą jų atsikratyti, kai tuo pat metu mes ieškome lygiai tų pačių medžiagų, įsigydami jas kitose vietose.
Vilniaus savivaldybės administracija išdavė leidimą Vilniaus Lazdynų mikrorajone statyti atliekų deginimo gamyklą, nekreipdama dėmesio į keliolika tūkstančių gyventojų, pasirašiusių prieš tokius planus: projektuojamoje įmonėje numatyta atliekas deginti 850 laipsnių temperatūroje, o kenksmingos medžiagos sudega tik esant 1250 laipsnių temperatūrai. Meras Zuokas jau įmūrijo kapsulę su linkėjimais ateities kartoms (duskit į sveikatą!).
Norint pakelti deginimo temperatūrą, reikėtų naudoti papildomą energiją (dujas, elektrą) ir tokia gamykla laukiamo efekto nebeduotų. Akivaizdu, kad numatomos įmonės statybos tikslas – ne naudos iš atliekų deginimo siekis, o pelnas bei gausios „nuoviros“ iš statybų. Ją pastačius iniciatoriams nebesvarbu – nors ir gaisras, nors ir tvanas. Tokį pavyzdį jau turime tame pačiame Lazdynų mikrorajone. Buvo pastatyta medicininių atliekų deginimo gamykla „Senovė“, kuri taip pat deklaravo nekenksmingų dujų sklaidą ir kuriai taip pat buvo duotas leidimas statybai, tačiau pasirodė, kad ji skleidžia nuodingas dujas, todėl teko uždaryti. Žinotina, kad nesudegusios pačios nuodingiausios medžiagos (dioksinai, furanai) yra pernešami labai smulkiomis dalelėmis; sunkiosios dalelės nusėda maždaug iki 10 km spinduliu, o lengvos ir vidutinės nusėda maždaug 15–20 km atstumu nuo taršos šaltinio. Patikinimais, kad atliekos bus rūšiuojamos prieš patekant joms į krosnį, pasitikėti negalima, nes atliekų rūšiavimas per du dešimtmečius Lietuvoje deramai dar ir nepradėtas. Buitines atliekas šiandien pasaulis rūšiuoja, perdirba, gauna antrines žaliavas ir jas parduoda – deginimui atliekų nelieka. Atliekų rūšiavimas turi būti, bet ne miesto teritorijoje. Juk kiekvieną dieną į miestą bus suvežama apie tūkstantį tonų atliekų, o jos būsią rūšiuojamos tik vizualiai.
Projektas nesuderintas su Vilniaus gyventojų bendruomene, akivaizdžiai pažeistos žmogaus teisės, Orhuso konvencija. Buitinių atliekų deginimo gamyklos statybą inicijuoja ir organizuoja visuomenei ne iš gerosios pusės pažįstama buvusio „Rubikono“ grupuotė, kurios įtaka Vilniaus valdžiai išliko. Aplinkos ministro nuomone, pasipriešinti ir atremti pavojingus kėslus vardan švaraus oro, vardan savo ir palikuonių ateities turi visuomenė, o pats ministras bejėgiškai pripažįsta, kad kol kas sustabdyti statybą galimybės nėra. Apmaudu, kad už aplinkos išsaugojimą, už švarų orą atsakingas ministras nusiplauna rankas, tvarkos ir teisingumo paieškas palikdamas visuomenei.
Visuomeninės gyventojų interesus atstovaujančios organizacijos įvairioms institucijoms surašė daug popieriaus, bylinėjosi teismuose, tačiau „buldozeris“ neatremiamai žengia pirmyn. Todėl vertindami Prezidentės dėmesį visuomenės reikalams, kelios dešimtys piliečių, besipriešinančių atliekų deginimui sostinės kaimynystėje, 2013 spalio 23 d. susirinko Simono Daukanto aikštėje šalia prezidentūros, taip norėdami dar kartą priminti – jie nenori tokios kaimynystės.
Pirmučiausia, žinoma, visuomenės balsą turi išgirsti sveikatos, aplinkos, socialinės apsaugos institucijos, tačiau ir Prezidentės paveikaus žodžio visuomenė labai laukia.