Apie lenkų judėjimą „Solidarumas“, Putino Rusiją ir apie tai, kaip žlunga diktatūros, pasakoja Adamas Michnikas – intelektualas, istorikas, eseistas, politinis publicistas, vienas iš judėjimo „Solidarumas“ įkūrėjų, Lenkijos laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius.
Adamą Michniką kalbina baltarusiško internetinio portalo charter97.org vyriausioji redaktorė Natalja Radina.
Pone Michnikai, nepaisant Ženevos susitarimų, Ukrainos teritorijoje ir toliau veikia rusų specnazas, okupuojami ištisi miestai ir skaldoma šalis. Kas šiandien gali išgelbėti Ukrainą?
Jeigu būčiau realistas, pasakyčiau: tik stebuklas. Bet manau, kad visada reikia ieškoti kokių nors variantų. Ukrainą gali išgelbėti arba labai tvirta Vakarų pozicija, arba Vladimiro Putino ir jo aplinkos suvokimas, jog atvira intervencija į Ukrainą gali reikšti visišką Rusijos įvaizdžio katastrofą.
Artimiausias Rusijos politikos tikslas – tiek destabilizuoti Ukrainą, kad prezidento rinkimai sužlugtų arba būtų pripažinti neteisėtais. Esu jau girdėjęs, kaip vienas prorusiškas kandidatas iš rytų Olegas Cariovas televizijos laidoje sakė: kokie čia rinkimai, jei visur vaikšto žmonės su automatais, šaudo, visi apimti baimės. Taigi, jau pradėta kampanija, turėsianti parodyti šių rinkimų neteisėtumą.
Mano požiūriu, tai labai netoliaregiška ir avantiūrinė politika. Ir gali taip nutikti, jog Putino Rusijai Ukraina taps tuo, kuo sovietinei Rusijai buvo tapęs Afganistanas. Rusija nusilauš dantis, ir Krymas įstrigs jai skersai gerklės kaip Kosovas Slobodanui Miloševičiui. Atseit, aš viską galiu, viską galiu, tik staiga – stop, ir viso labo!
Sprendžiant iš to, kaip į Europos ir JAV reakciją šiandien spjauna Putinas, Rusijos vadovybei pritaikytų sankcijų nepakanka. Ką reikia dar padaryti, kad jis būtų priverstas sustoti?
Labai geras klausimas, bet aš nežinau. Liautis pirkti rusišką naftą ir dujas? Jei jis nenurims, viskas vyks ta pačia kryptimi ir galiausiai Putinas pralaimės viską. Bet tai gali užtrukti penkerius, aštuonerius, dešimt metų.
Manau, kad Vakarai turi priemonių, tačiau tam reikalingi aiškūs sprendimai, kurie neturėtų pakenkti vokiečių, britų ar dar kurios nors šalies ekonomikai.
Ši situacija Vakarams yra labai sudėtinga, nes nesuvokiama, jog norint apginti Ukrainą, teks atvirai konfliktuoti su Rusija. O tai susiję daugeliu bendrų interesų: ir verslas, ir Iranas, ir Sirija. Trumpai tariant, konfliktui jie (Vakarai – Tiesos.lt) psichologiškai nepasirengę.
Dar tebėra gyva 1938 metų Miuncheno suokalbio dvasia, o būtent – įsitikinimas, jog dėl visko reikia nusileisti Hitleriui: norite įžengti į demilitarizuotą Reino zoną – prašau, norite Saaro (anglies – Tiesos.lt) baseino – imkite, dar ir Austrijos – na taip, žinoma, pageidaujate Sudetų ir Čekoslovakijos – labai prašom. Buvo sustota prie Lenkijos, nes ji pasakė: ne.
Jeigu anuomet lenkai būtų klausęsi išmintingų strategų ir politikų, tuomet būtų atidavę ir Gdanską, ir „koridorių“, viską būtų atidavę. Tačiau neatidavė, todėl prasidėjo karas. Vladimiras Žirinovskis ir dabar kaltina lenkus: neva mes pradėjome karą ir nenorėjome sąjungos su Stalinu, nors jis „daug geresnis nei Hitleris“.
Ar tai reiškia, kad šiandieniniams Vakarų valdininkams nepakanka ryžto pasipriešinti Putino agresijai?
Čia svarbiausias klausimas. Ir čia yra Ukrainos drama. Vakarai ir amerikiečiai spaudžia ukrainiečių valdžią nenaudoti jėgos. Todėl ir Krymas buvo atiduotas be šūvio.
O dabar ukrainiečiai gali netekti ir šalies rytų.
Tikrai taip. Ką jie bedarytų, vis tiek bus blogai. Jei išliks ramūs, tuomet Rusija pasiims Ukrainą be šūvio, jei ims šaudyti, tuomet sulauks intervencijos. Ir taip, ir kitaip yra blogai. Tačiau manau, jei tai paliestų Lenkiją, mūsiškiai imtų šaudyti.
Vakarai taip elgiasi paprasčiausiai baimindamiesi konflikto su Rusija, jie nenori karo, net ir „šaltojo“.
Bet juk Ukrainos atžvilgiu tai išdavystė.
Nė viena šalis nenori karo, išskyrus militaristines, autoritarines ir totalitarines valstybes. Juk ir Ruzveltui buvo trukdoma įsijungti į Antrąjį pasaulinį karą. Antikarinis lobistų spaudimas buvo toks stiprus, jog neaišku, kaip viskas būtų buvę, jeigu japonai nebūtų subombardavę Perl Harboro.
Šiuo klausimu [JAV] Kongrese ir Senate daugumos nebuvo. Amerikiečiai nenorėjo karo, ir aš juos suprantu, nes taip pat nenoriu karo. Bet būna tokių situacijų, kada nuolaidžiauti nebegalima. Suprantama, geriau jau lokalus nei globalus karas. Bet manau, kad toks požiūris klaidingas. Jeigu šiandien nebus duotas stiprus ir adekvatus atsakas, tuomet Putino imperializmui mes įžiebsime žalią šviesą.
Kaip jūs neseniai rašėte, gali būti užpultos ir Baltijos šalys?
Tai būtų problemiška, nes jose yra NATO, tačiau kalbant apie Moldovą, Gruziją – taip.
Juk Baltarusijoje jau yra rusų kariuomenė.
Tai klausimas, į kurį aiškaus atsakymo neturiu. Ar Rusija suinteresuota dar labiau inkorporuoti Baltarusiją, ar jai patogiau joje matyti vasalinę valstybę? Nežinau.
Greičiausiai, Putinui yra mažiau pavojinga vasalinė Lukašenkos vadovaujama valstybė. Atseit, jeigu pas jus prasidės kokie nors įvykiai, tai Lukašenka turi savo KGB – tegul aiškinasi pats, tai jo problema.
Neatmetu tikimybės, jog Putino idėja – vietoje NVS (Nepriklausomų valstybių sąjunga – Tiesos.lt) – sukurti Eurazijos sąjungą, kur dominuos, žinoma, Maskva.
O kas žinojo, ką buvo sumanęs Hitleris?
Taip, tai tiesa. Todėl dabar negaliu numatyti įvykių raidos. Kažkada atrodė neįmanoma, kad Hitleris pradės kariauti su visu pasauliu: su Amerika, Anglija, Prancūzija ir stalinine Rusija.
Ar NATO kariuomenės ES teritorijoje sustiprinimas galėtų padėti Ukrainai?
Tai galėtų būti ženklas Rusijai, kad laikas sustoti. Praktiškai tai reiškia visiškai naują ES ir JAV rytų politikos formatą.
Aš atsimenu, kai ilgą laiką Vakaruose niekas apskritai netikėjo, jog Ukraina gali egzistuoti be Rusijos. Jeigu Belovežo girioje Borisas Jelcinas su Leonidu Kravčiuku ir Stanislavu Šuškievičiumi nebūtų pasirašęs susitarimo dėl SSSR iširimo, tuomet Ukrainos galėjo ir nelikti. Dar 1991 metų vasarą Kijevą aplankęs Džordžas Bušas vyresnysis ukrainiečiams kalbėjo, kad jiems nereikia atsiskirti.
Esu girdėjusi, kad 1980-jų pabaigoje, lemtingu momentu Lenkijos istorijai, „Solodarumo“ lyderiai taip pat buvo spaudžiami vakariečių „strategų“.
1988 metais mus spaudė, kad pritartume valdžios be „Solidarumo“ projektui, tai yra, kad (judėjimą „Solidarumas“ – Tiesos.lt) užregistruotume kaip kažkokią demokratinę organizaciją. Tačiau mes su tuo nesutikome.
Jau po rinkimų Bušas spaudė ne mus, o Jaruzelskį, kad sutiktų tapti prezidentu. Kremliui tai buvo tam tikras žaidimas: atseit, situacija čia nebus katastrofiška. Apie tai Bušas prisimena savo memuaruose. Bet anuomet jau buvo Mazoveckio vyriausybė, mes laimėjome rinkimus, ir šalis tapo kitokia. Buvo aišku, kad Lenkija bus dekomunizuota.
Šiandien Europoje Putino režimą palaiko nemažai lobistų, į daugelį gyvenimo sferų įsiskverbė rusiškas oligarchinis verslas, nuolat iškyla skandalai dėl to, jog vienos ar kitos politinės ES jėgos yra palankios Rusijai. Ar tai kelia grėsmę?
Akivaizdžiai ne tokią, kokią kėlė Hitleris ir Stalinas, bet grėsmė yra. Ir reikia mokėti tai diagnozuoti. Jei nemokėsime to daryti, šios ligos negalėsime gydyti.
Rusiškasis imperializmas yra šiandieninio pasaulio liga. Yra ir kitų ligų, tačiau ši pati rimčiausia, ji gali būti mirtina.
Jūs, „antisovietinis rusofilas“, neseniai parašėte straipsnį „Rusijos gėda“. Kas jūs dabar: rusofobas ar antiputiniškas rusofilas?
Antiputiniškas rusofilas. Nes Rusijoje turiu daug draugų, myliu rusų kultūrą, literatūrą, kiną, teatrą. Todėl manau, kad Rusijoje randasi galingas demokratinis potencialas.
Man labai gaila, kai daug puikių žmonių pasisako palaikantys Putiną. Tarp jų ir man gerai pažįstamas Pavelas Lunginas – puikus režisierius ir nuostabus artistas. Aš šito nesuprantu.
Tačiau ne mažiau puikūs žmonės Putino nepalaikė. Ir šis Rusijos (žmonių – Tiesos.lt) nepasitenkinimas, ir tie 20 tūkstančių, Maskvoje išėję į „Taikos maršą“, yra fantastiškai reikšmingi.
Tačiau akivaizdu, kad Rusijos visuomenė apimta šovinistinio kvaitulio.
Ten beveik visi apimti to kvaitulio. Rusijos žmonės nuolat sako, kad jie su Ukraina yra nedaloma visuma – Didžioji Rusija, Mažoji Rusija. Todėl vertinant žmonių reakciją yra akivaizdu, jog ji nacionalistinė, šovinistinė, imperinė.
Visa tai nelengva suvokti baltarusiui. Todėl, kad baltarusiai neturi to imperinio šovinistinio geno. To smegenis naikinančio narkotiko, privedančio prie aksiologinės katastrofos: žmogus staiga nebesuvokia, kas yra melas ir tiesa, gėris ir blogis, o tik žiūri, ar „mano liaudis jau pakilo nuo kelių“.
Aš galiu visa tai suprasti, nes ne vieną kartą panašius dalykus stebėjau Lenkijoje. Tokioms nacionalistinėms emocijoms viešai pasipriešinti būna labai sunku, ypač, jei situacija nėra tokia paprasta.
Jei žvelgsime iš ruso Petrovo ar Ivanovo perspektyvos, Nikita Chruščiovas iš jų atėmė Krymą, o Vladimiras Putinas sugrąžino. Kitas dalykas yra tas, kad, pavyzdžiui, Čečėnijoje niekas nerengė jokio referendumo. Tokia yra imperinė politika, tačiau paprasti žmonės apie tai negalvoja.
Kažkada jie sakydavo: višta – ne paukštis, Lenkija ne užsienis. Anuomet tai buvo Pavislio kraštas (administracinis Rusijos imperijos vienetas, suformuotas užgrobtoje teritorijoje po 1863 m. sukilimo numalšinimo – Tiesos.lt), o savo laiške Viazemskiui po 1831 metų sukilimo Puškinas parašė: „Pasiėmėm tai, kas buvo mūsų“. O tada jie buvo paėmę Varšuvą.
Jūs buvote SSSR žlugimo liudininkas. Šiandieninė Rusija veikia pagal tokį pat algoritmą: išorės agresija, represijos šalies viduje ir šių veiksmų palaikymas naftos verslo pinigais. Kokia Rusijos situacijos tolesnės raidos prognozė?
Pažymėsiu, kad Rusija kol kas autoritarinė, o ne totalitarinė valstybė. Dabar ten tvyro Krymo euforija, tik ar ilgam? Pusmečiui, metams? Vėliau paaiškės, kad viską reikia keisti. Situacija bus labai nelengva, ir gali sugrįžti šūkis „Rusija be Putino“.
Ir viskas gali pasibaigti tuo, kad Putinas bus nuverstas, kaip kad nuvertė Nikitą Chruščiovą. Galbūt Maskvos Raudonojoje aikštėje atsiras Maidanas. Viskas yra įmanoma. Kaip ir anksčiau tikiuosi, kad Rusija nusimes nuo savęs putinišką kagėbistinį šarvą.
Tuomet, beje, atsivertų galimybės ir Baltarusijai, tačiau dėl šio šanso reikia darbuotis jau šiandien. Jums reiktų į baltarusių kalbą išsiversti dvi lenkų rašytojo Andžejaus Kijevskio esė. Jis dar 1978 metais rašė, kad Lenkija bus laisva. Perskaitykite, mes būtinai susitiksime ir apie tai pakalbėsime.
O kodėl Baltarusija niekada nebuvo įdomi Vakarams? Štai Putinas gerai suvokia mūsų šalies strateginę svarbą.
Vakariečių strategų požiūriu (jūsų šalis – Tiesos.lt) – tai Rusija. Jiems ir Lenkija kadaise buvo „sezoninė valstybė“, nes visus 123 metus Lenkijos valstybės nebuvo.
Tai reiškia, kad mums neverta tikėtis Vakarų pagalbos?
Šiuo metu neverta. Nereiktų tikėtis, jog JAV, Indonezija, Naujoji Zelandija ir visas pasaulis užsiims Baltarusijos reikalais. Nei amerikiečiai, nei lenkai, nei vokiečiai Lukašenkos nenuvers, jei šito nepadarys patys baltarusiai.
Nereikia jo versti. Būtų geriau, jei Vakarai liautųsi jį palaikyti nesibaigiančiais „santykių perkrovimais“ bei „dialogais“ ir pritaikytų realias sankcijas.
Lenkijoje su Lukašenka niekas nedraugauja. Kontaktai su juo užšaldyti. Priešingai, mus kritikuoja, kad Baltarusijos režimo atžvilgiu esame per daug agresyvūs. Buvo [santykių – Tiesos.lt] perkrovimo bandymų, tačiau juos sužlugdė pats Lukašenka.
Nataša, tai pavojingas, visų disidentų pamėgtas vertinimas – jie stengiasi užsienyje surasti atsakingus už savo pačių nesėkmes. Panašiai buvo ir Lenkijoje – girdi, Vakarai nepagelbėjo „Solidarumui“. O kaip reikėjo pagelbėti? Ar jie turėjo čionai atsiųsti lėktuvus ir tankus?
Kalba ne apie tankus. Vadinasi, jūs nekaltinate Čerčilio ir Ruzvelto, susitaikiusių su tuo, kad Stalino režimas okupavo Lenkiją?
Žinoma, mes, lenkai, suvokiame, kad Jaltoje mus šaltakraujiškai išdavė. Tačiau būtų buvę naivu tikėtis, kad 1945 metais Čerčilis arba Ruzveltas pradėtų karą su Stalinu.
O ar ne tą patį prieš 20 metų iki Jaltos mes padarėme su Ukraina ir Baltarusija? Juk kai su bolševikais pasirašėme Rygos Taikos paliaubas ir padalijome Baltarusiją ir Ukrainą, paisėme tik savų interesų. Tuo nepatenkintas buvo Pilsudskis, bet jis manė, kad negali rizikuoti Lenkijos valstybe, per stebuklą vėl susigrąžintai po trijų karo su bolševikais metų.
Kokią čia galima padaryti išvadą? Kai buvau opozicijoje, visada žinojau: Vakarai mums nepadės. Tačiau galima sumanyti tokią strategiją, kad reikiamu momentu turėtume kokias nors struktūras, idėjas ir jėgas. 1989 metais taip ir padarėme. Manau, baltarusių opozicija turi ruoštis tokiam momentui. Juk Lukašenka ne amžinas, ir galiausiai ateis metas, kuomet jo nebus.
Ar „Solidarumas“ 1989 metais būtų laimėjęs, jei Sovietų Sąjunga nebūtų atsidūrusi ties žlugimo riba? Šiandien yra pavojus, kad kilus liaudies protestams Baltarusijoje Lukašenkai gelbėti bus mesta Rusijos kariuomenė.
Todėl reikia laikytis tokios strategijos, kad Rusijai labiau apsimokėtų pritarti pasikeitimams Baltarusijoje. Anuomet Lenkijoje mes taip pat vaikščiojome labai plonu ledu. Prisiminkite, kad jau buvo Karabacho įvykiai, ir kas tuomet įvyko Tbilisyje. Mes nežinojome, kaip viskas toliau klostysis.
Kai jau turėjome naują vyriausybę, prasidėjo tautų judėjimai Baltijos šalyse. Todėl privalėjome būti labai atsargūs, o žmonės už tą atsargumą kritikavo mus ir Mazoveckį. Tačiau dabar manau, kad jis buvo teisus. Panašiomis aplinkybėmis visada sau sakydavome, kad „Dombrovskio mazurką“ galima groti įvairiais instrumentais: pianinu, smuiku…
Vis vien jums teks ateityje surasti bendrą kalbą ir su Vakarais, ir su Rusija. Man atrodo, kad šiandien – tai optimaliausias Baltarusijos siekis.
Baltarusiai – rami ir tolerantiška tauta, niekada nerengusi jokių etninių pogromų ar valymų. Lenkų rašytojai jūsų šalį net vadino „Dobrorusija“, kitaip „Geravalė Rusija“ ( rus. добрый – geras, doras – Tiesos.lt).
Šiandieninio Rusijos ir Ukrainos konflikto fone kai kurie europiečių politikai vėl puoselėja iliuzijas baltarusių diktatoriaus atžvilgiu. Išsakomos prielaidos, jog „net Lukašenka siekia pasitraukti nuo Rusijos įtakos“.
Bet juk jis pats pasakė, kad palaiko Ukrainos vientisumą ir yra prieš šalies federalizaciją, ir dar pareiškė, kad iš Baltarusijos teritorijos rusų kariuomenė neįžengs į Ukrainą.
Visa tai žaidimai ir plepalai. Lukašenka (Baltarusijos – Tiesos.lt) teritorijoje įkurdino rusų kariuomenę. Kuo jūs tikite?
Aš juo netikiu, bet jei kalbame apie tam tikrą žaidimą, tai tokie pareiškimai Kremliui neparankūs. Žinoma, Lukašenka žaidžia. Jis nori Vakarams parodyti, kad nenutraukia santykių su „banderovcais“: kalbasi ir su jais, ir su Sergejumi Lavrovu (Rusijos Federacijos URM vadovu – Tiesos.lt).
Lukašenka 20 metų buvo Kremliaus marionetė, bėglio Janukovyčiaus bendražygiai taip pat rado prieglobstį ir Baltarusijos teritorijoje. Bet nepaisydama logikos ir sveikos nuovokos, ukrainiečių valdžia šiandien siekia Lukašenką padaryti konflikto su Rusija tarpininku.
Šiuo metu jie (ukrainiečiai – Tiesos.lt) vaikšto labai plonu ledu. Jie priversti vengti bet kokios nereikalingos rizikos. Tačiau visa tai nieko nereiškia. Jei viskas bus gerai, po (prezidento – Tiesos.lt) rinkimų tie santykiai pasikeis.
O kodėl lenkų vyriausybė kalbėjosi su Janukovyčiumi? Dabar užduodami klausimai Sikorskiui, kam jis važiavo pas Lukašenką? O ką darė Grybauskaitė? Šio regiono šalys mažos ir įbaugintos. Ir joms atrodo, kad tokie gudravimai gali joms padėti.
Iki šiol Donaldas Tuskas (Lenkijos Ministras Pirmininkas – Tiesos.lt) puolamas už tai, kad su Putinu ėmėsi (santykių – Tiesos.lt) perkrovimo. Lenkijos, kaip labiausiai rusofobiškos Europos šalies, reputacija buvo gerai žinoma, todėl šią nuomonę reikėjo pakeisti ir pabandyti tapti geros valios pasiuntiniu.
Galbūt su tokiais kaip Putinas ir Lukašenka reikėtų elgtis principingiau ir kiečiau, kad jie neįsisiautėtų ateityje?
Yra tokių principų. Tačiau kalba ne apie tai. Pavyzdžiui, europiečių kodekse yra supratimas, kad negalima mušti moterų. Tačiau, kai mušamos moterys, Putinas neįžvelgia jokio blogio. Ir europiečiai šito negali suprasti. Čia kaip su Hitleriu – jie negalėjo suprasti jo mąstymo.
Taip ir su Putinu. Aš negaliu juo tikėti. Pastebėjau, kad Putinas nežiūri į akis ir išsijuosęs meluoja, nepasakydamas nė vieno tiesos žodžio. „Amerikiečių instruktoriai“, „buvo išgirsti pokalbiai anglų kalba“, „Lietuvoje ir Lenkijoje treniruoti smogikai“ – visa tai Putino žodžiai.
Tai – visiškai sugriauta tiesos esmė, kai nenorima suprasti, kad tiesa – tai santaika su realybe. Tokia nauja situacija, ir turime išmokti ją suvokti. Tačiau jei gyveni demokratinėje šalyje, tai padaryti labai sunku.
Pagal išsimokslinimą aš esu istorikas, humanitaras, mėgstu diskutuoti ir šnekučiuotis, galiu išmokyti daugelio dalykų. Bet kai buvau atsidūręs kalėjime, žinojau: mane pasodino ne pasišnekučiavimams, o kad sugautų ištariant neatsargų žodį, kad mane sukompromituotų ir sunaikintų. Todėl neištariau nė žodžio.
Kaip sako mano draugas: „Su gėbėšniku (iš rus. ГБ [Valstybės saugumas] – Tiesos.lt) reikia elgtis kaip su prostitute – jokių pokalbių“.
Puikus principas. Gegužės mėnesį švęsite laikraščio „Gazeta Wyborcza“ 25-metį. Paprastai tokių sukakčių progomis sumuojami rezultatai. Ar jau turite savų išvadų?
Kai kurių – taip. Dar parašysiu šia tema. Per 25 metus mes išsaugojome savo statusą, esame viena svarbiausių nuomonių raiškos aikštele ne tik Lenkijoje, bet ir Rytų Europoje. Mes ne tik laikraštis, bet ir demokratijos institutas. Be „Wyborcza“, būtų prastesnė ir demokratija, ir Lenkija.
Jūs buvote opozicijoje 20 metų, ištisus penkerius metus praleidote kalėjime, po to ėmėte steigti tokį laikraštį. Iš kur semiatės jėgų?
(juokiasi) Tai klausimas Putinui. Kai buvau jo spaudos konferencijoje Sočyje, ten sėdėjo rusų politologė Naročnickaja. Buvo užduodami įvairūs klausimai. Aš jo (Putino – Tiesos.lt) paklausiau apie Chodorkovskį, o Naročnickaja (man sako – Tiesos.lt): iš kur šitokiam poelgiui jūs semiatės jėgų?
Darbas laikraštyje – tai ne kankinimai ir ne kalėjimas. Šį darbą labai myliu ir manau, kad jis naudingas. Mes darome laikraštį, kurio dėka žmonės tampa protingesni, blaivesni, sąmoningesni, labiau mąstantys ir demokratiškesni. Tai geras darbas.
Tai reiškia, kad nesirgote disidento sindromu?
Dabar apie tai daug galvoju, skaitau Vladimirą Bukovskį (rašytojas, visuomenės veikėjas, vienas iš disidentinio judėjimo Sovietų Sąjungoje įkūrėjų – Tiesos.lt). Tai iš tiesų yra didelė problema. Štai Gagarinas gėrė degtinę, o po to nuskrido į kosmosą, ir viskas – normalaus gyvenimo kaip nebūta. O aš turėjau normalų gyvenimą (juokiasi).
Neseniai, kalbantis su Zbignevu Bujaku (Lenkijos disidentas, profsąjungų veikėjas, vienas iš „Solidarumo“ lyderių – Tiesos.lt), jis prisiminė: Michnikas taip parašydavo, kad rytais visi bėgdavo prie kioskų pirkti laikraštį.
Tai buvo negirdėtas nuotykis! Pirmą kartą iš komunistinės diktatūros į demokratiją mes perėjome taikiai. Tai – pasaulinės reikšmės eksperimentas. Buvo be galo patrauklus ir įdomus laikmetis.
Aš žinojau, kad viskas gali lengvai sugriūti, žinojau, kokia trapi demokratinės santvarkos prigimtis, nes demokratija naudojasi visi, taip pat ir priešai. Tačiau iki konfrontacijos prieita nebuvo. Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje demokratija buvo sugniuždyta, o Lenkijoje – ne.
Kodėl jūs netapote politiku?
– Todėl, todėl, kad mes pilotai,
Dangus, dangus – mūsų gimtieji namai.
Pirmiausia, pirmiausia – lėktuvai.
– Na o merginos? – O merginos vėliau!
(A.Michnikas cituoja populiarios dainelės kupletą iš 1970 m. sovietinio filmo „Padangių lėtaeigis“ – Tiesos.lt)
Rusiškas teksto originalas:
– Потому, потому, что мы пилоты,
Небо – наш, небо – наш родимый дом.
Первым делом, первым делом – самолеты.
– Ну а девушки? – А девушки потом!
Aš niekada nenorėjau būti politiku. Karo metu buvau ne politikas, o kareivis – imi milinę ir eini į frontą.
Anksčiau bandžiau angažuotis politikoje, nes situacija – cenzūra, melas ir pan. – man neleido būti laisvu intelektualu. Taip, aš buvau „Solidarumo“ vadovybėje, bet visada žinojau, kad atėjus kitokiam laikui, liausiuosi būti politiku. Tik vieną kartą dvejus metus buvau (deputatu – Tiesos.lt) parlamente – man to pakako.
Taip lengviau išlikti savimi?
Žinoma. Politikoje reikia žaisti žaidimus, o aš šito nemėgstu ir to daryti nemoku.