Bernardinai.lt
Šiandien pasaulis stebi Ukrainą ir Rusiją. Ir šios dvi valstybės juda priešingomis kryptimis. Ukraina pasirinko Europos Sąjungą, demokratiją, žmogaus teises ir rinkos ekonomiką valstybėje, valdomoje remiantis įstatymo viršenybės principu. Vladimiro Putino Kremlius stumia Rusiją į agresyvios imperijos atkūrimą, kur demokratija yra Potiomkino kaimas, kur vyrauja smurtas ir melas. Būtent todėl Putinas nori sunaikinti Ukrainos demokratiją ir Ukrainos valstybę – tam, kad galėtų valdyti Ukrainą kaip savo posovietinės imperijos dalį. Būtent todėl jis siekia destabilizuoti šalį ir užblokuoti gegužę turinčius vykti prezidento rinkimus. Ukrainos valdžia į Putino slaptųjų tarnybų provokacijas reaguoja su pasigėrėtinu šaltakraujiškumu – pasipriešinimo be smurto strategija kelia pagarbą.
Tačiau jų strategija taip pat kelia nerimą. Kremlius į Kijevo išmintingumą bei santūrumą žvelgia kaip į bejėgiškumą ir nuolaidžiavimą Putino agresijai. Taip pat Kremlius žvelgia ir į išmintingas bei apdairias ES reakcijas. Briuselyje vyrauja įsitikinimas, kad nėra nieko blogiau nei šaltojo karo sugrįžimas. Tačiau yra kai kas blogiau – tikras karas. Putino politika yra tarsi opiumas Rusijos žmonėms – jomis siekiama apkvailinti rusus ir priversti juos paklusti. Laimė, Rusijoje yra pakankamai didžių žmonių, atsparių šiam narkotikui.
1938 metais, kai Neville‘as Chamberlainas sugrįžo iš Miuncheno ir britams pareiškė, kad pargabeno jiems „taiką mūsų laikams“, Winstonas Churchillis atsakė: „Tau buvo leista rinktis tarp karo ir negarbės. Tu pasirinkai negarbę ir gausi karą.“ Šis išmintingas britų konservatorius žinojo, kur veda nuolaidžiavimo Hitleriui politika. Ir mes prisimename, kas nutiko. Lenkai ir kitos šalia esančios tautos nebenori gyventi lyderių portretų šešėlyje – net jei vietoje Stalino ir Brežnevo portretų dabar turėtume KGB pulkininką leitenantą.
Mūsų regiono likimas šiandien kabo ant siūlo. Nuolaidžiavimas Putinui nesibaigia Krymu – dabar stebime tai, kas vyksta Donecke ir Luganske, o po bus ir kitos šalys. Tai labai pavojinga ne tik mums, bet taip pat ir Rusijai. Tai, kas vyksta dabar, prilygsta bandymui pasukti laikrodį šimtu metų atgalios.
Vakarų pasyvumas reikš pergalę tos dvasios, kuri 1938 metais vyravo Miunchene ir 1945 metais – Jaltoje. Šiandien Putinas ir jo kompanija turi suprasti, kad agresija prieš Ukrainą jiems kainuos daugiau nei tos agresijos atsisakymas. Vakarai pasyviai stebėjo prievartinius sukilimų Vengrijoje 1956 metais ir Čekoslovakijoje 1968 metais numalšinimus. Šio pasyvumo buvo atsisakyta tik po sovietų agresijos prieš Afganistaną. Tai buvo būtent tas momentas, kai Brežnevas buvo sustabdytas, o jo doktrina atsidūrė istorijos šiukšliadėžėje. Būtent ten turėtų atsidurti ir Putino doktrina bei jo politika.
Pagal „New Republic“ parengė Donatas Puslys