Bernardinai.lt
Garsus Rusijos kultūros veikėjas Piotras Čadajevas rašė: „Aš myliu savo šalį, linkiu jai šlovės ir vertinu didingas savo tautiečių savybes. Tačiau aš neišmokau mylėti savo tėvynės užmerktomis akimis ir nulenkta galva. Tikiu, kad žmogus gali duoti naudos savo šaliai tik aiškiai ją matydamas. Manau, kad aklos meilės laikas yra baigtas ir mes esame skolingi savo tėvynei tiesą. Man svetimas tas dievotas, tingus patriotizmas, besistengiantis viską matyti tik malonioje šviesoje ir besileidžiantis užliūliuojamas savo paties iliuzijų, tačiau kuris, deja, dabar yra užvaldęs tiek žymių protų.“
Šiandien skaitydamas šiuos žodžius, suvokiu jų bauginančią svarbą.
Vladimiras Putinas savo politika Ukrainos atžvilgiu šokiravo pasaulį. Krymo anšliusas atrodo kaip padarinys karinės geopolitikos, sukurptos pagal Trečiojo Reicho modelį. Visa tai atgaivino antirusišką stereotipą, kad rusai yra tauta, pasmerkta būti barbariškais agresoriais ir nuolankiais vergais.
Sunkiai beatrastume klaidingesnį ir destruktyvesnį stereotipą. Praėjusių metų masiniai susibūrimai Maskvoje, kur buvo regimi plakatai, skelbiantys „Rusija be Putino“, įrodo, kad Rusija turi daugiau nei vieną veidą. Be siaubingo ir atgrasaus veido ji taip pat turi ir gražų bei kilnų veidą. Tačiau ar Rusija šiuo atžvilgiu yra unikali? Hitleris nebuvo vienintelis Vokietijos veidas, o Mussolinis nebuvo vienintelis Italijos veidas, nors tiek Vokietijos, tiek Italijos kultūra visada turės problemų su šiuo savo paveldu.
Brutalus ir žiaurus kolonializmas nėra vienintelis ar lemiamas anglų, prancūzų ir olandų tapatybės aspektas, nors kolonialinė era giliai paveikė šias kultūras. Lygiai taip pat Rusija nėra pasmerkta despotizmui namuose ir agresijai išorėje. Ji nėra sfinksas, o šalis pilna konfliktų ir debatų.
Putinui pavyko manipuliuoti daugelio rusų sąmoningumu ir priversti juos patikėti, kad Kijevą valdo Banderos pasekėjai, persekiojantys rusus, kad Vakarų demokratijos yra mirtinas pavojus Rusijai ir kad Lenkija bei Lietuva rengia fašistus. Tačiau yra daug rusų, kurie nepasidavė šiems melagingiems mitams.
1968 metais septyni žmonės Raudonojoje aikštėje protestavo prieš Rusijos intervenciją į Čekoslovakiją. Pasauliui tai buvo argumentas prieš aklą neapykantą rusams. Rusofobija yra beprasmė ir daugelio rusų rezistencijos prieš Putino politiką veiksmai šiandien tai įrodo.
Kiekvienas Rusijos demokratas galėtų pakartoti 1863 metų gruodį žymaus ruso Aleksandro Gerceno užrašytus žodžius: „Mes mylime Rusijos žmones ir Rusiją, tačiau nesame apsėsti patriotinių aistrų, nuobodžios rusomanijos beprotybės. Taip yra ne todėl, kad esame kosmopolitai, tačiau dėl meilės mūsų šaliai, meilės, kuri nepanašėja į bandos solidarumą, randantį pateisinimus nusikaltimams. Ši visa budelių orgija ir apkvaitęs patriotizmas tik parodo, kad yra neįmanoma sustabdyti šio vietinio judėjimo tokiais pasibjaurėtinais metodais.“
Šis „vietinis judėjimas“ yra demokratijos ir teisės viršenybės siekis. Rusijos žmonės turi tą pačią teisę gyventi europietiškų vertybių pasaulyje kaip ir ukrainiečiai ar lenkai. Europai ir pasauliui reikia nepriklausomos, demokratinės ir stabilios Ukrainos. Tai yra Ukraina, kuria mes tikime. Tačiau pridėkime: Europai ir pasauliui reikia nepriklausomos, demokratinės ir stabilios Rusijos – didžių galimybių ir nuostabių žmonių šalies. Vis dėlto tai veikiausiai būtų Rusija be Putino. Pasauliui reikia Rusijos. Rusijai nereikia Putino.
Tai yra Rusija, kuria tikime.
Pagal Newrepublic.com parengė Donatas Puslys