„Mūsų Raseiniams“
Į „Mūsų Raseiniams“ redakciją kreipėsi socialinio būsto gyventoja Gintė Žyvatkauskienė, kuri panoro pasidalinti savo patyrimais, kuo baigėsi jos pasitikėjimas Savivaldybės administracijos direktoriumi Jonu Kurlavičiumi. O kartu tiki, kad iš jos karčios patirties pasimokys kiti.
Būstas priminė landynę
Socialinį būstą Ateities gatvės daugiabutyje gavau 2010 metais. Jame apsigyvenau su trim mažamečiais vaikais. Manau, nereikia prisipažinimų, kad materialinė būklė nebuvo iš lengvųjų, nes antraip ir socialinio būsto nebūtų davę. Kita vertus, landynę primenantį būstą vargu ar buvo galima vadinti butu: langų rėmai vos laikėsi, durys buvo išspardytos ir skylėtos, grindų danga sudriskusi. Tačiau aš Savivaldybei ir už tokį būstą buvau dėkinga, visom išgalėm stengiausi susikurti jaukius namus. Spausdama centą prie cento, šeimą išmaitindama savo užsiaugintomis bei miške prisirinktomis gėrybėmis, vaikus aprengdama savo rankų mezginiais ir siuviniais, susitaupiau langams – senas kiuženas pakeičiau plastikiniais. Įstačiau naujas duris tiek į laiptinę, tiek į balkoną. Teko ir kambarių duris pakeisti. Pakeičiau suplyšusią grindų dangą, nudriskusius sienų apmušalus. Esu šiek tiek meno žmogus, tad radau, kaip išspręsti ir akis badantį paliktą statybininkų broką. Trumpiau sakant, susikūriau visai jaukius namus, už ką net buvau laikraščiuose pagirta, pavyzdžiu kitiems socialiniams būstams parodyta, nes šiaip jau būna atvirkščiai, gerus būstus gavusieji juos bemat landynėmis paverčia.
Išlindo gamyklinis brokas
Tačiau gyvenimą netikėtai sudrumstė 2014 metų rugpjūčio 10-osios naktį mano buto vonios kambaryje trūkęs vandentiekio vamzdis. Kaip savo rašte Nr. 379 nurodė „Raseinių butų ūkis“, jis trūko ne dėl mano kaltės – „avarijos priežastis – 12 buto patalpoje trūkęs dėl gamyklinio broko šalto vandens ventilio korpusas“. Tačiau, nepaisant to, po poros mėnesių gavau draudimo bendrovės ERGO raštą, reikalaujantį į jų sąskaitą pervesti 1968,56 litus žalai atlyginti.
Mane ištiko šokas. Pirmiausiai todėl, kad aš nesijaučiau kalta dėl įvykusios nelaimės. Vamzdis, kuris trūko, niekada nebuvo mūsų liestas. Be to, labai abejojau dėl padarytos žalos dydžio, nes avariją pastebėjau pati ir beveik iškart. Vėliau, kai jau buvau įvelta į teisminius ginčus, ir iš „Raseinių vandenys“ gauti išrašai patvirtino, kad mano bute vandens avarijos mėnesį neišnaudota daugiau nei kitais mėnesiais, tad nukentėjusiojo asmens teigimas, kad jo bute vandens buvo visur pilna, negalėjo atitikti tikrovės. Mano dvejones stiprino ir tai, kad surašant defektinį aktą aš nebuvau pakviesta, apie vykdomą apžiūrą, mano žiniomis, nebuvo informuota nei SĮ „Raseinių butų ūkis“, kuri yra atsakinga už daugiabučio namo administravimą, nei Raseinių rajono savivaldybė, kuriai nuosavybės teise priklauso mano nuomojamas butas. Norėjau pati apžiūrėti avarijos padarinius, bet aplieto buto šeimininkas man to neleido. Įvykio laikotarpiu aš nedirbau, o tomis dienomis net iš namų kojos nekėliau laukdama, kad kas ateis apžiūrėti, dėl ko atsitiko avarija. Bet neatėjo niekas. Įdomu ir tai, kad draudimo bendrovė nepateikė net jokios žalą patvirtinančios nuotraukos nei prie defektinio akto, nei teismui.
Suvertė kaltę
Kai gavau ERGO raginimą susimokėti beveik 2 tūkst. litų neva padarytos žalos, labai išsigandau – iš kur tiek pinigų paimti, tuo labiau, kad tuo metu net nedirbau.
Paaiškėjo, kad „Raseinių butų ūkis“ nuo šios problemos paprasčiausiai nusiplovė ir visą kaltę suvertė man. Kai į „Raseinių butų ūkį“ kreipėsi draudimo bendrovė, tai jie, užuot ėmę aiškintis, kokia iš tiesų yra padaryta žala (ar ji sąžiningai nustatyta, kodėl niekas iš neva kaltosios pusės nedalyvavo nustatant žalą, kokia toje situacijoje yra mano kaltė ir pan.), viską suvertė man. Butų ūkio direktorius Vygaudas Šeimys tiesiai šviesiai draudikams parašė: „Jūs turite kreiptis į Gintę Žyvatkauskienę, kuri yra teisėta šio būsto nuomotoja (…) SĮ „Raseinių butų ūkis“ nėra tiesiogiai atsakingas už padarytą žalą.“
Tik po šio įvykio paaiškėjo, kad Savivaldybė savo būstų nedraudžia ir apie tai net neįspėja nuomininkų. Sakė, reikėjo susiprasti ir pačiai apdrausti. Bet nuosavybė juk ne mano, drausti gali tik savininkas.
Direktoriaus pažadai
Paraginta mane suprantančių žmonių, nuskubėjau pas Savivaldybės administracijos direktorių Joną Kurlavičių. Šis, kaip man rodėsi, labai nuoširdžiai mane išklausė, suprato, sakė tikįs, kad aš esu nekalta. Pasikvietė „Raseinių butų ūkio“ direktorių Vygaudą Šeimį ir nurodė išspręsti problemą taip, kad manęs tame ginče nebeliktų. Išėjau laiminga ir labai dėkinga administracijos direktoriui.
Po tų nelemtų dienų praėjo visi metai, viską jau buvau beveik užmiršusi, bet vienądien gavau kvietimą į teismą kaip atsakovė ERGO civiliniame ieškinyje dėl pernykštės žalos atlyginimo. Nedelsdama vėl išskubėjau pas Joną Kurlavičių. Šįkart jis man tepasiūlė tik pirminę teisinę pagalbą, kuri man ir taip pagal įstatymą priklausė. Tačiau nuramino: girdi, jei tau teismas ir priteistų, tai mes rasime galimybių, kaip tą skriaudą atlyginti, gal kokią pašalpą išrašysime ar pan.
Tačiau mane jau neramino tai, kad Savivaldybė ERGO ieškinyje visiškai nefigūravo, nebuvo bendraatsakovė, nors butas yra jos nuosavybė. Tik vėliau, reikalaujant advokatei, Savivaldybė buvo patraukta trečiuoju asmeniu. Dar neramiau pasidarė, kai Savivaldybė teismui nusiuntė savo atsiliepimą į ieškinį, kuriame ir taip buvo parašyta: „Jei teismas nuspręstų, kad atsakovė kalta dėl atsiradusios žalos, tai apskaičiuoti nuostoliai turėtų būti sumažinti, kadangi atsakovė gyvena socialiniame būste, o tai įrodo jos sunkią materialinę padėtį.“ Ir tuo pačiu nurodė, kad Savivaldybės atstovas teisme nedalyvaus. Taigi, buvau palikta viena.
Teismas pripažino mane kalta, nes aš, būdama atsakinga už valdomo turto eksploatavimą, turėjau domėtis ir sistemomis, reguliariai jas tikrinti, o to nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tiesa, draudikų reikalautą sumą teismas man sumažino.
Išsigynė
Pasibaigus teismams, vėl nupėdinau pas Joną Kurlavičių. Jis jau buvo tik administracijos direktoriaus pavaduotojas, laikinai einąs direktoriaus pareigas. Pas jokį kitą Savivaldybės valdininką ir nesu buvusi. Deja, šįkart aš pamačiau visai kitokį Joną Kurlavičių ir iškart netgi negalėjau patikėti, kad tai yra tas pats žmogus. Jis pareiškė, kad nieko man nežadėjo ir kad aš pati esu kalta, jog man priteisė, nes pirmos instancijos teismo sprendimo aš neskundžiau. Girdi, mes tau būtume padėję. Aš jam bandžiau aiškinti, kad tolimesniam bylinėjimuisi aš neturiu lėšų, kad jau dirbu ir būtų sudėtinga išvykti iš darbo, kad Savivaldybė mane jau seniai paliko vieną ir net atstovo į teismo posėdį neatsiuntė bei pan., bet jis nė nesiklausė. Sakė, nieko aš tau nežadėjau, nieko aš nežinau ir netrukdyk manęs.
Nebetrukdysiu. Bet visiems pasakysiu, kad niekada nepasitikėtų tokiais žmonėmis. Visiems pasakysiu, kad Jonas Kurlavičius yra melagis, o jo inteligentiška išvaizda yra tik kaukė. Dar kitądien išsiunčiau jam registruotą laišką prašydama pažadus tesėti, rašiau „Jūs labai gerai žinote, kad dėl to aš esu nekalta. Be to, jei nebūčiau maitinama pažadais, šią problemą būčiau gal kitaip išsisprendusi.“ Atsakė tik daugiau po mėnesio (prašymą išsiunčiau vasario 17 d., atsakymą gavau kovo 22 d.), kad neturi finansinių galimybių.
Politinis dvokas
Dabar, manau, suprantu, kodėl iš pradžių J.Kurlavičius man buvo toks malonus. Juk artėjo savivaldos rinkimai. Aš daug metų priklausiau Darbo partijai ir tikrai nemažai jos labui esu nuveikusi. Kai atsitiko bėda su trūkusiu vamzdžiu, man kai kas iš socdemų ėmė sakyti, kad aš palikčiau darbiečius ir įstočiau į Socialdemokratų partiją. Sakė, tuomet tai jau tikrai, tikrai tau padės, nepatirsi nuostolių. Kur dėsiesi būdamas biednas.
O dar prisiminiau socdemų šūkį „Svarbiausia – žmogus“… Sutikau. Palikau Darbo partiją, rinkimų laikotarpiu uoliai talkinau socdemams. Bet rinkimai amžinai netrunka, o po jų ir pažadai užmirštami…
Viena eidama į teismą, supratusi, kad buvau tik apgauta, kad manimi socialdemokratai tik pasinaudojo, užsukau į jų partijos būstinę ir palikau savo pareiškimą apie išstojimą iš partijos. Pati sau tvirtai prisiekiau, kad tuo savo politinę karjerą ir baigsiu: jei stoti, tai geriau į karvės mėšlą, nes labai nesmirdi, lengvai nusiplauna ir dar kurį laiką kojoms šilta būna.