Agnė Širinskienė. Apie Dievo ir rinkėjų „bausmes“

Kone savaitę skambios antraštės skelbė, jog savo disertacijoje neva pasisakiau, kad AIDS yra „Dievo bausmė“.

Taip niekada neteigiau ir tikrai neteigsiu. Priešingai. Mano disertacijos tikslas buvo atskleisti, kad AIDS, kaip ir bet kuri kita liga, NĖRA „Dievo bausmė“. Ligos ir bausmės sutapatinimas yra visiškai svetimas krikščionybei. Taip pat disertacijoje siekiau parodyti, kad krikščionių pareiga yra liudyti socialinį jautrumą, gydyti sergančiuosius AIDS, teikti jiems kitą pagalbą, kovoti su šių žmonių diskriminacija ir juos supančiais mitais.

Sunku suprasti, kaip pro budrias žurnalistų akis netikėtai praslydo mano disertacijos esmė, o joje kritikuojami teiginiai virto skandalingomis straipsnių antraštėmis. Dar daugiau – vieno straipsnio klaida (tarkime) buvo tiražuota tokiu mastu, kad savaitę yra pagrindinė Lietuvos žiniasklaidos tema, antrame plane vos nepalikusi Vyriausybės formavimo ir Valstybės biudžeto svarstymo klausimų.

Jaučiu dideles pastangas sukelti masines abejones mano kompetencija sveikatos apsaugos srityje. To siekiama sistemingai ir įvairiomis ne pirmą savaitę pasirodančiomis publikacijomis, jose man priskiriant ne mano pačios teiginius ar manipuliuojant pasenusiais prieš daugiau kaip dešimtmetį rašytos disertacijos duomenimis.

Manau, tokiu būdu išreiškiamas susierzinimas, kad netikėtai į valdžią atėjo žmonės, pasiruošę įgyvendinti krikščionišku humanizmu pagrįstą LVŽS programą: socialinę atsakomybę ir socialinį jautrumą, gyvybės apsaugą, šeimos, bendruomenių puoselėjimą ir kitas nuostatas. Šis susierzinimas labai keistai sutapo su farmacijos bendrovių nerimu dėl LVŽS pažadų mažinti vaistų kainas, viešuosius pirkimus padaryti skaidrius ar spręsti kitus sveikatos sistemos klausimus, kuriuose slypi tam tikrų grupių finansiniai interesai. Gal todėl publikacijų pasirodymą palydėjo ir oponentų užuominos „neliesti“ kai kurių „jautrių“ sveikatos sistemos problemų ir patarimai „neprisidėti“ prie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) rinkimų programos įgyvendinimo, nes „rinkimai baigėsi“.

Tačiau pastangos vaizduoti mane ar kitus tradicinių pažiūrų kolegas kaip neprofesionalus susiduria su neparankiais faktais. Be teologinio išsilavinimo, turiu ir teisinį, specializuojuosi Europos Sąjungos, sveikatos ir farmacijos teisės srityse. Sveikatos reikalų komitete neetatine eksperte buvau aštuonerius metus, dalyvavau rengiant ir svarstant įstatymus. Tikrai tikiu, kad nepaisydami spaudimo ir manipuliavimo visuomenės nuomone, drauge su LVŽS įgyvendinsime programoje numatytus pokyčius ir kompetencijos tam nepritrūks nei man, nei komitete dirbantiems frakcijos kolegoms.

Tačiau yra dar vienas dalykas, kuris jau ir man pradeda kelti nerimą. Tai tendencija Lietuvos žiniasklaidoje kone sovietinius laikus primenančiu stiliumi pašiepti krikščioniškas vertybes ir tikinčius žmones.

Esu katalikė ir tuo didžiuojuosi. To niekada neslėpiau ir neketinu slėpti. Tai mano tapatybės dalis ir netrukdo nei mokslininko, nei politiko, nei jokiam kitam profesiniam darbui.

Dabar jau supratau, kad tikėjimas ir yra mano pagrindinė „kaltė“. Bent formaliai krikščionių tikėjimą išpažįsta apie 80 proc. Lietuvos žmonių. Tai kas su mumis atsitiko? Kodėl katalikiškos pažiūros tapo kone diskredituojančiomis, o nuoseklūs katalikai – „nepatikimi“ moksle ir politikoje? Ar žmogus demokratinėje visuomenėje (nekalbu apie SSRS) gali būti kaltinamas dėl savo tikėjimo?

Tikėjimo pagrindu organizuojamos patyčios turėtų kelti susirūpinimą kiekvienam, kuriam brangi demokratija, visų mūsų laisvės ir teisė į įsitikinimus. Juk kiekvienas iš tų kone 80 proc. Lietuvos žmonių rizikuojame tapti kitu pasityčiojimo objektu. Gal ne žiniasklaidoje, bet mokykloje ar darbe.

Pasaulis vis dažniau kalba apie „kristianofobiją“ – naujus krikščionių persekiojimo būdus moderniame pasaulyje. Ar būtent to norime Lietuvoje, kuri nuo seniausių laikų garsėjo savo tolerancija įvairioms religijoms?

Skleidžiamas mitas, neva jeigu politikas turi religinių nuostatų, tai jau negali greta jų turėti ir mokslu pagrįstų argumentų konservatyviems sprendimams. Tokių argumentų tikrai yra. Tiek socialinio jautrumo, tiek gyvybės apsaugos, tiek šeimos politikos ar kiti sprendimai gali būti priimami ir bus svarstomi tik remiantis gausiais moksliniais tyrimais apie vienos ar kitos politikos socialinį, medicininį, psichologinį ir kitokį poveikį. Užtikrinu, kad visus sprendimus, dėl kurių taip bijo liberalūs žurnalistai, mes pagrįsime mokslo argumentais ir girdėsime mokslu grįstą kritiką, kai tokios bus. Niekas nesiruošia „stumti“ įstatymų, paremtų religinėmis dogmomis. Sprendimai ir jų nauda turi būti suprantama visiems.

Eidama į rinkimus LVŽS taip pat labai aiškiai deklaravo savo vertybes. Mes nuo rinkėjų neslėpėme, kad krikščioniškasis humanizmas yra mūsų vertybinis pagrindas. Rinkimų programoje teigėme, kad būsime socialiai jautrūs, rūpinsimės vyro ir moters santuokos ar giminystės ryšių pagrindu sukurta šeima. Mes aiškiai pareiškėme, kad gerbsime kiekvieno žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo momento, pasisakėme prieš partnerystės įteisinimą. Kai tuo metu į krikščionybę savo pavadinime apeliuojančios partijos lyderis ne kartą kalbėjo priešingai – apie vienos lyties asmenų partnerystės įteisinimo būtinybę. Ir… kas įvyko? Dauguma Lietuvos rinkėjų pasirinko mus.

Bet ar toks rinkėjų pasirinkimas rinkimuose nėra bausmė tiems, kurie paskubėjo „išplauti“ krikščioniškas vertybes iš savo rinkimų programų?

Tik už vertybių išdavystes politikoje baudžia rinkėjai, o ne Dievas.

Trumpai apie autorę: doc. dr. Agnė Širinskienė yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narė, Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
17 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
17
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top