Aptarti praėjusius Lietuvos Prezidento ir Europos Parlamento rinkimus iš tam tikro laiko nuotolio pilietinis Tiesos.lt portalas paprašė Vilniaus universiteto profesorės Ainės Ramonaitės. Siūlome politologės, ne vienerius metus tyrinėjančios Lietuvos visuomenės pilietinę ir politinę būklę, pastebėjimus.
Jau antrą kartą Prezidento rinkimuose pagrindinės dešiniosios partijos – konservatoriai ir liberalai – nekėlė savo kandidatų, o savo elektoratą ragino balsuoti už anksčiau socialdemokratų lyderio Algirdo Brazausko globotą ir remtą politikę Dalią Grybauskaitę. Kaip vertinate tokį dešiniųjų partijų elgesį?
Dešinieji Lietuvoje visada turėjo sistemingai mažesnį palaikymą, todėl jiems laimėti prezidento rinkimus su tikru savo kandidatu kol kas neįmanoma. Net pridėjus liberalų rinkėjus, dešiniosios partijos pastarąjį dešimtmetį surenka apie 300–280 tūkst. balsų, o kairiųjų partijų balsai svyruoja nuo 460 iki 730 tūkst. Kad pasiektų pergalę prezidento rinkimuose, dešiniesiems reikia tokio kandidato, kuris tiktų ir vieniems, ir kitiems. Grybauskaitė kaip tik ir buvo tokia kandidatė – pagal savo veikimo stilių labiau patinkanti kairiųjų elektoratui, bet remiama dešiniųjų partijų.
Pirmą kartą per atkurtos valstybės metus baigiamuosiuose prezidento rinkimuose dalyvavo taip mažai rinkėjų – tik 47 nuošimčiai. Nors kartu vyko ir rinkimai į Europos Parlamentą, rinkėjų atėjo gerokai mažiau nei į pirmąjį turą. Kodėl? Ką liudija toks piliečių elgesys?
Toks aktyvumo procentas liudija, kad šių rinkimų antrajame ture nebuvo aktyvuota pagrindinė Lietuvos politinė skirtis. Abu kandidatai iš esmės buvo toje pačioje „barikadų“ pusėje, todėl nė vienos pusės palaikytojams nebuvo gyvybiškai svarbaus reikalo eiti balsuoti. Jei į antrą turą būtų patekęs, pavyzdžiui, A. Paulauskas, aktyvumas būtų buvęs didesnis. Dabar įtampos praktiškai nebuvo. Į tai galima žiūrėti ir iš neigiamos, ir iš teigiamos pusės. Viena vertus, įtampa ir konfliktas politikoje reikalingi, nes kitaip nėra tikros politikos. Kita vertus, jei pagrindinę skiriamąją liniją Lietuvoje galima pavadinti Rytų–Vakarų skirtimi, tai galime konstruoti, kad Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje vakarietiška Lietuva laimėjo absoliučią pergalę.
Mano šių rinkimų vertinimas paprastas – Lietuva europėja su visais iš to išplaukiančiais privalumais ir trūkumais.
Kaip, Jūsų manymu, šių rinkimų scenarijus ir jų rezultatai koreliuoja su pilietinės galios tyrimų atskleistomis tendencijomis?
Pilietinės galios indeksas rodo labai lėto visuomenės galios augimo tendenciją. Tą patį turbūt rodo ir rinkimų rezultatai. Jums norisi ištempti tą visuomenę „už ausų“ – kad ji būtų didesnė, stipresnė, aktyvesnė, drąsesnė, įžūlesnė negu pati nori ir gali būti. Tačiau gali atsitikti taip, kad pernelyg stipriai traukiant, tas gležnas augalas ne sustiprės, o nulūš.
Sociologas Andrius Švarplys, komentuodamas Europos Parlamento ir Prezidento rinkimus, sakė, kad jų niekas nelaimėjo. Kaip manote Jūs, kas yra tikrieji šių rinkimų laimėtojai?
Iš esmės sutikčiau su tokiu vertinimu. Šių rinkimų laimėtojais pavadinčiau nebent „Tvarką ir teisingumą“ ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Šios partijos gavo rimtą šansą atsigauti. TS-LKD, be abejo, laimėjo simbolinę pergalę, bet realiai savo pozicijų nesustiprino, nepaisant to, kad jų sąrašas EP rinkimuose buvo tikrai labai stiprus ir kad jų rinkimų kampanija išnaudojo dabartinę geopolitinę situaciją. Didžiausią pergalę galima priskirti Liberalų sąjūdžiui, pasiekusiam netikėtai gerą rezultatą. Tačiau ta pergalė gali būti labai laikina. Už šią partiją balsuoja tie rinkėjai, kurie nejaučia prieraišumo jokioms partijoms, todėl jie lengvai gali persimesti nuo vienos partijos prie kitos arba iš viso neateiti balsuoti. Be to, Liberalų sąjūdis labai smarkiai atsilieka nuo kitų didžiųjų partijų savo organizacine struktūra ir narių skaičiumi, o būtent tai yra ilgalaikio partijos išlikimo garantas.
Kaip būtų galima paaiškinti viešosios nuomonės tyrimų prognozių ir rinkimų rezultatų neatitikimus?
Tai, kad neatitiko socialdemokratų reitingai ir jų rezultatas rinkimuose, manęs nenustebino. Mūsų po 2012 Seimo rinkimų užsakyta apklausa rodė tą patį – už socialdemokratus sakėsi balsavę gerokai daugiau negu buvo iš tiesų, nors po rinkimų buvo praėjusios vos kelios savaitės. Apklausose dalis žmonių linkę atsakinėti ne taip, kaip yra iš tikrųjų, bet taip, kaip jiems atrodo labiausiai socialiai priimtina. Pavyzdžiui, žadančių dalyvauti rinkimuose arba sakančių, kad juose dalyvavo, būna gerokai daugiau negu realybėje. Už ką tuomet toks žmogus sakosi balsuosiantis arba balsavęs? Jeigu visos partijos būtų vienodai socialiai „prestižiškos“, tada tokių žmonių balsai pasiskirstytų daugmaž po lygiai ir rezultatų neiškraipytų. Tačiau taip nėra. Socialdemokratai šiuo metu yra kaip tik tokia partija, kuri daugiau mažiau įtinka visiems – pasakęs, kad už ją balsuoji, nebūsi labai sugėdintas iš esmės jokiame sluoksnyje. Todėl jų reitingai neatitinka realaus už ją balsuojančių procento.
Kas man buvo įdomiausia šiuose rinkimuose – kaip elgsis rinkėjai, kai pasiūloje šį kartą nebuvo naujos partijos, kuri būtų matoma kaip galinti pereiti per barjerą. Tarp Lietuvos rinkėjų yra nemaža dalis žmonių, kurie tiesiog kaskart balsuoja už „naujienas“. Tačiau per pastaruosius keletą metų naujoms partijoms įėjimas į sistemą buvo labai apsunkintas – labai griežtėjo partijų finansavimo reguliavimas ir tuo pat metu didėjo dotacijos sistemoje jau esančioms partijoms. Kas įvyko, kai nebuvo naujienų – kažko tokio, kas nesisietų su „nuobodžiais dėdėmis“ iš politinių laidų ir būtų „lengvai virškinama“? Šie žmonės nubalsavo už Liberalų sąjūdį su A. Guoga. Tai buvo didžioji šių rinkimų „šviežiena“ tiems, kas nori kažko „nenuobodaus“ ir nepolitiško. Taigi šių rinkimų pamoka politikams ir politologams – ši elektorato dalis niekur nedingsta, ji yra lengvai suviliojama toms partijoms, kurios gali sau leisti tokius įvaizdžio pokyčius, ir tai bus nuolatinio Lietuvos partinės sistemos nestabilumo šaltinis, kad ir kaip bandytume ją stabilizuoti „iš viršaus“. Tačiau nereikia tikėtis, kad šis „skrajojantis“ elektoratas leis ateiti į sistemą naujoms rimtoms politinėms jėgoms. Nebent per klaidą.