Bernardinai.lt
Separatistai Ukrainos rytuose, kuriuos remia Rusija, tvirtina, kad valdžią Ukrainoje užgrobė fašistai. Savo ruožtu daugeliui Rytų Europos gyventojų pats V. Putino režimas yra fašizmo atmaina. Dauguma apžvalgininkų, kalbėdami apie radikalius islamistus, pavyzdžiui, Musulmonų broliją, griebiasi islamiško fašizmo termino. Kita vertus, Vakarų visuomenėje yra labai priešiškai prieš islamą nusiteikusių grupių, kurias įprasta taip pat vadinti fašistinėmis. Na, o Vokietijoje veikiančioms antifašistinėms organizacijoms fašistai yra visi tie, kurių pozicija bent kiek skiriasi nuo tos, kurią skelbia tos organizacijos.
Nenuostabu, kad pati fašizmo sąvoka praranda savo pirminę prasmę ir tampa politine vėliava, iškeliama kovoje su oponentais. Tuo labiau kad dalis istorikų tvirtina, jog „fašizmo“ sąvoka visiškai netinka, kai kalbame apie Vokietijoje klestėjusį nacionalsocializmą. Jie tvirtina, kad neatsakinga Hitlerio režimą įrašyti greta fašistinių vyriausybių, tokių kaip Franko Ispanijoje, Salazaro Portugalijoje ar Mussolinio Italijoje.
Ką gi turėtume vadinti fašizmu? Amerikietis istorikas Robertas O. Paxtonas prieš kurį laiką pabandė suformuluoti išskirtinius fašizmo bruožus, kuriuos jis įvardijo kaip mobilizuojančias aistras.
Fašizmo ištakos paprastai yra gilios krizės jausmas, iš kurio kyla įsitikinimas, kad dabartinei situacijai reikia ypatingo veikimo. Kitas žingsnis – tvirtėjantis įsitikinimas, jog tavo grupė yra įžvalgesnė, atsakingesnė tiek už kitas, tiek už atskirus individus, tačiau ji yra susiklosčiusios situacijos auka ir todėl privalo veikti, panaudodama visas įmanomas priemones. Paprastai krizės jausmas yra lydimas įsitikinimo, kad būtina alternatyva individualistiniam liberalizmui, kuris esą veda į dar gilesnę krizę, taip pat populiarėja sąmokslo teorijos apie užsienio agentus, kurie sąmoningai blogina situaciją. Pradedamas formuoti „grynesnės“ visuomenės poreikis ir kuriamos „gryninimo nuo teršalų“ (ar tai būtų atskiri individai, grupės, socialinės praktikos) programos. Stiprėja jėgos kultas, instinktai pradeda vyrauti prieš protą, prievarta estetizuojama, grupės interesai pradedami suvokti kaip aukštesni nei įstatymai.
Šios aistros gali suvešėti bet kurioje kultūrinėje terpėje, įgauti įvairių ideologinių pavidalų. Pavyzdžiui, Vokietijos nacionalsocialistams krizės priežastis buvo pasaulinis žydų sąmokslas, nuo kurio esą derėjo gelbėti pasaulį.
Posovietinėje Rusijoje Vladimiras Žirinovskis reikalavo atgaivinti panslavizmą, kuris galėtų būti atsvara dekadentiškumui, užkrėstam Vakarų „žydiškumo“. Šis politikas įsitikinęs, kad Vakarai nekenčia Rusijos ir nori jai tik blogo. Jis reikalavo, kad Rusija turi susigrąžinti tuos regionus, kuriuos prarado kovoje su Vakarų valstybėmis. Vienu metu jo partija buvo labai įtakinga Rusijos Parlamente, nors pats V. Žirinovskis prarado įtaigumą, kai paaiškėjo, kad jo tėvas žydas. O dabar galima teigti, kad Vladimiras Putinas perėmė daugelį V. Žirinovskio tezių.
Jei reikia išryškinti skirtumus tarp Adolfo Hitlerio ir Benito Mussolinio ar tuo labiau tarp vokiečių nacionalsocialistų, Egipto Musulmonų brolijos, V. Putino entuziastų Rusijoje ir Ukrainoje, galima teigti, kad tai skirtingų aistrų mobilizacijos pavidalai.
Svarbu pabrėžti, kad toks aistrų protrūkis galimas ir šiuolaikinėse Vakarų valstybėse. Tuo labiau kad šių laikų žiniasklaida labai prisideda prie totalios krizės jausmo. Nesvarbu, ar kalbama apie esą neišvengiamas ekologines katastrofas ar Vakarų valstybių sunykimą dėl didžiulės emigracijos, visuomenes apimanti isterija yra palanki terpė fašistiniam mąstymui. Tiksliau – fašistinei beprotybei.
Vienybės siekis, noras sukurti galingą „mes“ yra stiprus gundymas, ypač krizės laikotarpiu. 1939 metais, kai demokratijai buvo grasinama tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų, jaunasis Johnas Kennedy tvirtino, kad Vakarų visuomenėms būtinas „savanoriškas totalitarizmas“, nes tai vienintelė Vakarų išlikimo sąlyga. Veikiausiai J. Kennedy nebuvo fašistas, tačiau jo dažnai cituojamos frazės iš 1961 metų prezidento rinkimų kampanijos JAV verčia suklusti: „Neklausk, ką šalis gali duoti tau, o klausk, ką gali duoti savo šaliai.“ Tai tiek pat nedemokratiškas šūkis, kiek tie, kuriuos skelbia šių laikų fašistuojančios organizacijos, tvirtinančios: „Mes spręsime tautos likimą.“
Fašistinės organizacijos išskirtinis bruožas yra ne tik populizmas, bet ir tai, kad yra susiformavusi ar formuojama kritinė masė žmonių, kurie pasiryžę dėl iškelto tikslo pasiekimo peržengti teisines normas. Paradoksalu, bet tokios organizacijos kaip Musulmonų brolija, Hezbollah, Islamo revoliucijos sargai daug labiau primena fašistines nei, pavyzdžiui, Geerto Wilderso partija Nyderlanduose, kuri iš esmės tėra vieno žmogaus projektas.
V. Putinas savo karjerą pradėjo kaip kuklus, pilkas aparatčikas, ilgainiui sukuria ideologinę masinę bazę, kuri palaiko jo tikslus „išvalyti užsienio ekspansijos pėdsakus“. Jis pasiryžęs veikti tiek Rusijoje, tiek už jos ribų, ir dirva tam palanki.
Parengta pagal Die Welt