Laiškai prezidentui
mk.ru
Pone prezidente,
džiaugsminga naujiena: paskelbta Ukrainos prezidento (V. Janukovyčiaus) paieška. Akivaizdu, už I laipsnio nuopelnus savo Tėvynei.
Visai įmanoma, kad jūs taip pat džiaugiatės. Kliaučių daug, ir jos, be abejo, iš dalies sutampa ir mums, ir jums.
Visų pirma, ką dievulis bedarytų – visa į gera. Antra, „paskelbta paieška“ reiškia, kad ieškomasis yra gyvas. Sakysite: tai, girdi, ne būtinai šitaip. Tiesą sakant, mes nežinom. Bet sutikite, dabar jis nedaug kam gyvas reikalingas. O slėpti mirusį… – kas tuo užsiimtų? Vardan ko?
Pone prezidente, jūs turbūt manote, kad politikoje mes nieko nesuprantame. Na ir kas? Kiek moterų, nieko nesuprantančių apie ledo ritulį, sirgo už mūsiškius. Bullit, stvor, offside – visa tai damoms lyg tamsus miškas. O kaip jos serga, kaip šaukia, spygauja ir šokinėja! Taip ir mes – nedaug ką suprasdami Ukrainos įvykiuose, džiaugiamės: valio! Paieška! Juk nuostabu: valdytojas slepiasi nuo liaudies.
Žinoma, mums paprasčiau negu jums. Mes su Janukovyčiumi nė sykio neapsikabinome, savo namuose jo svetingai nepasitikome, svečiuose pas jį nesilankėme, juolab akis į akį nesiderėjome ir netgi baisiame sapne mums į galvą nešautų mintis pavadinti jį „kolega“.
O jūs susitikote ir ne kartą. Ne sykį palaikėte jį ir netgi už jį agitavote. Jau kruvinų įvykių įkarštyje (už ką Ukrainos prezidentas dabar ir ieškomas) Rusijos premjeras (buvusi jūsų tandemo dalis) patarė Janukovyčiui „nebūti mazgote“. T.y., veikti dar griežčiau. Ar žiauriau?
Galbūt mes ir nedaug ką tesuprantame politikoje, tačiau sergame už mūsiškius (ne už valdininkus, bet už šalį). Rusijai būtų geriau, jeigu kovų metu Ukraina būtų pamiršusi šį Rusijos premjero patarimą. Žinote, kaip būna: futbolininkas sužaidė ranka, bet grūstyje niekas nepamatė, o po to jau per vėlu švilpti – „sužaista“. (Pabaigiant su premjeru, pasakysim: jeigu jis iš tiesų toks narsuolis, galėjo savo patarimą „nebūk mazgotė“ išsiųsti aifončiku tam, kuris yra greta Janukovyčiaus ir sugeba priimti sms pranešimus.)
Foto: Aleksandr Astafjev
Janukovyčius jau nebus prezidentu. Ir Rusijos valdžia, siekdama šalies interesų, turėtų kaip galima greičiau ir kuo toliau atsiriboti nuo ieškomojo. Juk mums reikia Ukrainos, o ne Janukovyčiaus, tiesa?
Jo išsižadėjo jo partija, išsižadėjo jo gubernatoriai. Mums juo labiau jo nereikia. O kam jis jums?
Šiuo metu tiek daug sužinota apie jo vagystes (arba, apdairiau sakant, apie jo artimos aplinkos ir giminaičių vagystes)… Dabar liaudis įsiveržė į jo rezidencijas ir visas pasaulis išvydo beprotišką, atgrasią prabangą…
Bet jūs, pone prezidente, tą prabangą matėte ir anksčiau. Ir apie vagystes anksčiau žinojote. Ir, spėjame, žinojote visas smulkmenas: iš kur, kiek, kam ir kur. Pas jus žvalgyba, Zurabovas jūsų pasiuntinys – nežinia, koks jis politikas, tačiau apie pinigus jūsų monetizatorius privalėtų žinoti viską.
…Ką sakys Rusijos valdžia, jeigu prezidentas bus ukrainiečių sugautas ir teisiamas? Teks nužymėti oficialią poziciją. O ir užsienio žurnalistai spaudos konferencijose klausinės atkakliai ir tiesiai.
Žinoma, yra ir pavyzdys. Ne taip jau seniai vienas aukštas Rusijos pareigūnas iš Pirmojo kanalo ekrano išklojo, kaip tardytojai jam papasakojo (ir įrodė) apie biudžetinių lėšų, skirtų GLONASS sistemai, milžinišką vagystę, ir kaip jis buvo susikrimtęs:
Baisiausia, kas gali būti, yra išdavystė. Kai matai, kad žmonės, kuriais tu pasitiki, kuriais galų gale pasitikėjo valstybė ir tam tikriems tikslams skyrė didžiulius pinigus, ir jie, švelniai tariant, panaudojami ne pagal paskirtį, tai kaip vertinti tokį žmogų? Na, kenčiau. Kenčiau. Nerodžiau tam dėmesio, nes suvokiau, kad jei tuo pradėsiu domėtis, tai tik sužadins budrumą ir mėginimą paslėpti pėdsakus.
Suprantate, pone prezidente, jis kentė trejus metus. Jeigu per tą laiką jis jums apie tai pranešė, tai reiškia, kad toliau kentėte judu abu. O jei jis jums nepranešė…
Štai ir apie Janukovyčių galima pasakyti: pabijojo nugąsdinti.
…Ukrainos prezidentas ieškomas. Kadangi jis nepaskelbė jokių šventų idėjų (panašu, kad jų ir neturėjo), tad jokių idėjinių bendražygių greta jo nėra. O jei idėjinių nėra, vadinasi, jie galvoja tik apie save. Ir kiekvieną minutę ieškomasis tampa jiems vis didesne našta. Jis yra persekiojimo objektas. Ir visi greta esantys taip pat yra persekiojamieji.
Ar jie nori jį išgelbėti? Jei tuo pačiu jie gelbsti ir save, tada – galimas daiktas. Jeigu jie kokiu nors būdu (pavyzdžiui, povandeniniu laivu) išplaukė į šiltus kraštus, išsaugoję užsienio sąskaitų numerius ir auksinius pistoletus, – tai viena istorija. Bet jeigu jie vis dar Ukrainos teritorijoje, tada būtent jie (bendražygiai, apsauga) bėgliui prezidentui gali tapti pavojingesni už priešus.
Juk tai labai paplitęs būdas, kaip galima užtarnauti atleidimą ir padaryti karjerą: atnešti naujajam valdovui buvusiojo galvą.
Šaltinis: mk.ru
Iš rusų kalbos vertė Tiesos.lt redakcija.