Kijeve buvau vieną dieną. Pasistengsiu išvengti vertinimų, kalbėsiu tik apie faktus.
1. Maidanas, iš ten nuvedančios gatvės, didesnė Kreščatiko dalis – viskas užstatyta palapinėmis. Barikados neišardytos. Nuo scenos vyksta nuolatinė transliacija.
2. Dauguma žmonių Maidane gyvena nuo gruodžio, kai kurie nuo lapkričio mėnesio.
3. Kalbėjausi su maždaug septyniasdešimčia „taikiųjų“ ir su daugiau kaip keturiasdešimt karine uniforma vilkinčių žmonių. Tarp jų buvo visų čia atstovaujamų partijų nariai, įskaitant „Dešinįjį sektorių“, vaikinai iš „Maidano savigynos“ ir tiesiog kijeviečiai, stovėję Maidane visomis svarbiomis dienomis. Kiekvienas pokalbis (taip pat su „Dešiniuoju sektoriumi“) prasidėdavo taip:
– Šįryt atvykau iš Maskvos.
– Na tai sveikas atvykęs (ir beveik visada plati, bedantė ukrainietiška šypsena).
4. Neišgirdau nė vieno nacionalistinio pasisakymo, nors daugelis jų mano esantys nacionalistai. Dar daugiau, su kiekvienu kalbėjau apie fašizmą ir visada išgirsdavau iš pradžių juoką, po to atsakymą:
– Kijevas daugianacionalinis miestas. Jei tik čia kas nors ką nors engtų, iškart visas Kijevas atsilieptų. Kuomet dar lapkritį kažkas ėmė žaisti žaidimą – šokdynę „kas neperšoks – tas moskalis“, tai po penkių minučių žaidimą pervadino: „kas neperšoko – tas janukovyčius“, o pirmojo žaidimo autorius buvo įspėtas. Čia tu nesurasi nė vieno fašisto, nė vienos svastikos, čia visi tave pagirdys arbata.
5. Uniformuoti ir ginkluoti žmonės iš pradžių visada sukelia baimę. Kuomet pasiryžti prie jų prieiti, jie šypsosi. Aiškina, kodėl įstojo į „Maidano savigyną“. Jų požiūris į mane, į rusus ir fašizmą tokie patys, kaip kad prieš tai aprašytas.
6. Sužinoję, kad esu žydas iš Maskvos, „dešiniojo sektoriaus“ nariai pasakė: „taigi tau Maskvoje dvidešimt kartų pavojingiau! Čia, pas mus, Maidane ir Ukrainoje, yra visokių tautybių, ir nė su viena jų mes nekovojame! O tai, ką apie mus kalba jūsų naujienose, – melas, bezdėjimas ir provokacija“. Aš suprantu, kas yra „Dešinysis sektorius“, apskritai dešinioji ideologija, dėl to jokių iliuzijų neturiu, paprasčiausiai rašau, ką girdėjau.
7. Visi siūlė man arbatos, šypsojo ir juokavo, net kai visai sutemo, jaučiausi visiškai saugiai.
8. Kuomet žilabarzdis dėdulė pasiūlė man nuo scenos paskaityti eiles, skirtas Taraso Ševčenkos šimtmečio paminėjimui, aš sutikau ir perskaičiau tai, kas man stojant į GITIS, pirmiausia prisiminė: „Ananasai šampane“! Nė į tvorą, nė į mietą, tačiau iš susijaudinimo nieko kito neprisiminiau. Tiesa, šiokiadienį žmonių ten buvo nedaug (žiūr. foto). Kai prakalbau rusiškai, visi ėmė ploti, kai pabaigiau kalbėti, ėmė skanduoti: „Rossiju kochannem“ (mylim).
P.S. Nuotraukose: dailininkai, Maidano savigyna, įvairios partijos, kijeviečiai, palapinėse gyvenantys žmonės iš Vakarų Ukrainos, „Dešiniojo sektoriaus“ nariai. Fotografas aš nekoks, be to, rūkas…
Dar dailininkai sakė: „Mes pasivadinome židobenderovininkais, kad visi jūsiškiai bijotų, kuomet išgirs apie mus, o jūsų Kiseliovas paprasčiausiai kuoktelėjęs (keiksmažodis), tad ir nežino, ką apie mus sakyti.
